Tolerastai

41
3
- Reklama -

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Romualdas Apanavičius (nuotr.iš asmeninio albumo)

Romualdas Apanavičius,
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius

Susirinkę po žiemos atostogų studentai krizendami pasakojo, kaip jie dar baigiantis žiemos sesijai dalyvavo jaunimo organizuotuose „metų tolerasto“ rinkimuose. Buvo pasiūlyta daugybė įvairiausių spalvingų asmenybių, visur, visada ir visus mokančių tolerancijos ir pakantumo, tačiau niekados neužmirštančių ir savęs. Jaunimėlis dar krizeno, jog šitokių asmenybių sąrašą galima buvo tęsti ir tęsti, pildyti ir pildyti, nes vieni iš pasiūlytųjų jaunimo sumanymą priėmė kaip linksmą pokštą, o kiti – teikėsi net įsižeisti.

Ir iš tikrųjų, ar, sakysim, „metų tolerastų“ vardui negalėjo būti pasiūlyti ir „prokuratoriai“ ir netgi juos bandę ginti Seimo nariai, o gal ir visa tolerastiškai susiuosčiusi „sveikatos“ partija?

Jaunimo pastebėtoji „tolerastija“ iš tiesų nėra vien tik pavienių asmenybių „šou“ – ji kaip reiškinys apraizgiusi ir valstybines įstaigas, prokuratūrą, teismus ir, galima sakyti, visą valstybę. Tolerastai ne tik išoriškai ir viešai malonūs, pakantūs ir tolerantiški. Reikalui esant, jie ryžtingi ir, vos tik pajutę pavojų, veikia iš vieno. Antai, užuodę grėsmę, prieš kolegę staigiai susivienija teisėjai, iš už grotų pažadinamas netgi pedofilijos veikėjas, Prezidentūroje spustelėjama Forward ir tolerastai jau trina rankas. Teisėjai – tolerast! Ir jei ne vienintelis drąsus LŽ laikraštis, šitaip būtų ir buvę, nes visa kita iš komsomolinės/komunistinės išsivyniojusi „laisva ir nepriklausoma“ spauda tylėjo lyg burnoje išlydyto švino būtų prisisėmusi. Be LŽ vargu ar ir „prokuratorius“ būtų atstatydintas – lyg niekur nieko sau ir toliau būtų likęs atsakingas už sesers finansinių aferų tyrimą. Apie visuomeninį transliuotoją verčiau ir nekalbėti, nes jo „stribiškos išvaizdos apšepę pagiringi tipai“ – visos mūsų visuomenės „elito“ etalonas, itin sektinas ir mėgdžiotinas tolerastijos pavyzdys.

Kur bežengsi, ten tolerastai. Jie jus maloniai/nemaloniai priims, išklausys/neišklausys, prašymą įregistruos/neįregistruos, tačiau atsakymai/atsirašymai bus kaip du vandens lašai vienodi. Tai – negirdėto rytietiško suktumo, įžūlumo ir melo kūriniai, turintys, beje, ir savus trafaretus, nes dažniausiai perkopijuojami ir siunčiami, kaip ir Prezidentūroje, Forward būdu.

Vinco Kudirkos apdainuotam Vakchanalijui Vziatkovičiui Kruglodūrovui iki tokio lygio – kaip iki dangaus, nes mūsiškiai tolerastai – tai ne kokie ten caro laikų atitarnavę kareivos, o aukštuosius mokslus krimtę ir kompiuterinį Forward būdą tobulai įvaldę valdininkai. Jei, tarkime Tralialiaitis kreipiasi į policiją/prokuratūrą /teismą ir t. t., skųsdamas kokį nors jo, neduok Dieve, galva atrodantį rytietiškai suktą atsakymą/nutarimą/sprendimą, tai nėra neįmanoma, kad jis gaus atsakymą, jog „išnagrinėjus pil. Bimbiraičio skundą/prašymą/raštą ir t.t. nuspręsta pil. Tralialiaičio  skundą/prašymą/raštą atmesti“, toliau priduriant dar kažkokią jokio tarpusavio ryšio tarp žodžių ir sakinių neturinčią rašliavą, nuolat laikomą kaip trafaretas Forward paspaudimui.

Gale dar nurodoma/nenurodoma, kad nepatenkintam sprendimu/nutarimu/atsirašymu galima kreiptis į teismą, tačiau iš ten besikreipiantysis irgi gaus panašų raštą (žr. aukščiau).

Garsusis V. V. Kruglodūrovas nors ir menku kareivos proteliu, tačiau aiškiai suvokė, jog 10 rublių – mažiau nei 25, o 50 – mažiau nei 100, ir tuo logiškai valstybės tarnyboje vadovavosi. Mūsų tolerastams logika – nereikalingas balastas, nes ją atstoja kompiuterinis Forward ir neregėtas įžūlumas.

Kapsukiniai, lomonosoviniai ir minskiniai miliciniai mokykliniai filialiniai tolerastai nuoširdžiai nustemba sužinoję, jog, be „socialistinės“, Lietuvoje dar yra ir administracinė, civilinė ir netgi  baudžiamoji teisė,  o kad jų dar pagal kažkokius ten kodeksus reikia ir laikytis – visai negirdėję.

Šito, atrodo, negirdėjęs netgi televiziniu ir laikraštiniu ryžtingumu spėjęs pagarsėti jų prievaizdas, nes po prašymo sutramdyti ir tuos „socialistinius“ veikėjus – provincijos apygardos vadą  ir jo sėbrus,  – stoja mirtinai ilga kaip šimtmetis tyla, ir galop – reto išsisukinėjimo Forward atsirašymas.

Todėl nenuostabu, kad ne tik pavieniai „socialistiniai“, bet ir jų „troikos/petiorkos/semiorkos“ ir t. t. kartais, anot žemaičių, vadovaujasi „idieja“, o kitą kartą – atrodo, tik ir žiūri, kas, kam ir kiek „indieja“.

Tolerastai spėjo užbėgti už akių ir mūsų jaunimui, sugriaudami aukštąjį mokslą. Kam tie autonomiški universitetai, jų senatai, profesūra, jei galima valstybinius universitetus paversti „viešosiomis“, senatus – diskusijų įstaigomis, „profesoriais“ gali būti kas tik netingi, o vadovauti šioms „įstaigoms“, anot garsiojo V. Iljičiaus, gali bet kas. Mokyklos dėl begalinių pertvarkymų jau senai užmiršo, kad būsimieji studentai dar turi ir rašyti lietuviškai mokėti (rašo jau amerikietiškai – daiktavardžius sakinių viduryje iš didžiųjų raidžių ir nesivargina dėl skyrybos), o savo krašto istorijos ir kultūros – lai išmoko universitetai. Todėl ir išleidžiame pusmokslius, ne tik rašančius, bet ir kalbančius – paradoksas – rusų ir anglų kalbų žargono vertalu, nors pirmosios kalbos jie visi dievąžinasi nemoką.

Kalbos priežiūros tolerastams vis vien, kad iš radijo, televizijos, „laisvosios“ komunistinės/komsomolinės spaudos galingu pavasario srautu sklinda „paprasčiausiai“ (iš rus. prosto, zaprosto), „ta prasme“ (iš rus. smysle), vos prieš pusmetį išsiverstas „tuo metu“ (rus. v to vremia; lietuviškai turėtų būti „tuo tarpu“), prieš gerą dešimtmetį provincijos tolerastų „intelektualistų“ paleistas vertalas „iššūkis“ (angl. challenge), galų gale – nekaltas lietuviškas būdvardis „skaidrus“, tik nemokšiškai ir įkyriai vartojamas ne konkretiems, bet abstraktiems reiškiniams įvardinti („skaidrus reikalas/nutarimas/įstatymas“ ir t. t.; turėtų būti „aiškus reikalas“ ir t. t., nes „skaidrus“ gali būti „oras“, „vanduo“, „stiklas“, bet tik ne „reikalas/nutarimas/įstatymas“).

Visuomeninis transliuotojas, čiulpdamas visų mūsų mokesčius, jau nebesugeba kartą per parą žinių padoriai pusvalandžiu parengti. „Tolerama“ – kaip tas vaikų balionas – pučia, kiek kas ir kada turi sveikatos ir oro. Tad paros žinios – jau netoli valandos, jų pradžia – irgi nenuspėjama, nes neretai įsijungęs pamatai bėgantį užrašą, jog „Tolerama“ – po to ir to, to ir to ir t. t. Su liūdesiu jungiesi tada Lenkiją/Rusiją/Ukrainą/Ameriką/Angliją/Vokietiją/Prancūziją, nes žinai, kad jų nacionalinis transliuotojas paros naujienas pradės sekundės tikslumu, o baigs – lygiai po pusvalandžio, gali net laikrodį pasitikrinti. Didžiųjų kaimyninių valstybių nacionaliniai kanalai, beje, savų žiūrovų savaitgaliais, skirtingai nei mūsų „Tolerama“, neapgaudinėja. Nieko šeštadienį ir sekmadienį neatsitiko – nėra ir žinių, nebent koks ekstra pasaulio įvykis. „Toleramos“ veikėjai šeštadienio ir sekmadienio „įvykius“ sukuria iš anksto. Paporinę keletą nieko nereiškiančių pasaulio/mūsų kiemo naujienų, paleidžia prieš savaitę/mėnesį/ketvirtį parengtus ilgus kaip žarna reportažus apie žemės ūkį/pramonę/prekybą/vaistus/miestelius/kaimus ir t. t., manydami, kad žiūrovus jau apgavo ir įvykiai „įvyko“. Kasdienybės „Toleramoms“ persisvėrus gerokai per pusvalandį/tris ketvirčius valandos, įkyriai kasdien išvardijami visi tie patys sau pinigus pasaulio sporto komandose kalantieji tautiečiai, smulkiai iškedenant, kuris iš jų ir kur įmušė/įmetė įvartį/tašką ir būtinai pabrėžiant, kad tai – jo komanda, nors išvardintųjų nuopelnai toms svečioms komandoms dažniausiai būna daugiau nei juokingi. O kad nacionalines komandas trauko konvulsijos, kad mūsų olimpiečių apverktina padėtis, pagaliau, kad Lietuvoje akivaizdžiai nėra valstybinės sporto politikos – „Toleramai“ nė motais.

Tiesa, prieš „lietuvišką“ pasaulio sportą dar būna ilga kultūros žarna, kurioje dažnai į kampą prispiriama kokia nors netoli šimtametė asmenybė, drebančiu nuo parodyto dėmesio balsu ilgai ir nuobodžiai aiškinanti savo kelią į kultūros/meno aukštumas, nepamirštanti tuo pačiu metu vartyti išleistos ta proga labai storos ir būtinai su paveikslais/paveikslėliais knygos, apie kurią už kadro pasakoma, jog tai – jei jau ne pasaulio, tai tikrų tikriausias Lietuvos kultūros/meno įvykis. Ką veikia ir kuo gyvi kiti Lietuvos kultūros ir meno žmonės – „Toleramai“ nė motais, susižinok sau sveikas pats. O jie veikia, dirba, pluša ne tik Lietuvoje, bet ir svečiose šalyse – sužinai tai iš Lenkijos/Rusijos/Anglijos/Rumunijos televizijų. Ir apdovanojimų gauna ne mažiau nei kasdien „Toleramoje“ kaip kokiame rikiuotės patikrinime perskaičiuojami sau pinigus kalantys sportininkai.

Apie mokslą „Toleramos“ geriau nė neklausti – šitokio reiškinio, atrodo, Lietuvoje visai nėra, nors mūsų mažytės šalies mokslo laimėjimai pripažinti pasaulyje nė kiek ne menkiau, nei sau pinigus kalančių sportininkų. Tik skirtingai nuo anų, mokslininkai ilgam rubliui/doleriui/eurui niekados nevergavo, turtų nesusikrovė, džipais nevažinėja, su visokiais ten daktarais draugauti laiko neturi, tad „Toleramai“ jie visiškai neįdomūs.

Apraizgyta tolerastijos Lietuva vos gyva: sugriuvusi pramonė, prerijomis ir kemsynais virtę laukai, vaiduokliais tapę kažkada buvę puikūs namai, ištisi kvartalai. Kas gi kitas, jei ne vietiniai provincijos tolerastai patys susinaikino gražiausią ne tik Lietuvoje, bet gal ir Europoje pėsčiųjų alėją, pavertę ją negyvų „stekliaškių“ (vietiniu žargonu – stiklinių užkaltomis durimis ir vitrinomis pastatų. – R. A.) gatve, kuria baugu žengti ne tik vakare, bet ir gerokai įdienojus. Užtat šalia klesti visokiausi „Toleropoliai“ ir greta jų upės vandenų plaunama paskubomis daiginama „Tolearena“ – jau ne vien tik tolerastijos, bet ir provincialumo bei kvailumo paminklas. Juk nenuovokūs žmogeliukai suvažiuos, gatvelės užsikimš, į „taškų“ mėtymą jie, aišku, nebepateks, o neturėdami kur dėtis, tiesiai žąsele į „Toleropolį“ patrauks…

Galima būtų dar rašyti ir rašyti, skaičiuoti ir skaičiuoti, bet gal jau užteks.

Tolerastai ir tolerastija nėra kažkoks ypatingas reiškinys. Jis buvo visą laiką, šalia mūsų, tik jam pakelti galvą reikia ypatingų sąlygų. Nes tolerastija – tai vidutinybių samplaika, o vidutinybės iškyla ir galią įgauna tik per didžiausius nuosmukius ir sumaištis. Valstybės nuosmukis ir vyraujanti sumaištis šiandien ir peni mūsų tolerastus, užtat jie ir jaučiasi kaip žuvys vandenyje. Nebūdami tačiau stiprūs, jie vienijasi, apraizgo savo voratinkliu viską, kas tik įmanoma, vis liguistai bijodami, kad jų vienybei ir galiai neateitų pabaiga.

Būtent tą labai laiku pastebėjo ir vykusiai įvardijo jaunimas, nukalęs, beje, ir Jonui Jablonskiui gėdos nepadarantį kalambūrišką naujadarą. „Metų tolerasto“ rinkimai – tai nuostabi galimybė ironijos ir satyros strėlėmis nusmeigti pretenzingas vidutinybes, siekiančias įsitvirtinti ir užimti jiems nepriderančią tikrų asmenybių vietą. Jaunimas tą pamatė ir suprato, dabar visų mūsų eilė, nes vidutinybės yra labai atkaklios ir vieningos.

Turime pagaliau suprasti, kad tolerastija – tik dūmų uždanga visą valstybę apraizgiusiai korupcijai, ledine letena užgniaužiančiai bet kokį siekį gyventi ir dirbti dorai, užkirsti kelią melui ir nusikaltimams. Skubi ir neatidėliotina nauda, baisus godumas, mindant žmogiškumą, sukeliant valstybėje suirutę, žemdirbystės kraštą paverčiant puslaukinėmis prerijomis, puikius miestus – „stekliaškiniais“ vaiduokliais, skatina jungtis, ieškoti ir nesunkiai surasti sau aukštus „stogus“, pilančius šviną į burnas, matomiausioj vietoj sodinančius „apšepusius pagiringus tipus“, Forward būdu bandančius išsisukti nuo jiems skirtos visuomeninės priedermės.

Pavieniams tolerastams „intelektualistams“ gražias, tuščias ir, žinoma, tik jiems patiems labiausiai patinkančias „retorikas“ bepostringaujant, tų purslų šešėlyje tuo pačiu metu organizuotai, grubiai ir brutaliai griaunama viskas, kas per du dešimtmečius sukurta, nes valstybę apgniaužusi ledinė korupcijos letena. Ji smaugia visas mūsų gyvenimo ir valstybės valdymo sritis – tą matome plika akimi. O jei iš karto ir nematome, tai įsidėmėtini šios letenos požymiai: jei akivaizdu, kad kažkas aiškiai priešiškai mūsų valstybei vyksta, o iš tribūnų arba apsimetama, kad – priešingai savaitgalių „Toleramai“, – „įvykių“ visai nėra, arba sakoma, kad jie nereikšmingi ir netgi palankūs Lietuvai, tai ženklas, kad įvykius iš tikrųjų jau sukioja ledinė letena. Šitokiu ženklu, pavyzdžiui, gali būti tai, kad šiandien panašiai kalbama apie naftos skersvėjus, nors visi suprantame, kad tai – aiškiai nepalankūs ir pavojingi mūsų kraštui įvykiai ir todėl galime spręsti, jog korupcija, galimas daiktas, jau suspėjo įpilti švino ir, be jokios abejonės, viską gerai žinančių tarnybų burnon, o kur dar visokiausios „tekanos“, „tinklai“, „masinės priemonės“ ir kitos gijos, dar vis teberišančios mūsų jauną šalelę su žila „motuše“, ir dėl kurių godūs ir negailestingi korupcijos liūtai galvą guldys, nes iš to pirmiausia sau naudos turės.

Būkime budrūs, nes niekados negalime būti tikri, kad mūsų tolerastai vieną gražią dieną kokiuose nors puikiuose rūmuose nesusirinks, nenubalsuos, nepagiedos, neiškels kokios nors vėliavos, už rankelių nesusikibs, į akutes vienas kitam nepažvelgs ir visi kaip vienas nesušuks:

– Lietuvai – tolerast!

Tad būkime budrūs.

2010 02 24

Autoriaus prierašas:

Šį rašinį beveik prieš metus el. paštu nusiunčiau „Lietuvos žinių“ redakcijai, matydamas, kad artėjant Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečiui, dienraštyje, netgi vedamųjų puslapyje, kursyvu skelbiama ir skaitytojų nuomonė, neretai – gana kritiška. Tačiau mano straipsnis paskelbtas nebuvo, o po Kovo 11 – osios LŽ pasipylė rašiniai, šlovinantys „reto intelekto“, „erudicijos“ ir kitokius veikėjus, kurie studentų pasakojimu ir buvo jaunimo pasiūlyti garsiajam „metų tolerasto“ sąrašui, o kai kurie – tapo netgi prizininkais. Netrukus, po „mailiaus“ bylos, prašapo ir mano pagirtasis LŽ kovingumas, o dar vėliau – jis pasisuko vėjui palankia kryptimi…

Matydamas, kad ir po metų Lietuvoje niekas nepasikeitė, ryžausi savo rašinį pasiūlyti „Karštam komentarui“ – vieninteliam laikraščiui, tvirtai einančiam prieš ledinius vėjus ir skersvėjus.

2011 01 25                                                                                                                                              Romualdas Apanavičius

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą