Sudegė pensijų kaupėjų milijardas

7
3
- Reklama -
Anatolijus Lapinskas. Asmeninė nuotr.
Anatolijus Lapinskas. Asmeninė nuotr.

Anatolijus Lapinskas

Prieš pusantrų metų kreipiausi į Seimą su peticija “Dėl Pensijų sistemos reformos įstatymo pripažinimo netekusiu galios“. Peticijoje aiškinau, kad įstatyme nustatytas valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimas, neva „užtikrinantis LR gyventojų papildomas pajamas“, priešingai nei teigiama įstatyme, deja, neužtikrins gyventojų papildomų pajamų senatvėje, nes tų pajamų tiesiog neatsiras.
Rėmiausi skaičiavimais, kad sudėjus Sodros ir kaupimo pensijas kartu, mūsų būsimieji pensininkai kaupėjai pajamų gaus, palyginti su vien tik Sodros pensija be kaupimo, ne daugiau, bet mažiau! Lygiai tą patį patvirtino autoritetas profesorius Raimondas Kuodis. Šis įstatymas tapo absurdišku, nes jo svarbiausios nuostatos – užtikrinti pensininkams papildomų pajamų tiesiog neįmanoma įvykdyti, geriausiu atveju pajamos bus tokios menkos, kad jų pamatymui reikės galingo finansinio mikroskopo.
Esmė ta, kad skaičiuojant dalyvavusių pensijų kaupime asmenų senatvės pensijas, vienas svarbiausių dydžių – asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas turi būti dauginamas iš apskaičiavimo formulės dydžio „c“, apibrėžiančio Sodros negautas pajamas, ir jis vos ne dešimtadaliu „numuša“ visos pensijos dydį. Pensijų fondų išmoka nekompensuos pajamų sumažėjimo, kokios ten dar papildomos, tai patvirtina autoritetingi mokslininkai. Apskritai pačiai pensijų fondų išmokai garantijų irgi nėra.
Deja, mano peticija buvo atmesta. Seimo aiškinimu, „Pareiškėjo siūlymas pripažinti Pensijų sistemos reformos įstatymą netekusiu galios iš esmės pažeidžia kartų solidarumo principą, nes į privilegijuotąją padėtį iškeliami esami pensijų gavėjai, iš esmės paneigiant būsimųjų pensijų gavėjų lūkestį gauti ne mažesnio lygio pensijas negu dabartinių pensijų gavėjų kartos pensijos“.
Didesnį absurdą sunku ir sugalvoti. Solidarumo principas reiškia, kad darbo santykiuose dalyvaujantys ir atlyginimą gaunantys visuomenės nariai mokamomis socialinio draudimo įmokomis išlaiko nedirbančiuosius ir taip gauna teisę į analogišką paramą savo ligos, senatvės ar laikino nedarbingumo atveju.
Tačiau pagal Seimą išeitų, kad pensininkai, gaudami iš dirbančiųjų įmokų suformuotas pensijas yra kažkokie privilegijuoti šalies piliečiai, nors toks principas Europoje funkcionuoja jau šimtą metų ir kokiomis nors privilegijomis pensininkų niekas nekaltina. Keistas ir Seimo reikalavimas uždėti prievolę dabartiniams pensininkams rūpintis sekančios kartos pensininkais.
Ir jau visai nesuprantama Seimo mintis, kad ateities pensininkai turi būti garantuoti, kad
jų pensijos bus ne mažesnės negu dabartinių pensininkų ir tą turi garantuoti tie patys dabartiniai pensininkai, dalį savo pensijų pinigų atiduodami tolimai ateičiai. Kažkas negerai su logika buvo praėjusio Seimo karalystėje. Bet tai dar ne viskas.
Atsakydamas į mano siūlymą, Seimas į pagalbą pasitelkė 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimą. Štai kas jame sakoma: „Jeigu pertvarkant senatvės pensijų sistemą jos dalyvių praradimai, ypač kai jie esminiai, būtų neišvengiami, įstatymų leidėjas turėtų nustatyti teisingą jų kompensavimą“.
Bet jeigu pertvarkius pensijų sistemą, t.y. atsisakius utopinio kaupimo, jos dalyvių lauktų ne praradimai, o laimėjimai, t.y. padidėtų pensijos? Suprantama, kad pats toks pertvarkymas būtų kompensavimas, joks papildomas būtų nereikalingas. Konstitucinis tokio atvejo, matyt, nepajėgė įsivaizduoti.
Kitas panašus atvejis: „Konstitucinis Teismas pažymi, kad asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos“. Bet jei įstatyme nustatyta teisė gauti pensijų išmoką neįgyvendinama dėl to, kad fondas nesukaupė turto, ar čia irgi bus teisėtų lūkesčių pažeidimas, kas už tai turės atsakyti? Vėlgi, apie tokius atvejus tuomet niekas nemąstė.
Ir stipriausias konstitucinis šūvis: „valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise“.
Visa bėda, kad valstybė, užvirusi visą pensijų kaupimo košę, negarantuoja, kad žmonės kiek nors iš jų uždirbs (kartu su sumažinta Sodros pensija), net jokio pajamingumo fondai nežada. Asmens pasitikėjimas valstybe ir teise ne tik, kad nėra užtikrinamas tokia pensijų sistemos reforma, priešingai valstybė pati save diskredituoja savo piliečių akyse.
Kodėl prisiminiau pusantrų metų senumo peticijos istoriją? Todėl, kad naujausi aukščiausio lygio ekspertų ir patikimos žiniasklaidos, taigi, viešosios nuomonės pasisakymai patvirtina mano ankstesnius nuogąstavimus dėl Lietuvos pensijų reformos likimo. Naujoji valdžia – Seimas ir Vyriausybė turi puikią progą sugrįžti į protą ir vienu šūviu nušauti du zuikius: Lietuvai pakilti iš paskutinių Europos vietų pagal pensijų dydį ir užtikrinti ateities pensininkų orumą, nemažinant jų Sodros pensijos dėl kaupimo, užtikrinus jos mokėjimą iki ilgiausios senatvės.
O ką kalba specialistai? Finansų ministras Vilius Šapoka: „Žmonės, pasirinkę tik 2 proc. pervedimus veikia labai neefektyviai – jie rizikuoja, kad nesukaups minimalios sumos, paspirties senatvėje. Su premjeru esame aptarę, kad šių žmonių, į reformą pakliuvusių per klaidą, iš nežinojimo – būtina atsiklausti: ar jie nenorėtų prisidėti papildomai ir gauti paskatą iš valstybės biudžeto. O gal sugrįžti į „Sodrą“, nes jeigu jie pasiliks su 2 proc. kaupimu, jų pensija automatiškai mažės, o reikšmingų sumų žmonės nesukaups“.
Tačiau žmonėms, vyresniems negu 55 metai, ir tiems, kuriems iki pensijos liko ne daugiau kaip 7 metai, jis nerekomenduoja kaupimo. “Kuo pensija yra arčiau, kuo kaupime žmogus dalyvauja trumpiau, tuo labiau žmogui apsimoka grįžti į Sodrą, geriausia, kad pensiją žmogus kauptų ne mažiau kaip 20 metų”. Deja, kažkieno gudrios galvos nusprendė, kad kaupimo amžiaus apribojimas būtų laikomas diskriminacija.
Panašiai dabar kalba ir profesorius Teodoras Medaiskis: „61 proc. kaupimo dalyvių dalyvauja, neprisidėdami savo lėšomis, todėl ir negaudami valstybės subsidijos, o tik atitraukdami 2 proc. iš Sodros įmokos. Toks dalyvavimas yra besąlygiškai neracionalus, todėl įstatymų leidėjai turėtų leisti tokiems dalyviams apsispręsti: arba jie dalyvauja visa apimtimi, arba pasikliauja vien Sodra“.
Sodros direktorius Mindaugas Sinkevičius prideda, kad ypač neperspektyvu kaupti be savo įmokos mažas pajamas turintiems žmonėms, pvz., uždirbantiems minimalų ar mažiau. Šiai gyventojų grupei praradimai iš „Sodros“ yra tikrai didesni nei planuojama nauda iš pensijų fondo. Bet ar kas nors jiems tai pasakė įsijungiant į pensijų kaupimą?

Naujausias žiniasklaidoje pasirodęs šios temos straipsnis, pavadintas itin tiksliai „Sudužusios viltys: pusė lietuvių pensijoms kaupė veltui“. Vien iš pavadinimo jis turėtų suneraminti visas valdžios struktūras – Seimą, Vyriausybę, Prezidentę, nes tai juk milijardinė amžiaus afera. Straipsnyje rašoma: „Jokios naudos negaus tie, kurie antros pakopos fonduose kaupia po 2 procentus“. Naudos, taigi pinigų negaus paminėti kaupėjai, per 13 metų fondams pervedę mažiausiai milijardą eurų, negi jie sudegė? Kodėl tik po 10 metų nuo kaupimo pradžios apsižiūrėta, kad toks kaupimas bevertis?
Į šiuos klausimus straipsnis neatsako. Kol kas nieko nesako ir aukščiausioji šalies valdžia. Negi ji ir toliau leis vėjais laidyti jau antrą milijardą. Negi tylės ir valstybės gynimo taryba, matydama tokį Lietuvos žmonių apiplėšinėjimą?

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą