Zigmas Vaišvila
2023 m. birželio 3 d. Mokslų akademijoje vyko ne mitingas, kurio gal kas tikėjosi, bet mokslinė konferencija „Sąjūdžio istorija ir patirtis“. Atidaryta ir Lietuvos valstybės naujojo archyvo paroda apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (toliau – LPS arba Sąjūdis) iniciatyvinę grupę. Su dokumentais ir fotonuotraukomis, ką paneigti neįmanoma, ką matyti ne visi nori. Kvietėme žodį tarti ir Vytautą Landsbergį, pateikėme jam renginio programą. Vietoje atsako buvo paskelbtas minėjimas tą pačią dieną Seime.
Piktinatės, kad Vytautas Landsbergis skelbiamas Sąjūdžio įkūrėju? Mokslų akademijoje, bet ne Seime galima buvo pamatyti nuotraukas, kuriose 1988 m. birželio 3 d. LPS iniciatyvinės grupės pasitarime po jos išrinkimo V. Landsbergio nėra. Pirmojo 1988 m. birželio 8 d. LPS iniciatyvinės grupės posėdžio protokolas (parodos eksponatas) patvirtina, kad V. Landsbergio ir ten nebuvo. Jo sulaukėme antrajame LPS iniciatyvinės grupės posėdyje 1988 m. birželio 16 d., ką patvirtina dalyvių registracijos sąrašas.
Apie LPS iniciatyvinės grupės išrinkimo aplinkybes ir priešistoriją (patvirtintą dokumentais) liudijo renginio organizatoriai: Saulius Lapienis (pateikęs informaciją ir apie pirmojo ekologijos klubo „Žemyną“ indėlį), „Talkos“ klubo pirmininkas Gintaras Songaila, jaunųjų ekonomistų klubo pirmininkas Alvydas Medalinskas. Zigmas Vaišvila kalbėjo kita tema. Daugelis šių faktų iki šiol neskelbti, kaip ir buvusio MA Puslaidininkių fizikos instituto mokslinio darbuotojo Raimundo Mickūno liudijimai.
Po šios mokslinės konferencijos Wikipedia ne tik pašalino įrašą, kad V. Landsbergis yra Sąjūdžio įkūrėjas, bet ir įrašė keletą istorinių faktų, pvz., kad 1988 m. birželio 3 d. buvo išrinkti ne 35, o 36 LPS iniciatyvinės grupės nariai, paviešino renginyje demonstruotą LPS Steigiamojo suvažiavimo nuotrauką su pirmaisiais suvažiavimui pirmininkavusiais Justinu Marcinkevičiumi ir Meile Lukšiene.
Prof. Bronislovo Genzelio pranešime apie LPS kontaktus su užsienio šalimis atskleista istorinė tiesa, kad ryšius su Islandijos užsienio reikalų ministru Jonu Boltvinu Hanibalsonu užmezgė ne tuo besigiriantys Emanuelis Zingeris ir Vytautas Landsbergis, bet Bronislovas Genzelis per studijų Maskvoje draugą ir J. B. Hanibalsono brolį Arnorą Hanibalsoną…
Pasakoriams apie KGB ir Sąjūdį naudinga išklausyti dokumentais grįstą istorikės dr. Kristinos Burinskaitės pranešimą „KGB prieš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį“.
Arvydo Juozaičio ir Zigmo Vaišvilos pranešimuose analizuotas Sąjūdžio ėjimas prie pagrindinio tikslo – valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Nuo susitelkimo bendrai veiklai, LPS Seimo veiklos ir jo įtakos 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai, dalyvavimo tarybinių valdžios organų rinkimuose (į 11-ojo ir 12-ojo šaukimų Lietuvos TSR Aukščiausiąsias Tarybas, TSRS liaudies deputatus) ir jų veikloje, sudėtingos diskusijos dėl šios sąvokos iki jos įgyvendinimo 1990 m. kovo 11 dieną 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos priimtais aktais. Ne Atkuriamojo Seimo, kuris niekada neegzistavo ir gimė tik 1996 metais Vytauto Landsbergio fantazijose, kurias 2002 metais išsklaidė Lietuvos Konstitucinis Teismas. Tačiau Seimas, ignoruodamas tai, net teisės aktuose suklastojo Aukščiausiosios Tarybos pavadinimą, paskelbė, kad tuo metu buvo valstybės vadovas, nors tauta 1992 m. gegužės 23 d. referendume nesutiko su tuo.
Paaiškintos ir dokumentais pagrįstos V. Landsbergio išrinkimo 1988 m. lapkričio 25 d. (iki 1989 m. birželio 3 d.) LPS Seimo Tarybos pirmininku aplinkybės po to, kai 1988 m. lapkričio 18 d. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba persigalvojo ir nepriėmė Lietuvos TSR Konstitucijos pataisų dėl šios tarybinės respublikos suvereniteto ir įstatymų viršenybės prieš TSRS įstatymus.
Paaiškinta, kodėl 1989 m. birželio 3 d. neįvyko Tarybos narių sutartas pirmininko Vytauto Landsbergio pakeitimas į Romualdą Ozolą.
Pranešimą „Ar galėjo tuometinė LKP sutrukdyti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui ir kaip?“ skaitė ne LPK nomenklatūrininkas, bet LKP atsiskyrimą nuo TSKP realiai ruošęs LKP Vilniaus miesto Lenino raj. komiteto Sąjūdžio rėmimo grupės vadovas ir Respublikinės koordinacinės tarybos LKP statuso problemoms spręsti pirmininko pavaduotojas Arvydas Domanskis (pirmininku buvo B. Genzelis). Tik po LKP atsiskyrimo nuo TSKP ne tik LKP, bet ir Sąjūdis pradėjo suvokti, ką reiškė pirmasis TSKP monolito ardymo veiksmas, ką patvirtino ir LKP reitingų šuolis į viršų (už Algirdą Brazauską – 73%, Vytautą Landsbergį – 12%). Artėjo 1990 m. vasario 24 d. rinkimai į istorinę 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą.
Matyt, niekada nesibaigsiantį taip vadinamą „Kauno“ ir „Vilniaus“ ginčą šiais klausimais priminė ne tik signataras Audrius Butkevičius, bet ir atnaujino šių dienų aktualijų fone poetė Erika Drungytė, kalbėjusi ir apie itin skaudų dešimtmečius trunkantį Sąjūdžio asmenybių dergimą, susidorojimą su šiais žmonėmis.
Z. Vaišvila supažindino su renginyje negalėjusio dalyvauti buvusio Lietuvos TSR (ir Lietuvos Respublikos) Teisingumo ministro akademiko Prano Kūrio jam pateiktu dokumentu – naktį iš 1990 m. kovo 10 d. į kovo 11 d. Prano Kūrio ir jo buvusio studento Kauno sąjūdiečio Gintaro Puko vykdytą būsimo Akto dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo redagavimą. Tai turi žinoti „dekomunizacijos“ demagogai. Kad palygintų Vytauto Landsbergio, kurio nepriėmė į komunistų partiją dėl Konservatorijos pirminės partijos organizacijos nesutikimo ir kurį apsispręsti dėl Nepriklausomybės atkūrimo privertėme tik naktį iš 1990 m. kovo 10 d. į kovo 11 d., poziciją, lyginant ją su komunisto, tarybinio teisingumo ministro, tarptautinės teisės žinovo Prano Kūrio žiniomis ir supratimu, kad negalima praleisti tinkamo momento atkurti valstybės nepriklausomybę.
Būtent šio komunisto siūlymu pagrindiniame Kovo 11-osios Akte atsirado įrašas, kad Lietuvos valstybė ne „sieks realizuoti“ (kaip Estijos TSR Aukščiausioji Taryba, pvz., pagal Estijos Liaudies Fronto programą per 10 metų), bet „pradeda realizuoti“ visą Valstybės suverenitetą. Tai – esminė aplinkybė. Estija ir Latvija, kitos TSRS respublikos tai pasiekė tik po žlugusio pučo Maskvoje 1991 m. rugpjūtyje.
P. Kūris siūlė šiame Akte įrašyti ir tai, kad „Lietuvos valstybė įsipareigoja garantuoti demokratinę valdymo tvarką.“ Klausimas ne komunistui V. Landsbergiui – kodėl šis komunisto P. Kūrio siūlymas nerado vietos Kovo 11-osios Akte, kodėl apie šį P. Kūrio siūlymą nebuvo pranešta 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos, priėmusios šį Aktą, deputatams?
Teisiškai pagrįstus 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos aktus dėl valstybės nepriklausomybės atkūrimo TSRS valdžia nebegalėjo panaikinti, tik spaudė, kad patys tai padarytume.
Istorikai Algimantas Kasparavičius, Česlovas Laurinavičius ir Alvydas Nikžentaitis diskutavo apie šiandien vėl aktualias Lietuvos valstybės konstitucingumo problemas politinių santykių aspektu, jų legitimizavimo praktiką Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvos Konstitucijose, Lietuvos teritorinio vientisumo teisinį užtikrinimą 1990 m. kovo 11 d. valstybės atkūrimo aktais, slaptuosius Ribentropo–Molotovo protokolus – nuo atminties tautos pasąmonėje iki teisinių pasekmių bei Baltijos kelio prasmės. Tai – Lietuvos valstybės išlikimo teisinis pagrindas, be kurio politika tėra tik pseudopolitikavimas.
Renginys Mokslų akademijoje, bet ne Seime klausė, kodėl lietuvių kalba galėjo tapti Lietuvos TSR valstybine kalba ir nebegali būti ja šiandieninėje Lietuvoje, kurioje ji beatodairiškai naikinama? Signatarės Irenos Andrukaitienės pranešime išsamiai atskleista, kaip nuosekliai ir korektiškai tai sprendė Aukščiausioji Taryba. Seimo narys akademikas Eugenijus Jovaiša dalykiškai įvertino planuojamą priimti konstitucinio (faktiškai – antikonstitucinio) valstybinės kalbos įstatymo projektą ir alternatyvų projektą. Dėl šios situacijos priimtas Kreipimasis į pirmuosius Lietuvos valdžios asmenis.
Kritišką padėtį dėl Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir valstybės nepriklausomybės atkūrimo dokumentų likimo ir išsaugojimo liudijo ne vienas pranešėjas, apibendrinimą pateikė Lietuvos valstybės naujojo archyvo direktorė Danutė Kontrimavičienė. Priimtas Kreipimasis į pirmuosius Lietuvos valdžios asmenis dėl ilgalaikės valstybinės programos Sąjūdžio istorinei atminčiai įtvirtinti būtinumo.
Mūsų iniciatyva renginį Mokslų akademijoje transliavo ir Seimo youtube kanalas „Signatarų spaudos konferencijos“. Pagrindinis Seimo youtube kanalas „Atviras Seimas“ transliavo Seimo renginį, pavadintą Sąjūdžio 35-mečio minėjimu. Pamokantis renginys, kuriame daugiausia dalyvavo garbaus amžiaus žmonės. Peržiūrėjęs jį, pvz., sužinojau, kad „sovietiniais“ laikais klaipėdiečiai „neturėjo priėjimo prie jūros“… Matyt, KGB „organizuodavo“ išskirtinius mano ir žmonos klaipėdietės Reginos, o ir visų klaipėdiečių važiavimus prie jūros, o 1988 m. rugsėjo 3 d. net šimtui tūkstančių Lietuvos žmonių „leido“ atvykti į žaliųjų suorganizuotą Baltijos jūros apkabinimą, prieš kurį, beje, žmonės be atlygio rinko šiukšles.
Verta buvo stebėti Seimo renginio operatorių darbą, ne tik vieną po kito kamera fiksuojant į minėjimą atvykusius negausius LPS iniciatyvinės grupės narius. Daug pasako scena, į tribūną pakvietus Vytautą Landsbergį (www.youtube.com/watch?v=WAbml2sbTyY). Kamera rodo sėdintį savimi pasitikintį Lietuvos Laisvės Lygos buvusį narį Vytautą Bogušį. Vienas, kitas, vis daugiau susirinkusiųjų pradeda ne tik ploti, bet ir stotis. V. Bogušis pradeda blaškytis, žvalgytis, tačiau plojančių ir atsistojančių daugėja, o Vytautas Landsbergis tribūnoje, bet kalbos vis nepradeda… Tvirtasis V. Bogušis neatsilaiko, atsistoja.
Iki skausmo pažįstama situacija. Iliustracija to, kas yra minios valdymas – na kaip tu būsi kitokiu, žmogau, nei kiti? Neveltui klakeriai nušvilpinėjo Šekspyro pjeses. Klakeriai – tai renginio organizatorių, artisto ar blogo renginiui linkinčių asmenų samdyti žiūrovai, plojantys ir giriantys renginį, spektaklį ar nušvilpiantys juos. Baisiausia, kai tai daroma, lyg savaime aišku, kad taip esą reikia daryti. O kodėl?
Kodėl mes turime elgtis taip, kaip mums nurodinėja atvirai ir įžūliai meluojantieji? Nuo mokyklos suolo mane kankina klausimas, kodėl žydai konclageriuose, žinodami, kad juos veda į dujų kameras ar sušaudymui, klusniai sutikdavo su tuo? Pasąmonė nepasikeičia per vieną dieną. Konclageriuose žydams net buvo „leista“ turėti „savo“ prižiūrėtojus – savivaldą, net policiją ir teismus. Ir ką? Negi jie nesuvokė jiems paruošto likimo, turėdami „savą“ konclagerio „savivaldą“? Vis tiek gausiais būriais klusniai ėjo į mirtį.
Panašiai dabar Baltijos šalių žmonės „nesuvokia“ jiems programuojamo likimo. Buvęs Danijos Ministras pirmininkas ir buvęs NATO Generalinis sekretorius Anders Fogh Rasmussen viešai pareiškė, kad Lenkija ir Baltijos šalys į Ukrainą siųs savo karius. O kodėl nesiųs Danija, vadovaujanti (ar vadovavusi?) Litpolbatui? Jei tai bendras NATO klausimas. Daniškas klakeris „rasmussen“, lenkiškas klakeris „ščipščak“, kaip buvę atsakingi kariniai veikėjai, iš anksto psichologiškai ruošia mus neskelbiamų asmenų neskelbiamų planų įgyvendinimui. Pratina mus prie tos ar kitos minties. Pradžioje, kad mes taptume ekonominiais savižudžiais (ačiū mus valdančiai Vyriausybės parodijai), o vėliau, ką darysi, teks ir kariauti. Kaip ir ekonomiškai nustekentiems, tačiau tam paruoštiems ukrainiečiams. TV serialą apie ilgametį bene dešimties oligarchų paruoštą projektą dėl būsimo Ukrainos Prezidento (www.youtube.com/watch?v=0WiEWS68sKo) rodo ir mums. Lietuvos paštas pardavinėja knygą apie jį. Tai vyksta ne tik Lietuvoje.
Dėl ko visa tai? Mąstyti apie tai nereikia, vykdyti tai reikia. Nes taip reikia – klausai klakerių ir eini į mūšį, žmogau. Į mūšį dėl ko? Ne tavo reikalas, žmogau, žinoti tai. Ar klakeriai eis į šį mūšį? Vargu. Nes jie ar juos samdantys žino, dėl ko šis karas, žino, kad vienos tiesos nėra. Ir sprendžia mūsų likimus be mūsų valios.
Vyksta ekonominis – karinis pasaulio perdalinimas. Norintiems tai suvokti tereikia pradėti mąstyti.
Kodėl 2014 metais Ukrainos kariuomenė Kryme (per 23 tūkst. karių) gavo tik vieną įsakymą – palikti ginkluotę ir išeiti, o dabar dėl Krymo ir kitų teritorijų atsiėmimo į žemę guldomi šimtai tūkstančių?
Kodėl 2022 metais Rusijos armija užpuolė Ukrainą, o ši praktiškai be mūšių leido jai užimti Chersono ir didelę dalį Zaporožės sričių?
Kodėl 2022 m. kovo pabaigoje Rusijos kariuomenė netikėtai atsitraukė ne tik nuo Kijevo?
Kodėl referendumų keturiose Ukrainos srityse metu Rusijos armijos praktiškai neliko prie Charkovo?
Kodėl po referendumo Chersono srityje, didelę jos dalį Rusijos armija paliko be mūšių?
Kodėl Ukrainos kariuomenė, ne kartą besiskelbusi užpulsianti Padniestrę, jei Moldova sutiks, to nedaro?
Kodėl provakarietiška Moldovos valdžia neduoda sutikimo Ukrainai užimti šią nedidelę teritoriją, kurioje tėra keli tūkstančiai Rusijos karių ir kurioje yra didžiausias Europoje sandėlys su šaudmenimis, kurių taip trūksta Ukrainos armijai?
Kodėl susprogdinami Nord Stream dujotiekiai ir kaltė dėl to verčiama Ukrainai?
Kodėl organizuojamas Kerčės tilto sprogdinimas ir kalbama tik apie Ukrainos kaltę?
Kodėl prasidėjus pusmetį reklamuotam Ukrainos armijos kontrpuolimui, susprogdinama Kachovskaja užtvanka, po ko Rusijos armijos gynybiniai įrengimai prie Chersono tampa beverčiais, o po stringančio kontrpuolimo – dar ir amoniako vamzdis prie Odesos, kurią šis vamzdis jungia su Toljačiu Rusijoje? Kodėl tai padaryta tik dabar, kas trukdė Ukrainai tai padaryti anksčiau?
Kodėl dujos teka iš Rusijos į Europą per Ukrainą, ir Ukraina neatsisako Rusijos įmokų už šį tranzitą?
Kodėl „antirusiška“ Lietuvos valdžia leidžia Rusijos dujų tranzitą per Lietuvą ir gauna atlygį iš Rusijos, o pati vamzdžiu rusiškų dujų neperka, bet perka jas iš Rusijos suskystintas per „Independence“ (2022 metais – 85%)?
Kodėl Rusija leidžia iš Ukrainos išvežti grūdus?
Kodėl Rusija, paskelbusi, kad „Azovo“ pulko belaisvių nemainys, tai daro net po Lugansko teismo sprendimo kai kuriuos jų nuteisti myriop?
Kodėl pasaulio didieji „žaidžia“ šį karą? Tai – klausimai ir Vakarams, ir Rusijai.
Mūšiai mūšiais, o esminius sprendimus kažkas priima visiškai ne mūšiuose. Šiurpiausioje padėtyje yra ir Ukrainos, ir Rusijos kariai, guldantys savo galvas.
Klausimų daug, atsakymų mažai. Pabandykime suvokti, jog vyksta daug platesnis karas dėl pasaulinių įtakų ekonomikoje ir gamtos išteklių gavyboje, jų naudojimo ir perskirstymo. Kad ne šiurpus karas Ukrainoje ir ten žūstantys žmonės šį scenarijų užsakiusiems yra lemiamas faktorius, o tik vienas iš plataus masto rungimosi dėl pasaulio įtakos zonų perdalinimo veiksnių. Kad karo metu išbandoma nauja ginkluotė, gaunami milžiniški užsakymai jos gamybai. Kad ekonomiškai žlugdoma Europa, kurią taip pat siekiama įtraukti į karą. Kad dauguma Europos „lyderių“ taip pat „klakerių“ paveikti.
Todėl Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio patirtis šiandien ypač svarbi. Dauguma Lietuvos žmonių pasitikėjo Sąjūdžiu, kuris pasirinko ne konfrontacijos, bet taikų valstybės atkūrimą, jos apgynimą ir Tautos išsaugojimą. Dėl ko taip ilgai, net iki pat TSRS sugriuvimo po nepavykusio perversmo Maskvoje 1991 metų rugpjūtyje, Vakarai mus stabdė? Kad nesuardytume nusistovėjusių pasaulio didžiųjų ekonominių santykių. Tačiau po TSRS iširimo Vakarai žaibiškai persiorientavo – jau 1992 m. pradžioje buvo pasirašyta Mastrichto sutartis dėl Europos Ekonominės Bendrijos pertvarkymo į politinę Europos Sąjungą. Kad persidalinti įtakos zonas Rytų Europoje ir subyrėjusios Tarybų Sąjungos respublikose.
Renginio Mokslų akademijoje metu Lietuvos valstybės naujajam archyvui perdavėme valstybės iniciatyva išregistruoto Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo dokumentus. Jie liudija ne tik priešinimąsi Steponavičiaus–Kubiliaus švietimo reformai, Ignalinos AE antrojo reaktoriaus uždarymui ir valstybei vadovavusių beatodairiškumui energetikoje, Mokslų akademijos naikinimui, LEO LT aferai, Respublikos Prezidento rinkimams 2009 metais su istorine baigtimi „Lietuvos Dalia“, kuri paaiškėjo tebesanti Rusijos Federacijos valstybės paslaptimi (ir vėl mums viskas gerai – tinka ji mus valdyti).
2014 m. kovo 11 d. išvakarėse išplatinome pareiškimą ir jo laikėmės – boikotuoti šios šventės minėjimą Seime dėl valdžios pozicijos Žemės referendumo atžvilgiu: „Iniciatyvinės grupės narius šiam žingsniui paskatino ciniškas valdančiųjų elgesys, mėginant sužlugdyti konstitucinę Tautos teisę į referendumą, pastarieji Konstitucinio teismo išaiškinimai (kaip antai, kad lietuviškai galima rašyti ir be lietuviškų raidžių), numatomas lito panaikinimas, nepasiklausus Tautos, ir kita antivalstybinė, antitautinė „politinio elito“ veikla“. Pareiškimą paskelbė Antanas Buračas, Bronislovas Genzelis, Romas Gudaitis, Bronius Leonavičius, Romualdas Ozolas, Vytautas Radžvilas, Kazimieras Uoka, Zigmas Vaišvila. Savo žodžio, kad „nedalyvausime Tautos valią ignoruojančios ir Lietuvos valstybingumą griaunančios valdžios organizuojamame Kovo 11-osios minėjime Seime“ laikėmės, raginome ir kitus pamąstyti, „ar tinka dalyvauti posėdyje tokios valdžios, kuri elgiasi su savo Tauta ir piliečiais, kaip su „pavergto krašto žmonėmis“.
————–
Diena atrištom akim.
Tauta iš kapo pakilus.
Viešpatie, leisk jai atkimt.
Tebūna jos žodžiai kilnūs.
Pašauk ją, pašauk atsitiest
ir laisvę išskleist – kaip esmę.
Štai mes – ir mūsų tik tiek,
kiek buvom ir kiek esame.
Kiek būsim šioje dienoje
sudygę augimui ir brandai,
ant žemės gyvi ir po ja,
paženklinti lietuvybės randais.
Prie savo kalbos prikalti,
prie istorijos prirakinti.
Žmonės, jūs nekalti.
Jūs tik labai iškankinti.
Bet jau atrištom akim.
Ir kaip vėliava jau – pakilūs.
Lietuva, leisk mums atkimt.
Tebūna mūs polėkiai kilnūs.
Justinas Marcinkevičius, 1989 m. vasario 16-oji, iš knygos Carmina minora, Vilnius, 2000.
Skaitai šias eiles ir supranti, kodėl poetas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys taip trypiamas net po mirties.
