Vitalijus Balkus: „Akmenimis prieš Lügenpresse“

4
7
- Reklama -

Vitalijus Balkus. Asm. albumo nuotr.

2016 m. žiema, Vokietija, Kelnas. Virš 3,5 tūkstančio taikios demonstracijos prieš migrantų šiame mieste įvykdytus barbariškus išpuolius dalyvių užspausti policijos vienoje iš miesto gatvių. Laikas bėga, tačiau miniai neišsiskirstant policija pradeda spausti susirinkusius stengiantis juos išstumti į stoties aikštę. Ašarinės dujos ir vandens patrankos, iš vienos pusės, ir akmenys, buteliai ar kitokie gatvės „ginklai“, iš kitos.

Iš esmės nieko naujo ir nieko tokio, ko nesame regėję, jei ne savomis akimis, tai bent jau televizijos ekrane, tačiau įvyko kai kas tokio, ko iki tol nėra buvę. Akmenys ir buteliai skriejo ne tik į protestuotojus vaikiusius policininkus, tačiau ir į žurnalistus. Ir skriejo ne atsitiktinai ir ne atsitiktinai kameros tapo tokiais pat protestuotojų taikiniais, kaip ir policininkų mašinos.

Jei šalis – pakankamai didelė, medijų erdvė nėra monopolizuota, o bendras žurnalistų, o ypač redaktorių supratimas apie žodžio laisvę ir profesinę etiką yra kiek platesnis nei reklamos ploto pardavimo agento, tuomet padėtis nėra tragiškai prasta. Tačiau jei laisvos erdvės nėra, o visuomenės informavimo priemonės sukoncentruotos kelių komercinių struktūrų arba net valstybės rankose, tuomet jos pradeda tarnauti siauram valdančiam elitui.

Neieškokime ilgai pavyzdžių . Pvz., Lietuvoje interneto medijų rinka padalinta tarp 3 pagrindinių žaidėjų, kurių net 2 priklauso užsienio savininkams. Jiems atitenka ne tik didžiausias reklamai skirtu pinigų „kąsnis“ , tačiau ir dažniausiai valstybės viešinimo paslaugų užsakymai ar net „juodieji“ partijų, politikų ar lobistų pinigai, kuriais apmokami nežymėti reklaminiai straipsniai.

Bet sugrįžkime į Vokietiją, kur pasipriešinimas tam, ką vokiečiai pavadino Melo Spauda (vok. Lügenpresse ), įgavo atvirą formą. Tai kas gi įvyko, kad spauda, tradiciškai laikyta Vakaruose demokratijos ramsčiu, tapo ne tik kritikos strėlių, tačiau ir tikrų akmenų mėtytojų taikiniu ?

Kapitalistinė globalizacija atėjo ir į medijas, ir daugelis „nacionalinių“ informavimo priemonių jau senų seniausiai nėra nei nacionalinės, nei informavimo, o tėra didesnių korporacijų filialai reklamai pardavinėti ir tikslinei propagandai (kurį taip pat dažniausiai yra apmokama kaip ir įprasta reklama) vykdyti. Dominuojanti liberalioji doktrina, kurios pamatinėse vertybėse yra kuo laisvesnis kapitalo judėjimas ir kuo paprastesnis kapitalų gausinimas, stiprinimas ir koncentravimas iš principo negali klestėti tikrai laisvo žodžio ir laisvos spaudos sąlygomis. Spauda, atitinkanti realias „liberaliąsias vertybes“, turi nepastebėti darbuotojų išnaudojimo, socialinių prieštaravimų, stambaus ir monopolinio kapitalo naikinamu ekonominių laisvių, visiškos politinio elito priklausomybės nuo rėmėjų, gamtos išteklių alinimo didžiųjų korporacijų pelno vardan ir t.t. Priešingu atveju ji trukdo užsidirbti pinigus ir taip griauna tobulą „laisvarinkininkų“ pasaulį.

Tačiau tai vis dar tik dirva, kuriame auga Lügenpresse. Tikras lūžis įvyksta ne tuomet , kai medijose meluojama nuolatos. Juolab, kad laikui bėgant bet kuriam protaujančiam žiūrovui ar skaitytojui išsivysto imunitetas propagandai, na, o tiems, kad gamta pagailėjo mąstymo dovanos ar kantrybės analizuoti, ką mato ir girdi, išsivysto tikėjimas medijomis.

Juoksitės, tačiau tam, kad nepasitenkinimas melu taptu akivaizdžiu, prireikė būtent tų, kurie kritiškai nežiūrėjo į tai, kuo juos „šeria“ medijos. Galima 101 kartą pirštu bakstelėti į baisią Europoje vykdomų išprievartavimų statistiką, kur pagrindiniai „antiherojai“ yra migrantai-musulmonai , tačiau „nugrabaliota“ ir mirtinai išgasdinta per naujametinį karnavalą dukra, žmona , sesuo ar nors ir kaimynė paveikia kur kas geriau nei visos alternatyvių medijų (oficialiosios, be abejo, tyli), kuriomis remiasi protingieji, pastangos atverti akis.

Štai tas lūžio momentas, kuomet, pvz., paprastas apolitiškas iki tol vokietis pasako: „Ei, aš žinau apie tuos baisius atvejus, aš pats juos mačiau. Kodėl to nėra spaudoje kuria aš tikėjau?“ Ir čia tuomet sprogsta mažytė bomba, sugriaunanti oficiozinės propagandos konstruktą vieno konkretaus žmogaus viduje. O kai tokių žmonių daug, tai jau jėga, kuriai suvaldyti korporacinės medijos panaudoja įprastai šmeižtą.

Tačiau kuomet įvykis tokio masto, kaip Kelne, labai sunku įtikinti visuomenę, kad kalbantis apie migrantų siautėjimą kaimynas, bendramokslis ar pažįstamas yra „fašistas“ ir „neonacis“, juodinantis pabėgėlius. Ir juo tapo staiga ir netikėtai.

Kelne įvyko tai, ką pavadinčiau informaciniu Černobyliu, t. y. įvykiu, kurio mastai tiek dideli, kad jo nuslėpti , „užglaistyti“ ar iškreipti jo esmės neįmanoma. Panašiai, kaip tai buvo mano minėtos branduolinės katastrofos metu.

Ir kas paaiškėjus tampa vieni iš kalčiausiųjų šioje istorijoje? Teisingai – oficiozinių medijų darbininkai. Taip, būtent „žurnalistai-staklininkai“ pasiruošę klusniai vykdyti šeimininkų per redaktorius pertransliuotus nurodymus. Rašyti tai, ko nebuvę, ir nematyti to, kas akivaizdu.

Ir skriejo akmenys tikrai ne be pagrindo, nors labiausiai jų nusipelniusieji tuomet, kai gatvėje virė aistros, sėdėjo saugiuose biuruose, o kai kurie dar net ir už šimtų ar tūkstančių kilometrų nuo įvykio vietos.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą