Naujojo Viešojo saugumo tarnybos (VST) vado Ričardo Pociaus pateikta informacija apie tarnybą kamuojančias problemas – itin skandalinga.
Didžiausią nerimą kelia tai, kad galimai nelojalūs valstybei žmonės tebedirba savo darbą ir laukia mistinių struktūrinių permainų. Neaišku ir tai, kodėl tik dabar šis klausimas buvo iškeltas į viešumą, nors naujasis vadovas dirba jau 5 mėnesius, o premjeras apie pradėtus tyrimus – žinojęs dar anksčiau.
Protu nesuvokiama, jei ši informacija tikra, jog tie nelojalūs valstybei žmonės dirba tokio lygio institucijoje ir niekas dėl to nesuka galvos. Kodėl jie nenušalinti? Kodėl vis dar eina pareigas? Kodėl tebeturi teisę dirbti su slapta informacija? Kelis mėnesius vyksta tyrimai, vykdoma reforma, o tie žmonės tebenešioja Lietuvos valstybės jiems išduotus ginklus, kuriuos, kaip sako pats vadas, galėtų atsukti prieš pačią Lietuvą.
Neramina ir tai, kokiu būdu ir kokia forma VST vadovas meta kaltinimus savo pavaldiniams. Neva netyčia leisdamas suprasti, kad automatiškai jie jau yra nelojalūs Lietuvai, nes yra ne lietuviai pagal tautybę? Čia jau balansuojama ant ribos dėl neapykantos kurstymo…
Apskritai, kokią teisę statutinis pareigūnas, VST vadas, turėjo išeiti su tokia informacija į viešumą, o ne, pirmiausia, spręsti problemas viduje? Reikėjo imtis kuo skubesnių priemonių, kad tokie žmonės nedelsiant būtų nušalinti ar atimta jų teisė dirbti su slapta informacija.
Šioje istorijoje viskas tikrai ne taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio – VST vadovo, mano nuomone, grynai politizuotas (ir nesuderinamas su statutinio pareigūno statusu) ėjimas į viešumą buvo suderintas su vidaus reikalų ministru S. Skverneliu. Nepamirškime, kad visai neseniai VRM pavaldžioje įstaigoje, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, po švelnios kritikos ministrui išsakymo – staigiai sugriežtinamas etikos kodeksas, pagal kurį uždraudžiama statutiniams pareigūnams pasisakyti spaudoje vidiniais sistemos klausimais. Nenorėčiau tikėti, kad tai buvo padaryta be ministro žinios, vadinasi, nepatogūs pareigūnų pasisakymai cenzūruojami, o tie, kurių reikia, palaiminami ir leidžiami transliuoti?
Ir kam ta skuba? Tyrimai pradėti, bet nebaigti: ne visa medžiaga perduota VSD ir kitoms institucijoms, galimai nelojalūs žmonės tebedirba su slapta informacija ir staiga – nei iš šio, nei iš to išeinama į viešumą…
Galiausiai, greitai paaiškėjo, kad iš maždaug 1000 VST darbuotojų gal tik 10 ar mažiau yra galimai kažkokie neaiškūs veikėjai. Atrodytų, kad tai – ne toks ir didelis skaičius, jog nebūtų galima susitvarkyti viduje, o į viešumą išeiti tik nebelikus grėsmės. Tuomet iškelta galva ir didvyrio povyzoje būtų galima pasigirti, kad niekas nieko nematė – mes patys pamatėme ir sutvarkėme. O dabar – nei šis, nei tas.
Kokia atsakomybė šioje istorijoje tenka VSD? Kur turėjo žiūrėti mūsų saugumiečiai, jeigu šitiek metų nematė tokios pavojingos situacijos? Arba kodėl nebuvo imtasi jokių skubių veiksmų vos tik gavus menkiausią signalą iš VST?
Tikrai dar daug neatsakytų klausimų. Kodėl ši informacija pateikta tik dabar, kai Seime kaip tik bus svarstomas biudžetas? Kokių tikslų gali turėti toks informacijos paskleidimas siejant su didesnio biudžeto reikalavimu vidaus reikalų sistemai?
Kodėl tai padaryta iš karto po nesėkmingo vidaus reikalų ministro atsistatydinimo spektaklio?
Jeigu jau vyko tam tikri veiksmai, buvo įsijungusi teisėsauga, vyko tyrimai ir geriau viską buvo daryti tyliau, tai kodėl informacija vis tiek buvo paskleista? Kodėl viena svarbesnių valstybės institucijų buvo pradėta diskredituoti? Kam tai naudinga? Daug klausimų ir nei vieno atsakymo.
Bet ties tuo klausimai nesibaigia. Lyg netyčia prisimenama informacija, kad štai net pati Prezidentė D. Grybauskaitė apdovanojo ilgametį VST vadą S. Madalovą už nuopelnus Lietuvai. Prieš tai nedviprasmiškais R. Pociaus mestais įtarimais, kad šis asmuo irgi buvo galimai nelojalus. Ką tai reiškia?
Sunku patikėti, kodėl aukštas pareigas valstybėje savu laiku užėmęs politikas Vytautas Landsbergis ar dabartinė Prezidentė nebuvo informuoti apie tokią prastą situaciją VST, jeigu, iš tiesų, ji tokia yra? Nekalbant jau apie tai, kad niekas to nematė per visus 25 Nepriklausomybės metus.
Tai sunkiai suvokiami dalykai, kurie negali būti lengvai priimami be klausimų.
O jeigu vis dėlto situacija nėra tokia, kokią ją su S. Skverneliu piešia R. Pocius? Vienu sakiniu teigdami, kad „kolorado“ juostelė ar vienas kitas dviprasmiškas pasisakymas socialiniame tinkle – nėra pakankamas pagrindas laikyti juos tikrai pavojingais ir nelojaliais bei atleisti ar nušalinti, tačiau kitu sakiniu sakoma jau priešingai – jie nelojalūs, pavojingi ir pirmai progai pasitaikius atsuktų ginklą prieš savo valstybę.
Jeigu vis dėlto situacija nėra tokia, kokią ją pateikė VST vadovas ir ministras, tuomet kyla didelis klausimas, kas ir kodėl čia žaidžia tokius politinius žaidimus?
Vadinasi, visą tai reiškia vieną ir labai paprastą dalyką: ši istorija tėra vienas didelis nešvarus politinis žaidimas. Savotiškas kerštas už „kalašnikovo“ istorijos kritiką mestą jam, tuo pačiu rimtas signalas Seimo nariams, kad vidaus reikalų sistemai reikia nedelsiant skirti kuo didesnį finansavimą, nes situacijos beviltiškumą lėmė mažas biudžetas. Tuo pačiu dar galima ir anksčiau laiko pasigirti, kad niekas nieko nematė, o mes štai pamatėme.
Viliuosi, kad klystu. Viliuosi, kad visi klausimai bus sąžiningai atsakyti, o VST, kaip statutinė tarnyba, bei jos vadas R. Pocius, iš tiesų netapo politinio žaidimo įrankiais politikų rankose, nes priešingu atveju vos per pora dienų tapo aišku, kad Lietuvai gresia kur kas didesnis pavojus nei 10 „koloradus“ įsisegusių pareigūnų.
Darbo partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis
