Deja vu jausmas Ukrainoje

2
8
- Reklama -

V. Janukovičius

Stebint protestus Ukrainoje nenumaldomai kyla deja vu jausmas – protestantai Kijevo Nepriklausomybės aikštėje, susikūrę mažas stovyklavietes ir atsinešę iš namų televizorių monitorius, gerai atmintyje išlikęs vaizdas. Nors praėjo jau devyni metai nuo to laiko, kai įpykusi žmonių minia apgulė centrinę miesto aikštę. Po Oranžinės revoliucijos beveik dešimtmetį šalyje vyravo taika. „Nėra kelio atgal“ – kalbėjo Ukrainos folk-rodo grupės Kozak narys Volodymyr Sherstiuk, linksminantis susirinkusią minią.

De javu jausmas kyla ne tik dėl panašaus vaizdo, tačiau ir dėl šių įvykių kaltininko. Kaip ir anuomet, maištas kilo dėl V. Janukovičiaus veiksmų. Tuomet jis buvo pralaimėtojas, įvykių seka rodo, jog šįkart jis taip pat gali būti pralaimėjusiųjų pusėje. Visgi ekspertai linkę manyti, jog situacija dabar ir 2004 m. neturėtų būti tapatinama.

Nors protestai 2004 m. buvo galingi ir išmušė Ukraina iš Rusijos interesų orbitos, tačiau jos pasekmės buvo gerokai mažiau radikalios nei norėjo protestuotojai. Suklastotų rinkimų rezultatai buvo panaikinti, prezidentu tapo provakarietiškas V. Juščenko. Tačiau tai negarantavo vakarietiškos ateities ir demokratijos Ukrainai. Taip pat pastebima, jog anuomet agresijos ir pykčio buvo žymiai mažiau. Dabar patys protestuotojai žymiai labiau pritvinkę pykčio, kuris kyla iš nusivylimo savo šalies valdžia.

2004 metų įvykiai yra atspirtis siekiant daryti įtaką valdžiai. Ukrainiečiai jau žino, jog valdžia yra palaužiama ir tai didina jų tikėjimą. Kita vertus, pastebima, jog šį kartą Nepriklausomybės aikštėje didelė dalis protestuotojų yra jaunimas, kurie patys vargiai prisimena buvusius įvykius ir kaip reikia organizuoti protestus.

Ukrainos delegatas Europos Parlamente Pavel Kowal apie protestą kalbėjo taip: „Tai nėra antroji Oranžinė revoliucija. Oranžinė revoliucija buvo viduriniosios klasės revoliucija, organizuota opozocijos ir turėjo stiprius lyderius – Viktorą Juščenko ir Juliją Tymošenko. Šiandien gatvėse jauni žmonės ir studentai, kurie susirinko spontaniškai, kad protestuotų prieš Janukovičių ir jo vyriausybę“.

Pastebima, jog šio sukilimo metu V. Janukovičius nebeturi prorusiškų regionų palaikymo. Nors regionai Rytuose nėra patenkinti dėl integracijos į ES perspektyvų, tačiau jie nebėra pasiryžę palaikyti prezidento. „Janukovičius praranda savo paramą“ – kalbėjo P. Kowal – „Daugelis žmonių yra nusivylę juo. Prezidentas žadėjo daug, tačiau jo valdymo metu nepagerėjo nei socialinė, nei ekonominė padėtis, ukrainiečiai yra priversti ieškoti darbų užsienyje“.

Netgi Janukovičiaus partija nebėra monolitinė – keli žmonės ją jau paliko, kai prasidėjo protestai. O Donetsko gubernatorius oficialiai palaikė protestuotojus savo mieste. Donetsko studentai parašė laišką Lvovo, vakarietiškiausio Ukrainos miesto, studentams, jog nori prisidėti prie jų žengiant keliu į Europą. Oranžinės revoliucijos metais tokie veiksmai būtų sunkiai įsivaizduojami.

Spėliojama, koks bus kitas V. Janukovičiaus žingsnis. Europos durys Ukrainai ir jos prezidentui vis dar atviros. Bendrijos pareigūnai akcentavo, jog V. Janukovičius sutartį galės pasirašyti jau kitą pavasarį. P. Kowak teigė, jog Janukovičius turi būti greitesnis apsispręsdamas ką daryti, kadangi jau kitų metų pabaigoje laukia nauji Europos Parlamento rinkimai.

Politologas V. Kramaras mano, jog Janukovičius bet kokia kaina sieks išsilaikyti poste, tačiau paaukos savo partijos paskirtą premjera Azorovą. Kramaro manymu, V. Janukovičiaus noras likti poste toks didelis, jog jis paaukos ištikimiausius bendražygius ir savo politika primins Rusijos politikos modelius.

Teigiama, jog V. Janukovičiaus taktiniu manevru buvo ir kelionė į Kinija, kuris buvo gana keista žinant, kokia situacija yra valstybėje. Manoma, jog taip Janukovičius norėjo parodyti, jog nieko rimto valstybėje nevyksta. Demonstratyviai nespręsdamas problemos jis ją atitolina ir tai gali būti sėkminga taktika. Protestais gali prarasti palankų momentą ir išsikvėpti. Žmonės amžinai nestovės gatvėje. Artėja žiema ir šventės, todėl anksčiau ar vėliau jie turės grįžti į namus ir nusiraminti.

Tikėtina, jog numalšinus protestus kitas prezidento žingsnis bus keliavimas į Briuselį, pasižadant, jog pavasarį sutartis tikrai bus pasirašyta. Tuomet seks kelionė į Maskvą tikintis, jog ši pasiūlys dar geresnį kasnelį nei iki šiol.

Kai kurių situaciją analizuojančių politologų nuomone, V. Janukovičius tikrai nėra toks kvailas, jog naudotų fizinę jėgą prieš protestuotojus, todėl vaizdai iš protestų vietų primena eskalaciją. Prezidentas tikrai turi suprasti, jog jėga vaikydamas protestantus jis užtrenks Europos duris sau prieš norį. Šiuo atveju geriausi jo ginklai – artėjanti žiema ir kalėdinė nuotaika.

Parengta pagal The Christian Science Monitor.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą