Prokurorai pakišo prezidentei kiaulę

48
4
- Reklama -

Sigitas Martinavičius. asm. albumo nuotr.

Vakar Vilniaus apygardos teisme paskelbtas nuosprendis baudžiamojoje byloje, kurioje B.Makutynovič ir V.Razvodov už akių buvo kaltinami tarptautiniais nusikaltimais žmoniškumui pagal LR BK 100 str. ir 103 str.

Teisiamieji turi būti dėkingi prokurorams, kurie abu buvusius OMON karininkus nesusiejo nei su 1991 m. sausio 13-osios, nei su Medininkų įvykiais.

Jie buvo kaltinami tuo, kad 1991 metais terorizavo ir baugino beatsikuriančios Lietuvos kariuomenės ir muitinės pareigūnus. Organizavo keletą ginkluotų pasienio ir muitinės postų užpuolimų ir kelis iš jų sunaikino. Iš viso inkriminuota 15 kaltinimo punktų. Šių išpuolių metu dviem Lietuvos pareigūnams padaryti nesunkūs sveikatos sužalojimai, o sunaikinus kai kuriuos pasienio ir infrastruktūros objektus, padaryta apie 2000 Lt žala.

B. Makutynovčiaus ir V. Razvodovo veiksmai kaltinime įvertinti kaip 1949 m. Ženevos konvencijos nustatytų elgesio su civiliais asmenimis taisyklių pažeidimas. Šios Konvencijos 2 str. nustato, kad ji įsigalioja ir jos apsauga civiliams taikoma tik tuo atveju, jei Konvencijoje numatyti nusikaltimai padaromi karo, ginkluoto konflikto ar okupacijos metu. Kaltinime nebuvo nurodyta, o Teisme nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodinėjama, kad tokia padėtis nurodytu laikotarpiu Lietuvoje buvo susiklosčiusi tokia padėtis. Vadinasi, kaltinimo požiūriu, 1991 m. nebuvo nei karinės padėties nei ginkluoto konflikto nei okupacijos, o tuo pačiu ir nebuvo sąlygų, kurioms esant įsigalioja Ženevos konvencijos nuostatos, ginančios civilius asmenis. Į šią kaltinimo ypatybę teismo proceso metu teismas atkreipė kaltintojo dėmesį, nes savo iniciatyva teismas neturi teisės praplėsti kaltinimo – ypač procesuose, kurie vyksta nedalyvaujant kaltinamiesiems.

Užuot inkriminavus 1949 m. Ženevos konvencijos 2 str. nurodytas sąlygas, B. Makutynovičiaus ir V. Razvodovo veiksmai kaltinime kvalifikuoti kaip agresijos aktas. Tačiau atsakomybė už agresiją tarptautinėje teisėje tenka tik valstybių vadovams, bet ne žemo rango vykdytojams. Be to, agresijos sąvoka tarptautinėje teisėje neturi aiškaus turinio ir teisiant už šiuos veiksmus būtų pažeistas nullum crimen sine lege (nėra nusikaltimo be įstatymo) principas.

Šis nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.

Po teismo sprendimo “sukilo” politikai ir žurnalistai teisės “žinovai” , kaip ir Garliavos istorijos metu ragindami daryti linčo teismus, neįsigilinę ką konstatavo teismas, apkaltino teisėjus tėvynės išdavyste.

Arkadijus Vinokuras savo Facebook paskyroje rašo: „Lietuvos teismas išteisino du Omono smogikus- vadus… Priežastis: 1940- 1991 m.m. Lietuva nebuvo okupuota. Prokurorai, dirbę su šia byla turi būti teisiami: 1. už sąmoningą istorijos iškraipymą, 2. už antivalstybinę veiklą. 3, už piktybiškai neprofesionalų bylos paruošimą. O teisėjų trijulė turi būti nubausta papeikimais ir baudomis už atsisakymą atmesti bylą dėl šių viršuje pateiktų priežasčių. Ar suvokiate, kokią dovaną LT prokuratūra ir teismas padovanojo putleriams? „Lietuva nebuvo okupuota”….. Ar reikia suprasti, kad sovietų reguliarios kariuomenės ir jos tankų Lietuvoje nebuvo? Sausio 13-tosios nebuvo?”

Nepasimokėme iš Garliavos istorijos – tokie žurnalistai ir politikai savo komentarais sukelia politinį rezonansą, nežinau, ar tai daro iš neišprusimo, ar siekia savo tikslų.

Teismas aiškiai pasako: „Vertinant Lietuvos teisinę padėtį 1991 m., neginčytina, kad 1990-03-11 aktu „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“ paskelbus Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą kaip suverenių galių reiškėją, šiuo aktu pradėjus realizuoti visą Valstybės suverenitetą, suformavus Vyriausybę, buvo atkurtas Lietuvos suverenitetas. Taip pat faktinės Valstybės valdžios, valdymo ir teisėsaugos funkcijos perėjo pagal 1990-03-11 priimtą LR Laikinąjį pagrindinį įstatymą suformuotoms institucijoms. Tačiau aptariamu laikotarpiu, 1990–1991 m., Lietuvoje dar liko dislokuoti SSRS armijos ir VRM daliniai, 1991 m. okupuoti kai kurie Lietuvos infrastruktūros objektai – radijo ir televizijos centras, Spaudos rūmai, kiti pastatai. Ir nors tokia būklė turi 1949 m. Ženevos konvencijų 2 str. nurodytos dalinės okupacijos požymių, kuri yra jų taikymo sąlyga, ji kaltinimuose nesuformuluota ir nebuvo įrodinėjama, todėl teismas, laikydamasis kaltinimo ribų (LR BPK 255 str.) nenagrinėja, ar laikotarpis, nurodytas kaltinime, atitiko dalinės okupacijos sąlygas, kaip tai apibrėžiama 1949 m. Ženevos konvencijose.”

Svarbias pareigas einantys politikai, neįsigilinę į sprendimą, piktindamiesi šiuo teismo nuosprendžiu stoja į išteisintųjų gynybos pusę. Jeigu šis nuosprendis bus skundžiamas, kokį sprendimą turės priimti apeliacinis teismas, tikrai žinodamas EŽTT praktiką, kai politikai savo komentarais daro akivaizdų spaudimą teismui?

Esmė labai aiški – gyvename teisinėje valstybėje, teismas gerai atliko savo darbą, mano požiūriu, prokurorai eilinį kartą pademonstravo nemokšiškumą, tik klausimas – ar dėl nekompetencijos, ar pakišo prezidentei kiaulę jos metinio pranešimo proga?

Sigitas Martinavičius

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą