Savaitgalį vyko „Maisto banko“ akcija. Ji surengta tuo metu, kai Lietuvoje skurdo rizikos lygis pasiekė kritinį tašką – net 620 tūkstančių žmonių gyvena skurdo rizikoje, o dešimtadaliui šalies gyventojų stinga pinigų maistui.
„Maisto banko“ vadovas Simonas Gurevičius sako, kad tai viena skaudžiausių realybių Lietuvoje ir viena didžiausių skurdo apimčių visoje Europoje.
Manau, jog tai ne tik širdį spaudžianti, bet ir gėdinga statistika, kuri byloja apie sisteminį valstybės neveiklumą. Kai sergantiems kūdikiams, vaikams ar senoliams renkamos lėšos gydymui, kai neįgaliems ar vienišiems senjorams aukojama lėkštei sriubos, kai reikalinga mediko pagalba negaunama čia ir dabar, kyla esminis klausimas: kur valstybė? Kodėl ši parama tampa ne viešosios politikos rezultatu, o piliečių sąžinės egzaminu?
Žinoma, „Maisto banko“ ir kitos iniciatyvos yra be galo svarbios. Pati ne kartą savanoriavau ir rinkau maistą sunkiai besiverčiantiems. Tos akcijos rodo, kad žmonės dar nepavargo būti žmonėmis. Tačiau kyla paprastas klausimas – ar pagalba vienas kitam neturėtų būti mūsų visuomenės stiprybės požymis, o ne silpnos ir nesocialios valstybės užkamšymas?
Akivaizdu, Lietuvos modelis vis dar orientuotas į skaičius, o ne į žmogų. Apie socialinę atskirtį kalbame statistikos kalba, bet už kiekvieno skaičiaus slepiasi gyvi žmonės – mūsų kaimynai, pensininkai, šeimos su mažais vaikais, neįgalieji, kurių ne vieno spintelės šiandien tuščios. Būtent šie žmonės pirmiausia pajunta visus ekonominius svyravimus, politikų abejingumą ir biurokratinių struktūrų negebėjimą reaguoti.
Šiandien mokesčių sistema atrodo labai paprastai – kaip apmokestinti daugiau, nieko neduoti ir įtikinti, kad viskas vardan šviesesnės ateities. O gal vis dėlto viskas pagal planą?
Ko gero, pastebėjote, kad kurie politikai – ypač valdžios elitas – savo vaikams renkasi net studijas ar gyvenimą užsienyje. Reiškia, jie pasitiki kitomis sistemomis. Tai ką tuomet byloja jų priimti sprendimai? Tai daugiau nei rinkiminiai pažadai. Jie patys rodo, kad pasitikėjimo čia veikiančia sistema nėra. O jei patys valstybės kūrėjai ja netiki, kodėl turėtume tikėtis, kad sistema rūpinsis paprastu žmogumi?
Tik stipri, atsakinga ir socialiai jautri valstybė gali garantuoti, kad „Maisto banko“ pagalbos reikės vis rečiau.
Ačiū visiems, kurie aukojo, dalijosi savo širdies šiluma.
Lijana LEKAVIČIENĖ, Šilutės rajono savivaldybės tarybos narė
