Referendumas – moralinė pergalė, politinis pralaimėjimas

12
7
- Reklama -

Štai kaip referendumo priešininkai kovojo prieš referendumą: Raudonėje buvo suniokotas rerendumininko Algirdo Mačiulaičio automobilis

Referendumas dėl žemės ir dėl kitų referendumų – populistinės demokratijos vizija – sužlugo, neįvyko. Jis parodė, kad Lietuva jau yra ištuštėjusi, tiek fiziškai, demografiškai, tiek idėjiškai, doroviškai. Abejingų tarp tų, kurie atėjo, nebuvo, vieni aiškiai bijojo Rusijos, kiti bijojo, kad mūsų žemės nesupirktų rusai, žydai, lenkai, vokiečiai, kiti…Kadangi tarp aktyviosios visuomenės dalies, abejingų nebuvo, tai buvo moralinė pergalė. Patriotai įrodė, kad jie nėra kokie nors Servanteso ar Dostojevskio kvaileliai, kovojantys su vėjo malūnais, siekiantys nepasiekiamų idealų įgyvendinimo, bet yra dviejų trečdalių aktyviųjų dauguma. Net Seimas ir Vyriausybė tiek metų nieko nedarę, šiek tiek „saugiklių“ dėl žemės pardavimo įvedė (net iki referendumo), išsigandę galimos patriotinės bangos…Patriotai tapo jėga.

Bet banga cunamio pavidalu nepakilo, nes du trečdaliai potencialių rinkėjų – savo sąmone ir gyvenamąja vieta – jau beveik nebe lietuviai, jie jau ieško laimės globalinėje tremtyje…Referendumas taip pat parodė, kad statistika galimai meluoja, kad miestų ir kaimų ištuštėjimas, fizinė ir dvasinė emigracija yra daug didesni, negu mums atrodo…

Tuose procesuose Lietuvoje didelį vaidmenį suvaidino ne tik ekonomika, ne tik gaunamos „išmokos“ ir viltys dar ilgai jas gauti..(elgetų filosofija). Juk protingesni supranta, kad „išmokos“ laikinos, už jas reikia brangiai palūkanų pavidalu sumokėti jau dabar, o ateityje reikės sumokėti dar daugiau. Jiems net gėda , kad iš dalies ir pensijas, kitas „socialines“ pajamas ir net nemažą dalį pelnų ir uždarbių sudaro būtent tos išmokos – šalies jaunimo ateities pardavimo sąskaita…

Gal net lemiamą vaidmenį politiniame pralaimėjime nulėmė masinė libertarinė, euroglobalistinė, individualistinė propaganda, ji, meistriška, metodiška, įvairi ir sisteminga, trunka jau daug metų. Jos esmę sudaro visa krūva peršamų atviros visuomenės iliuzijų ir „vizijų-misijų“.

Atseit ES ir euroatlantinė sąjunga bus pajėgi amžiams užtikrinti taikos ir saugumo eros gyvavimą. Vardan to esą apsimoka net pačios nacionalumo idėjos atsisakyti, siekti maksimalios europinės ar net globalios politinės, ekonominės ir kitokios integracijos. Siekiama taip pat ir religijų, kultūrų, ne tik genetinės integracijos. Tą puikiai žino ir jaučia Lietuvos kultūrininkai. Ta vadinama atvira visuomenė –visiems globaliems vėjams, fizinei ir dvasinei migracijai atvira – kažkodėl nesugeba sukurti didelių naujų kultūros vertybių. Bet gal etine prasme ji pranašesnė už nacionalizmą, juk visi esame dievo vaikai?

Bet kažkodėl rezultatų iš to dorinio tobulumo nei politikoje, nei ekonomikoje, nei kitur nematyti.

Pasaulyje vis labiau įsigali grupė įtakingų TAUTŲ (o ne kažkokios naujos visuomenės), o kitos tautos vis labiau nyksta, skursta ir vargsta. Nieko naujo po saule, viską diktuoja galios centrai.

Net pačioje Europoje, akivaizdu, vėl didėja visokeriopa Vokietijos ekonominė ir politinė įtaka, o „periferijoje“ (R.Gilpino sąvoka) – daug problemų. A.Merkel žodžiais, įvyko stebuklas, Vokietija vėl laisva, o mes visi kiti?

Kaip jau minėjau anksčiau, Europos vairą ir finansus galimai valdo ne vokiečiai, bet vokiečiai dirba, gamina, ir tai nulemia viską (istoriko E.Gudavičiaus sena ir nesenstanti tezė).

Žinoma, ne tik galingos ekonomiškai tautos kovoja už vietą po saule. Afrika, Azija, Lotynų Amerika pasirinko demografinės ekspansijos kelią ir jis irgi labai efektyvus. Ir netikėk žinodamas tai kai kuriais V.Mikalausko teiginiais…

„Atviros“ visuomenės propagandistai nenori matyti faktų, kad rasių, tautų kova tebevyksta visų pajėgumu, kaip ir anksčiau (kai kurie jų tą „nacionalizmo“ fenomeną pripažįsta ir mato).

Keista tik, kad to nemato europiečiai. Jie yra įtikinti, kad būti atviru gerai, nors ir tektų patiems europiečiams dėl to atvirumo išnykti, ištirpti. Kai kurie turi iliuzijų, kaip vienas senas vokietis kaimo mokytojas, kad susivienijusi Europa atrems didžiųjų supergalybių ekspansiją…Bet net didelė dalis prancūzų, kurių neapkaltinsi rasimu ar šovinizmu, suprato, kad tai iliuzija, kad reikia apriboti tą beribį atvirumą…Kitaip pasaulis sukinės, suarabės etc.

Apverktina ir europietiškų religijų padėtis, palyginus su neeuropietiškų ir naujų plitimu ir stiprėjimu…

Bet gal „nauja“ Vakarų idėja yra popieriniai ir elektroniniai pinigai? Vakarų sąlyginis pokarinis viešpatavimas tik iš pradžių buvo paremtas realia gamyba, vėliau ir iki šiol jis buvo paremtas popieriniais pinigais… Bet kažin ar tai patikimas turtas, kažin ar neapsirinka dalis norvegų, net arabų, kad savo realų turtą iškeičia į popierėlius ir mano, kad tai gera ilgalaikė investicija. Kažin ar neapsigausime ir mes įsivedę eurą, atsisakę nacionalinės valiutos. Ne tokie jau kvaili švedai ir anglai…O kiniečiai, atrodo, tą jau seniai suprato ir supirkinėja resursus, nekaupia popierinių pinigų, kuriuos jie ir išrado…

Niekas taip nepakenkė Vakarams, kaip Atviro Vakarų pasaulio idėja, kadangi neužtvėrė kelių nežabotai Kinijos, Japonijos, Korėjos ekonominei ekspansijai, ji jau padarė didelę žalą Vakarų pramonei, žemės ūkiui, transportui ir t.t.

Žinoma, dalies žmonių tarpe, ir ne tik tradicinių internacionalistų, bet ir naujųjų emigrantų ir imigrantų tarpe, natūralu, atsiranda siekis tapti „europiečiais“, kaip kad tapo jų likimo broliai „brazilais“, „amerikiečiais“ …. Bet tos geografinės tautos nerodo didelio gyvybingumo, o etninės tautos – kinai, japonai, korėjiečiai tokį rodo. Valdymo srityje kosmopolitinių tautų tarpe pastebimas net abejingumas savo šalies nacionaliniams interesams, kartais dėl neaiškių motyvų, net kenkimas jiems…

Gali būti, kad taip savo tikslų siekia vadinamosios globalinės monopolijos, kurioms galimas daiktas yra nusispjauti ant visų tautų, o galimas daiktas, kad ir jos yra tik kai kurių tautų valdančiųjų sluoksnių politikos įrankis. Juk gerai sakoma, kad ekonomika – tai koncentruota politika.

Jokios kitos ideologinės alternatyvos Vakarų pasaulis ir Europa šiuo metu neturi. Ir tai yra tikroji referendumo pralaimėjimo priežastis. Socialdemokratija? Ji tapo judėjimu be tikslo, be socializmo, todėl visiškai suprantama, kad žmonės balsuoja už originalą, o ne už kopiją , kaip neseniai taikliai išsireiškė vienas rašytojas. Naujosios bangos politikas N.Puteikis įvardijo referendumą, kaip sunkią, skausmingą treniruotę. Tačiau gali būti, kad nesukūrus rimtos ideologijos, rimto, organizuoto aktyvios mažumos judėjimo išgyventi ir laimėti mūsų tautai bus nelemta…

Visame Vakarų pasaulyje, ne tik skurdžiuose „trečiojo“pasaulio rajonuose prisikaupė begalė problemų: dingsta daugybė žmonių ir niekam tai nerūpi, išgarsintos vyrų ir moterų lygybės iš tikrųjų nėra nei kvapo, nes vyksta vyrų sumoteriškėjimas, moterų suvyriškėjimas, vaikų iš tėčių vyrų masinis atėmimas, gausėja atstumtųjų, skurdžių, benamių, bedarbių. Kultūroje –tamsa, prietarai, pliurpalynė vietoj kalbos, nyksta unikalios tautinės kultūros vertybės (klasikinis pavyzdys –lietuviškų dainų, lietuvių kalbos negelbėjimas, tolygus naikinimui). Tai ypač liečia visas europiečių tautas, net labai dideles.

Užtat išnaudojimas, biurokratija visur plečiasi, piliečių privatumas „atviroje“ visuomenėje katastrofiškai mažėja, orveliški košmarai tampa realybe…Kažin ar Vakarai tebegali didžiuotis prieš vadinamuosius totalitarinius ar autoritarinius režimus, neribota pinigo valdžia irgi tapo totalitarine.

Žmonija atsidūrė ant karo slenksčio, atvirai laužomos tarptautinės sutartys, taikaus sambūvio principai. Slaptasis „šaltasis“ karas, matyt, tebevyksta ir bet kada gali tapti „karštu“ karu.

Tarptautinės finansinės organizacijos reikalauja išlaidų švietimui, sveikatos, gamtos apsaugai mažinimo, išlaidų karui didinimo..Marksizmo klasika kažkokia….

Kaip jau seniai pastebėjo politologai, griūna net šventas šeimos institutas. Ištvirkimas, seksualinės perversijos, visų rūšių prostitucija, taip pat ir politinė, klesti…

O juk mokslas vystosi šuoliais, įmanoma, kad visi gyventų gerai, kad būtų įveiktos visos problemos ir gana greitai. Bet „valdomas“ (?) chaosas nepajėgia sukurti globaliame pasaulyje jokių efektyvių globalių tarptautinių organizacijų, kurios užtikrintų bent elementarią tvarką.

Tai gal mes, europiečiai, irgi to nebesitikėkime? Gal siekime savo nacionalinių interesų, savo regioninio saugumo, gal siekime jo tik tokio, kad neaukotume savo nacionalinių interesų, bet pasiektume jį atskiro regiono tautoms susitariant, kad visi gins to regiono tautų ir žmonių laisvę, teisę išlikti, saugumo visų pirma?

Gal nebekliedėkime apie globalinį „atvirą“ pasaulį – dievo karalystę žemėje. Kas nori per daug, juk dažnai gauna mažiausiai.

Referendumas parodė, kad populistinis kelias siekti realių politinių rezultatų kažin ar gali būti perspektyviu ir efektyviu. Tikrovė rodo, kad pažangos ir rezultatų gali pasiekti tik profesionalių, pasiaukojusių politikai žmonių partijos. Bet iš kur jas paimti, jei net į Lietuvos politines partijas globalistų dėka greitai galės stoti net ne Lietuvos piliečiai. O juk partijos, kitos politinio, partinio pobūdžio organizacijos – svarbiausia politikos, demokratinės valdžios grandis.

Populizmo ir referendumo kritikai praktiškai jau įvedė neribotą libertarinį populizmą partijų viduje, tai tolygu politinio genetinio kodo išsigimimui. Neribotas Lietuvos politikos pardavimas dar kenksmingesnis tautinio išlikimo reikalui net ir už žemės pardavimą užsieniečiams…Gal greit į partijas priimsime ir „marsiečius“, anot šmaikštaus politinio žodžio klasiko?

Jonas Siaurukas

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą