Publicisto įniršis ant S.Skvernelio neturi pagrindo

17
4
- Reklama -
Anatolijus Lapinskas. Asm. archyvo nuotr.
Anatolijus Lapinskas. Asm. archyvo nuotr.

Anatolijus Lapinskas
Pradžiai keletas minčių iš mano gerbiamo publicisto Vladimiro Laučiaus straipsnio „Kuo „Sodros” lubos skiriasi nuo S. Skvernelio lubų”.
„Premjeras pareiškė, kad būtina „mažinti mokestinę naštą” uždirbantiems didžiausias algas, nustatant vadinamąsias Sodros lubas. Kurias siūlo kelti aukštai – gaunantiems nuo 6 tūkst. eurų „į rankas” per mėnesį. Bet premjero minties gražumas – ne sprendime, o nuostabiuose argumentuose, kaip jis suvokia socialinį teisingumą ir žmogaus vertę: „Tokias algas gauna patys gabiausi, itin aukštos kvalifikacijos vadovai. Žmonės, kuriantys didžiulę pridėtinę vertę visuomenei ir valstybei, darbo vietas, kurie yra viena iš pagrindinių valstybės varomųjų jėgų”.
„S. Skverneliui būdingas tiesiog cinizmas… kad 6 tūkst. eurų alga liudija aukščiausius žmogaus gabumus, geriausią savo profesinės srities išmanymą”.
„Pagal premjero logiką, jis bus tikra visuomenės pažiba, intelekto viršūnė ir socialinės pažangos variklis… todėl jam dar būtinai reikia papildomų „mokestinių bonusų”, šiuo atveju – Sodros lubų. Cituota premjero ištarmė daro jį ekonominiu atžvilgiu turbūt net dešinesnį už mūsų dešiniausius liberalus arba liberalesnį už liberaliausius dešiniuosius”.
„Maža to, preziumuojama, kad dideli atlyginimai Lietuvoje yra teisingo gėrybių paskirstymo rezultatas: jei daug gaunate, vadinasi, tikrai esate to verti, tiek ir turite uždirbti (ir dar su mokesčių bonusais). O ar didelės algos negalėjo būti sukčiavimo, nesąžiningų manipuliacijų, lipimo per galvas, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, neskaidraus valstybės valdymo, protekcionizmo, socialiai neteisingos ekonominės sanklodos ir pan. rezultatas?”
„Teisingumo klausimas svajonių prezidento šiame kontekste nedomina. Jam dabar svarbu, kad „Sodros” lubos būtų aukštai, o tai, kad paties S. Skvernelio politinio lygio lubos po šitokių ištarmių – žemesnės nei vienvietėje palapinėje”.
Nuo savęs pridėsiu, kad pateiktų V.Laučiaus išvadų teisingumas jų autoriaus, matyt, irgi nelabai domina, svarbu politinis įniršis premjero atžvilgiu. Siūlyčiau žinomam publicistui nusiraminti ir ramiai pasiskaityti mano, dar prieš 12 metų spausdinto straipsnio mintis, gal tada nereikės S.Skvernelio kaltinti dėl jo politinio lygio neva per žemų lubų.
Tas 2005 metų straipsnis vadinosi „Atlyginimo dydis, nuo kurio skaičiuojamos įmokos „Sodrai“, turi būti apribotas“, kitaip tariant, Sodros lubos vis dėlto yra reikalingos. Dar 2004 m. Lietuvos investuotojų forumas paskelbė iniciatyvą – nustatyti Sodros įmokoms viršutinę ribą. Tokios atlyginimo lubos socialiniams mokesčiams yra beveik visose ES šalyse.
Tuomet verslo asociacijos („Investors’ Forum“, „Tarptautiniai prekybos rūmai Lietuva“, Lietuvos bankų asociacija, Lietuvos pramoninkų konfederacija, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija) bendru laišku paragino Lietuvos valdžią priimti reikiamus sprendimus, siekiant išlaikyti Lietuvos konkurencingumą bendroje Europos rinkoje.
Šią problemą galima išaiškinti labai paprastai: mokant didelius atlyginimus aukštos kvalifikacijos darbuotojams, pernelyg išauga įmokų socialiniam draudimui lygis. Dar 2002 m. „Ernst&Young“ ir „PricewaterhouseCoopers“ Lietuvoje atliko tyrimą, kurio pagrindu buvo suformuoti siūlymai dėl socialinio draudimo įmokų ribojimo. Buvo minima, kad jų ribojimas yra efektyvus rinkos plėtros mechanizmas. O svarbiausia, kad jos ribojamos tiesiogiai su Lietuva konkuruojančiose šalyse-kaimynėse: Latvijoje, Lenkijoje ir net Rusijoje.
Apie šią problemą buvo kalbama ir Ministro Pirmininko 2003 m. sudarytos darbo grupės išvadose. Čia akcentuojama, kad Sodros įmokų „lubų“ nebuvimas neskatina investavimo į aukštos kvalifikacijos darbo jėgą, priešingai – skatina „proto“, potencialiai brangiau apmokamos darbo jėgos „nutekėjimą“. Tuo pagrindu rekomenduojama nustatyti darbo užmokesčio sumą, nuo kurios būtų neskaičiuojamos Sodros įmokos.
Deja, niekas nepasikeitė. O kad problema iš tiesų aktuali ir diskriminuoja gerus atlyginimus gaunančius specialistus, gali įrodyti paprasčiausi skaičiavimai. Pasirodo, kad solidžias pajamas gaunantiems žmonėms Sodros įmoka jau ne išauga, tai per švelnus žodis, bet tampa tiesiog beprotiška. Štai tie skaičiavimai, straipsnyje tuomet minėjau litus, dabar skaičiuoju eurais.
Uždirbantis, pvz., 6 tūkst. eurų per mėnesį darbuotojas (solidžios verslo struktūros geriems specialistams negaili tokių algų), kartu su darbdaviu Sodrai sumoka net 2040 Eur (6000 Eur x 34 proc.) įmoką. Deja, pensijai skaičiuoti Sodra ima ne didesnį, kaip penkių draudžiamųjų pajamų sumos dydžio, šiuo metu 2380 Eur (476 Eur x 5) atlyginimą. Likusieji žmogaus įmokėti Sodrai pinigai, vaizdžiai kalbant, išgaruoja.
Palyginus šiuos skaičius: Sodros įmoką – 2040 Eur su Sodros pensijai skaičiuojamu atlyginimu – 2380 Eur, paaiškės, kad įmoka Sodrai sudarys net 86 proc., pustrečio karto daugiau nei oficiali norma! Todėl ne vienas gerai uždirbantis verslininkas aiškina, kad uždirbant daugiau kaip 2380 Eurų mokėti Sodros įmokas yra netikslinga, nes tie pinigai pradingsta vėjais.
Beje, pirmieji šią tiesą suvokė Seimo nariai, kurie kartu su neapmokestintomis „pašto ir telegrafo“ išlaidomis, dabar jos vadinamos lėšomis su parlamentine veikla susijusioms išlaidoms apmokėti bei transporto kompensacijomis realiai gauna žymiai didesnes pajamas, bet „Sodrai“ moka nuo atlyginimo, neviršijančio minėtos sumos.
Galėčiau priminti visą šio reiškinio priešistorę. Maksimalias įmokas ir išmokas skaičiuoti nuo vienodo rodiklio jau buvo bandyta dar 1994 – 1995 metais. Tuomet buvo nustatyta 3 vidutinių atlyginimų dydžio apmokestinimo riba. Po keleto metų dėl permainingos ekonominės situacijos bei Sodros biudžeto trikdžių šios nuostatos buvo atsisakyta. Tačiau nuo 1999 m. sausio 1 iki tų pačių metų lapkričio 1 įmokos Sodrai buvo mokamos nuo sumos, neviršijančios 3,5 vidutinio darbo užmokesčio.
Deja, tuo laiku šalyje kilo triukšminga „antiburžuazinė“ kampanija – panaikinti įmokoms atlyginimo lubas. Valdžios manymu, gerus atlyginimus gaunantys žmonės pernelyg gerai gyvena, todėl kas mėnesį jie privalo paaukoti Sodrai po keletą tūkstančių litų. Pastangos davė rezultatus. 1999 m. spalio 14 d. Seimas panaikino lubas ir nuo tų pačių metų lapkričio 1 d. gerų atlyginimų savininkai vėl šelpia Sodrą.
Ką dabar daro gerai uždirbantys šalies piliečiai, esant tokiai padėčiai? Jokia paslaptis, kad ne vienas jų oficialų atlyginimą „numuša“ iki penkių draudžiamųjų (2380 Eur), o likusią pinigų dalį atgauna kitokia forma. Sodrai tuomet tenka pasitenkinti 809 Eurų įmoka, vietoje premjero siūlomos nuo 6000 Eur atlygio 2040 Eur įmokos Sodrai. Kaip matome, nuo lubų įvedimo laimėtų Sodra ir tuo pačiu Lietuvos žmonės.
Ką laimėtume, sugrįžę į kažkada jau buvusią žmonišką tvarką – įmokas rinkti nuo sumos, nuo kurios ir skaičiuojamos pensijos? Nereikėtų slėpti darbuotojo ar paties darbdavio atlyginimo, kad ir koks didelis jis būtų; toks žingsnis sustiprintų Sodros biudžetą bei atseikėtų jai didesnę pinigų sumą; pagaliau padidėtų pasitikėjimas Sodra ir į jos sistemą apdraustųjų statusu galbūt įsilietų daugiau ekonomiškai aktyvių darbuotojų.
„Geriausia būtų sekti pažangių Vakarų Europos valstybių pėdomis, kuriose yra socialinio draudimo įmokų lubos, nes jos siekia to paties, ko ir mes: tokiu būdu skatinti talentus, kurti gerovę visiems likusiems“, – sako S.Skvernelis. Tad kokia padėtis toje Europoje?
Pasak šaltinio „Social Security Programs Throughout the World: Europe, 2016“, tos lubos, jos angliškai vadinamos „The maximum annual earnings used to calculate contributions“ Latvijoje pasiekiamos per metus gaunant 48600 eurų; Švedijoje – 48300; Lenkijoje – 27000; Vokietijoje – 74400; Prancūzijoje 38600; Rusijoje – 10800; Ukrainoje – 13500; Moldovoje – 12700; Austrijoje – 58300; Ispanijoje – 43700; Graikijoje – 66500; Turkijoje – 30700; Bulgarijoje 15800. Lietuvoje, kaip siūlo S.Skvernelis – 72000 (6000 x 12) eurų.
S.Skvernelio teigimu, tokį atlyginimą Lietuvoje uždirba, taigi lubas pasiekia tik 1450 žmonių arba 0,051 proc. nuo visų Lietuvos gyventojų – tai toks mikroskopinis skaičius, kad V.Laučiaus „gražbylystė“, neva S.Skvernelis išdavė ne tik „valstiečių” rinkėjus, bet ir visus Lietuvos piliečius, kurie „mažai, vidutiniškai ar tiesiog nelabai daug uždirba“, atrodo nei į tvorą, nei į mietą. Prie ko čia ta išdavystė – juk kalbama apie menką grupę geriau uždirbančiųjų, negi juos reikėtų eksproprijuoti ir jų turtą atiduoti tiems mažai uždirbantiems?
Žodžiu, tai ne kas kita, kaip sukelta audra stiklinėje vandens. Argi dėl jos reikia kelti tokį baisų triukšmą su visais įmanomais moraliniais, patriotiniais ir kitokiais mūsų Premjero pasmerkimais ir paniekinimais?

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą