- Reklama -

Londonas. sxc.hu nuotr.

Prancūzai nuolatos pašiepia britus dėl jų konservatyvumo ir sustabarėjimo. Tačiau viskas pasikeičia, kuomet kalbama apie homoseksualų santykius. Tai Prancūzijoje kilo dideli ir kartais agresyvūs konservatyvių pažiūrų asmenų protestai, tuo tarpu D. Britanijoje tyliai priimtas įstatymas leidžiantis tuoktis tos pačios lyties atstovams. Britai sugebėjo išlikti ramūs ir tolerantiški.

Be fanfarų ir nesutarimų trečiadienį buvo paskelbta, jog karalienė Elžbieta II pasirašė įstatymą dėl homoseksualų santuokų Anglijoje ir Velse. Prancūzija tai padarė kiek anksčiau, tačiau šioje valstybėje sprendimas padalino valstybę pusiau. Pasak liudininkų, pasirašymo ceremonija įprastai rimtuose Bendruomenių rūmuose buvo pasitikti su džiaugsmu ir ovacijomis.

Lygybės ministrė Maria Miller su džiugesiu kalbėjo: „Šis istorinis įvykis atsispindės daugelio žmonių gyvenime. Aš didžiuojuosi, jog mums pavyko tai įgyvendinti ir jau kitą vasarą lauksiu pirmųjų homoseksualų vedybų“.

Žinoma, valstybėje buvo oponuojančių konservatorių arba religinių lyderių, tačiau diskusijos niekada nepasiekė karštligiško lygmens. Galbūt todėl, jog pritarimą homoseksualų santuokų atžvilgiu paskelbė visų trijų pagrindinių partijų vadovai. Pabrėžtina, jog būtent Konservatorių partijos pirmininkas Davidas Cameronas buvo tas, kuris paspartino įstatymo priėmimą. Tuo tarpu Prancūzijoje tai buvo vienos partijos – į valdžią neseniai patekusių socialistų akibrokštas.

D. Britanijos visuomenė taip pat susitaikė, jog homoseksualų santuokos bus valstybės gyvavimo dalimi. Kaip teigė Notingemo universiteto profesorius S. Fieldingas homoseksualų santuokos buvo tema, apie kurią kalbėti atėjo tinkamas laikas. Opozicionuoti šiam sprendimui didžiąjai daliai visuomenės pasirodė keista ir gal net nemadinga. Tai geriausias pavyzdys, jog per pastaruosius dešimtmečius D. Britanija tapo tolerantiška ir kosmopolitiška, o ne tokia, kokią ją dažnai įsivaizduoja likęs pasaulis.

Prancūzijoje apie homoseksualų santuokas kalbama netgi seniau. Anksčiau atrodydavo, jog tai valstybė, kurioje viskas priimama lengvai ir tolerantiškai, o Paryžius atrodė visiškai pasiruošęs tokiam sprendimui. Tačiau tuomet kai ši idėją pavirto į įstatymo projektą viskas apsivertė aukštyn kojomis. Į gatves išėjo tėvai, vaikai, seneliai, kurie priklausė tikintiems katalikams. Prie jų taip pat prisijungė Prancūzijos žydai ir musulmonai. Be to, pasipiktinimas buvo sėkmingai kurstomas politiniais tikslais.

Parengta pagal Washington Post.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!