Žmones privalu nuolat dresuoti kaip šuniukus?

17
8
- Reklama -

Vytautas Mikalauskas. Asm. nuotr.

„Mūsų žmonėms lygiai taip pat reikia aiškinti apie saugumo ir Rusijos grėsmes.Kodėl?Nes tik tai veikia.Čia kaip šuniukus dresuoti.“ Perskaičiau „didžiojo opuso“- A.Užkalnio sakinius ir susimąsčiau: jei šis žmogus tikrai ir nuoširdžiai taip mąsto, tai man jo gaila. Jei jis taip užsidirba duonos kąsnį, tada – neverta ypatingai kreipti dėmesio. Nors, atvirai kalbant, aš jam nemokėčiau nė cento. Panašūs viešai skelbiami požiūriai į eilinius šalies piliečius neabejotinai sukelia jų priešpriešą ir visas tas taip vadinamas „antipropagandinis projektas“ netenka pirminio žavesio bei įtakos. Netenka subtilumo, pasitikėjimo, nes nė vienas save gerbiantis žmogus nesutiks būti viešai įvardijamas kaip „runkelis“, „šunauja“ ar „šuniukais“, net jei jis tikrai atitinka šį palyginimą. Todėl ir manau, kad neduok, Dieve, jei visas šis minėtas projektas remiasi tokiais „nulėpausiais“ šios srities tariamais „specialistais“.

Dar daugiau kelia nerimą tie, kurie save vadina šios srities profesionalais ir kurie įtakoja bei laimina tokius veiksmus. Kiekvienas nors kiek prakutęs, bet pastabus kaimo bernas pasakys, kad visi vieši draudimai, grasinimai, nuolatiniai gąsdinimai sukelia siekį patiems pabandyti, patiems patikrinti, ar tai, kas sakoma, yra tiesa, bei atbukina tikros grėsmės pojūtį. „Draudžiamas vaisius visada atrodo daug saldesnis.“ O maištingoms asmenybėms toks oficialus veikimas suteikia papildomų jėgų pasirinkti taip vadinamą opozicinį kelią, nes toks „kirvinis“ šio sumanymo įgyvendinimas didžia dalimi sukelia atvirkštines nei siekiama reakcijas.

Kadangi nesu iš tų, kurie mano, jog reikiamose ir valstybės saugumo klausimais užsiimančiose tarnybose sėdi kokie nors, švelniai tariant, neprofesionalai, todėl, manau, verta paieškoti kitų priežasčių dėl paskutiniu laiku vėl padidintos grėsmės saugumui tiražavimo.

Akylesnis turėtų pastebėti, kad visa tai netiesiogiai lyg ir galima būtų susieti su vidinėmis ir net tarptautinėmis problemomis. Į slaptųjų tarnybų viešą pareiškimą apie suaktyvėjusią rusų agentūrą Lietuvoje, jos slaptųjų tarnybų padidėjusį siekį verbuoti visus ir visur, ypač Lietuvos verslininkus, tereiktų žvelgti kaip eilinį papilstymą iš „tuščio į kiaurą“. Visa tai jau girdėta ir visa tai daugiau ar mažiau žinoma. Būtų keista, jei mūsų šalyje, kuri randasi „neprasidėjusio“ naujo „šaltojo karo“ pirmoje fronto linijoje, nesusidurtų įvairių šalių slaptųjų tarnybų interesai. Taip buvo visais istorijos laikais, negali būti išimtis ir dabartiniai, tuo labiau, kad tie prieštaravimai tik didės. Dėl to neverta visa gerkle viešai rėkti „gevalt“. Tačiau kodėl būtent dabar vėl suaktyvėjo vieši perspėjimai ir didinamas priešpriešos kaimynams virimo laipsnis? Galimai todėl, kad:

1) Kovo 31 – balandžio 1 JAV vyksta taip vadinama konferencija branduolinio saugumo klausimais, kurioje dalyvauja arti 50 šalių vadovai ir į kurią atsisakė vykti V.Putinas. Atvirai sakant, keistas susitikimas, nes branduolinę ginkluotę valdančių šalių skaičius nesiekia nė dešimties, o Rusija kartu su amerikiečiais – vedančios valstybės šioje srityje, kurių žinioje daugiau kaip 90 procentų branduolinių pramoninių medžiagų. Visos kitos toje konferencijoje dalyvaujančios šalys su šia tema beveik neturi nieko bendro arba su šia tema susietos tik tiek, kad jų teritorijose veikia viena ar kita atominės elektrinės. Nedalyvaujant vienai iš realių galių, toji konferencija tikrumoje netenka prasmės.Tuo labiau, kad rudenį numatomas daug platesnis susibūrimas šiuo klausimu, tiesa, jau po JTO vėliava.

Nežiūrint į viešus JAV valstybės departamento atstovų neigimus, kad ši konferencija – ne politinė, ji neabejotinai yra būtent tokia. Joje skambės Ukrainos ir Turkijos Prezidentų virkavimai apie nesiliaujančią Rusijos agresiją, o jiems pritars tokios šalys kaip Lenkija, Rumunija, Bulgarija ir Lietuva. Mūsų šalies slaptųjų tarnybų viešas perspėjimas – pačiu laiku, nes tai – akivaizdi paspirtis besiskundžiantiems Rusijos agresyvumo didėjimu ir siekiantiems sau naudingų geopolitinių sprendimų. Negi kam nors paslaptis, kad paskutinių mėnesių Maskvos ir Vašingtono „bendradarbiavimas“ kelia vis didesnį galvos skausmą kai kurių Rytų Europos šalių valdantiems?

2) Tai galimai liečia jau vidines politines pertvarkas. Ar kas nors gali paneigti, kad šiandienos taikinys – partija „Tvarka ir teisingumas“? Sakyčiau ne tiek pati partija, kuri, užsakytojų manymu, jau vos bedvėsuoja, kiek Prezidentas Paksas. Aišku, galima įvairiai į jį žiūrėti, priekaištauti arba remti, bet blaiviai paaiškinti, kodėl iki šiol tempiamas jo teisių būti renkamam atstatymas, nors to jau seniai reikalauja Europos žmogaus teisių teismas ir net paskutiniu sprendimu, berods, Europos Parlamento komisija, išskyrus politine baime, neįmanoma.

Atrodo, pereitų metų pavasarį galima buvo jau patikėti, jog pasitraukus Mazuroniams šios partijos likimas – nulemtas. Deja, viskas įvyko ne taip, kaip planuota. Apie Paksą ėmė suktis atskiri signatarai ir net dabartinio Seimo nariai. Nors išlikusi partijos dalis – gerokai susiskaldžiusi ir, atrodo, pagrindiniais „smuikais“ ten dabar groja „vasiliauskai“ ar panašaus plauko veikėjai, bet įsijungus Z.Vaišvilai, R.Paulauskui, A.Nakui… ši partija įgauna trapų stimulą atstovėti savo dabartyje užimtą politinę nišą. Net tokiu atveju, jei ji nepakeis įvaizdžio ar pats Prezidentas Paksas ir toliau išliks tik „politine vėliava“.

Kadangi, matyt, visi šoviniai į šias asmenybes jau seniai iššaudyti, belieka jas paversti „rusų slaptais tarnais“. Bijau, kad toks primityvus sumanymas gali atnešti kitokį rezultatą. Nereikėtų pamiršti to, kas jau buvo per Pakso išrinkimą Prezidentu, kai visos politinės jėgos, tarsi varnų būrys, sutartinai kapojo jo įvaizdį ir klykavo tarsi gervės, o pasekmės buvo atvirkštinės.

Nors, mano galva, nei minėti asmenys, išskyrus A.Naką, nei kitokie spardymaisi jau nepadės, jei pats Prezidentas Paksas neprabils, nepasakys tiesos, kas tikrumoje vyko jo nuvertimo laikotarpyje, kokios jėgos tai darė ir kas jas skatino bei tvirtai ir aiškiai nepareikš savo požiūrio į daugelį mūsų šalies problemų. Žodžiu, kol jis nevirs tikru partijos lyderiu, kol ši politinė jėga neįgaus išskirtinio savito veido.

Manyti, kad nuolankumo demonstracija ir politinis „blyškiaveidiškumas“ gali padėti greičiau išspręsti besitęsiančias Prezidento Pakso problemas ir sumažinti išorinį spaudimą – kvaila. Politinėje šiandienos kovoje, deja, jokios riteriškos taisyklės negalioja, todėl tikėtis paramos iš konservatorių, liberalų ar net socialdemokratų – neverta.Visos kitos jėgos – ganėtinai silpnos.

Atakuojančių šią politinę jėgą tikslas – aiškus: kadangi Prezidentas Paksas tėra tik šios partijos „politinė vėliava“ kankinio aureolėje, tai būtina pasiekti, kad tą vėliavą nebebūtų kam nešti arba iki tokio laipsnio sumenkinti pačius nešėjus, jog jų vertė piliečių akyse taptu neigiamybe. Tada tyruose plevėsuojanti vėliava tekels nostalgiją, bet jau nebebus vėl galinčiu atgimti politiniu konkurentu.

Kaip besvarstytum, bet VRM ministro Skvernelio, kurį, beje, aš gerbiu kaip žmogų, pasirinkimas į politiką žingsniuoti ne su tais, kurie jį delegavo į šį postą, o su Karbauskio žemdirbiais, turėtų būti vadintinas, nepaisant žmogaus teisės rinktis, išdavyste. Tačiau tai, kad jis po tokio sprendimo pareiškė pasitraukiąs iš posto, rodo jo gebėjimą prisiimti asmeninę atsakomybę ir tik patvirtina ankstesnius mano teiginius, jog jis netiki partijos „Tvarka ir Teisingumas“ politine perspektyva.

Tačiau ne vien kova dėl šios partinės jėgos galimai sukelia kol kas silpną, bet ateityje galinti įgauti jėgą, politinį chaosą. Didžiausia nelaimė, mano galva, šiuose rinkimuose – konservatoriai. Tai jie skatina ir toliau turėtų skatinti didėjantį politinių skandalų kipišą. Jų taikinyje – ne vien dabar valdančios koalicijos silpnosios grandys, bet ir pamatinis akmuo – socialdemokratai. Kodėl? Atvirai kalbant, taip buvo visada. Tokia jau konservatorių taktika, bet šis kartas yra išskirtinis.

Jau pereitų metų pradžioje viešumos vengiantys, bet tvirtos politinės rankos palaikomi politiniai strateguotojai ir planuotojai konservatoriams nenumatė 2016 – 2020 metų vyriausybės orkestre pirmojo smuiko partijos. Solo partijai parinkti liberalai. Tačiau socialdemokratai šitoje konkurencinėje atrankoje, nepaisant planuotojų, vis dar pretenduoja išlikti solistais ir tai negali nekelti nerimo.

TT bei DP ar dar vis Seime sėdynes betrinančia „Drąsos kelio“, o gal kitaip ji oficialiai šaukiama, politinėmis jėgomis užsiima kitos struktūros ir joms taikomi metodai – daug primityvesni.

Socialdemokratų viršūnėlė – kietesnis riešutėlis. Čia be viešos politinės kovos neapsieiti, todėl atakuojančio, o gal greičiau dėmesį atitraukiančio, vaidmenyje – „skaidri, kaip ką tik išvarytos naminės lašelis“ konservatorių partija. Šiai partijai naudinga „kovose apšaudyti“ naująjį „politiškai dar neapsiplunksnavusį“ tariamą partijos lyderį, kad šis įgautų nors kiek rimtesnės patirties.

Kokį politinį bagažą gali susikrauti Briuselyje, tebūdamas vienu iš daugiau kaip 700 rinktųjų, tuo labiau atstovaudamas menką šešėlį tarp europietiškų politinių ryklių? Čia nepadės nei pavardė, nei namuose slapta perduoti ryšiai ar suteiktos vieno geriausių lietuviškų politinių intrigų meistro pamokos. Nereikia toli ieškoti pavyzdžio, pakanka atkreipti dėmesį į šio naujojo pasisakymus. Jie vis dar kur reikia ir kur nereikia pasaldinti „demokratijos“, „žmogaus teisių“, „politinio švarumo“, „tautiškumo“ epitetais, kai realybė yra daug paprastesnė, o ir priešininkų gretose – daug geresnių „lakštingalų“, nors vežimu vežk. Ne, tik tiesioginė kova užgrūdina ir iš viščiuko išaugina gerą bei tvirtą politinės kovos gaidį.

Tačiau konservatoriams kova su socdemais – ne vien „politiniai apmokymai“ naujausio iš naujausių, bet dar ir kova už būvį. Jei pavyktų šituo politiniu presingu socialdemokratus nustumti pagal rinkiminius rezultatus į trečią vietą ar nors tvirtai užsitikrinti patiems minėtąją, tai galima drąsiai manyti, kad būtent jie bus paskirti liberalų „partneriais – prižiūrėtojais“ naujoje vyriausybėje.

3) Šita rinkiminė kampanija neapsieis be „šalyje vykdoma politika“ nepatenkintųjų demonstracijų, piketų ir panašiai. Svarbiausia, kad jos teliestų vidines problemas. Jėgos, kurios dar gali kažko pareikalauti – žinomos. Jos tik dvi – žemdirbiai ir mokytojai. Na, dar gali ryžtis vidaus reikalų sistemos profsąjungos, ypač tie, kurie palaikys Skvernelį. Visi kiti nuobodžiai stebės ir net nebandys kelti triukšmo.

Žemdirbius įtakoja konservatoriškieji „starkevičiai“ ir valstietiškieji „karbauskiai“. Mokytojus – „nacionalinės savipatybės saugotojai“ – vėl tie patys konservatoriai, nors A.Butkevičius pabandė kitaip visa tai nupiešti. Svarbiausia, kad tuos nepatenkintojų judėjimus neperimtų kokie nors tvarkiečiai ar …

4) Kodėl ypač pabrėžtas kaimyninės šalies slaptųjų tarnybų įtakos siekimas verslui?Galimai todėl, kad dalis jo, ypač ta, kuri buvo nukreipta į Rytus, po visų politinių sprendimų spjovė ir perkėlė savąjį į Baltarusiją, Kazachstaną ar net Rusiją. Didžiausia bėda, jei tas procesas tebesitęsia.Tokia reikalų eiga neišvengiamai kerta per šalies realią ekonominę būseną, o tai neabejotinai silpnina pačios valstybės valdančiųjų pozicijas. Būtina juos „įspėti“, kad ateityje jie gali būti įvardinti kaip „kenkėjai“ ar net išda….. .

5) Visa tai, ką jau aprašiau, – daugiau ar mažiau žinoma ir suprantama, bet toje grėsmių pliurpalynėje išlindo ir pasiūlymų. Manau, kad jie ateityje gali būti daug svarbesni nei vidinės politinės kovos ar nepaliaujantys verkšlenimai „rusai eina“. Pasiūlymai – stiprinti įstatyminę bazę ir net slaptosioms tarnyboms suteikti teises naudoti poveikio priemones. Paprastai sakant, tai reiškia, kad būtina įstatymu įtvirtinti teisę psichologinėmis galimai fizinėmis poveikio priemonėmis išgauti įtariamojo prisipažinimą. Matyt, rusai taip gerai geba užtikrinti savo agentūros nepažeidžiamumą, kad jokios sekimo priemonės neišgali pateikti neginčytinų įrodymų jos neteisėtai veiklai, o lietuviai iki šiol išliko tokie užsispyrę, kad pasiruošę visomis priemonėmis ginti savo nekaltumą? Aišku, jei pritaikyti reikiamas poveikio priemones, kaip amerikiečių ar žydų kai kuriuose kalėjimuose, tai mūsų specialiųjų tarnybų ataskaitos bus daug platesnės ir tikslesnės.

O kaip su demokratija ir žmogaus teisėmis? Nereikia tos demagogijos, tikram šalies patriotui niekas negresia, bet Lietuvos priešams… Lietuvos ar valdančiojo elito?

Gal tikrai Užkalnis teisus: jei mus visus nuolat dresuoti kaip tuos šuniukus, tada valstybėje bus stabilumas, santarvė ir vienybė. O tie, kurie nepaklus dresūrai, privalo būti perauklėjami tam tikrose vietose arba paprasčiausiai… Ar jums nieko nesako toks požiūris?

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą