JAV krizės pasekmės ES: kitų variantų praktiškai nėra, išskyrus karinį komunizmą arba fašistinę diktatūrą

12
2
- Reklama -

Jau laikome faktu, kad antroje 2010 metų pusėje – pirmoje 2011 metų pusėje JAV vyks hiperinfliacija. Techniškai šis procesas, greičiausiai, atrodys kaip finansinių ir fizinių aktyvų monetizavimas-pinigai bus skiriami tik specialiu fiksuotu tarifu per 4-5 įgaliotus bankus visuotiniam finansinių aktyvų ir nekilnojamojo turto išpirkimui.

Kas gi atsitiks tokiems finansiniams aktyvams kaip obligacijos, kreditai ir t.t.? Jų vertė doleriais liks nepakitusi, bet dėl greitos dolerio devalvacijos jų vertė kitomis valiutomis kris. O dabar pagalvokime, kaip tai atsilieps ES? Didžiąją finansinę eurozonos institutų aktyvų dalį sudaro amerikiečių finansiniai aktyvai. Tikslaus jų skaičiaus aš, žinoma, neturiu, bet ją galima apytikriai spėti.

Iš viso amerikiečių finansinių aktyvų, kuriais disponavo užsieniečiai, 2007 metų pabaigai buvo 16,049 mlrd. dolerių. Iš jų 10,518 mlrd. dolerių , t.y. 2/3 teko kreditams, depozitams, obligacijoms ir kitiems vertybiniams popieriams su fiksuotu nominalu, o taip pat debeto įsiskolinimams. Dar 3,108 mlrd. dolerių sudarė korporacijų ir pajų fondų akcijos, ir 2,423 mlrd. dolerių- tiesioginės investicijos. Galvoju, kad nelabai apsiriksiu, jei pratęsiu, kad eurozonos subjektams priklauso apie 50 procentų visų šitų aktyvų, t.y. apie 8 trln. dolerių. Jei analizuoti finansinių aktyvų išsidėstymą JAV ekonomikos sektoriuose, tai europiečių finansinių institutų rankose turi būti sutelkta apie 5 trln. dolerių amerikiečių finansinių aktyvų.

Patikrinkime iš kitos pusės. ECB duomenimis, finansiniai eurozonos institutai 2007 metų pabaigoje turėjo užsienio aktyvų už 5247 eurų arba maždaug 7,600 mlrd. dolerių, kada dolerio kursas buvo 1,45. Atsižvelgiant į tai, kad pasaulinė finansų rinka, neskaitant Amerikos ir Europos, ne tokia jau ir didelė, skaičius 5 trln. dolerių amerikiečių aktyvų atrodo visai realiai.

To paties ECB duomenimis, konsoliduoti eurozonos finansinio sektoriaus akyvai 2007 metų pabaigoje sudarė 22,331 mlrd. eurų. Iš jų tik 3,255 eurų atiteko Europos likvidiniams aktyvams, t.y. visų rūšių vertybiniams popieriams. 5,247 eurų sudarė užsienio aktyvai, iš kurių maždaug 3,500 eurų -amerikiečių. Visa kita- eurozonoje išduoti kreditai, pagrindiniai fondai ir kiti mažai likvidūs instrumentai.

Imkim ir pagalvokim, kas atsitiks, jei JAV prasidės hiperinfliacija ir doleris atpigs 5 kartus. Amerikiečių aktyvų vertė Europos finansinių institutų balanse nukris iki 500-1000 mlrd. eurų. Trumpalaikiai nuostoliai sudarys 2,5-3,0 trln. eurų, o tai bus 30-40 procentų visų likvidinių aktyvų, ir paslėpti tų nuostolių bus niekaip neįmanoma. Pasekmės?

– Visų Europos finansinių institutų akcijos akimirksniu tampa nuliu. Atitinkamai prarandama galimybė pritraukti papildomą akcinį kapitalą. Ir tai mes ką tik stebėjome amrikiečių finansinių institutų pavyzdžiu.

– Visų bankų obligacijų vertė krinta kelis kartus, o jų pelningumas kyla iki dešimčių procentų, nes visi bankai tampa techniniais bankrotais. Atitinkamai priėjimas prie rinkų ir tarpbankinio skolinamojo kapitalo visiems bankams dingsta akimirksniu ir visiškai- niekas tokiu metu jiems neduos skolon.

– Nuvertėję vienų finansinių institutų akcijos ir obligacijos tampa trilijonais eurų paskolų kreditų užstatu kitų finansinių institutų fiziniams ir juridiniams asmenims. Taigi, kredito portfelių kokybė ima nanašėti į šiukšlių dėžę, t.y. grynųjų pinigų negalima gauti net pardavus kreditų portfelius.

– Bankai bando realizuoti grynuosius, pardavinėdami turimus Europos ir užsienio likvidinius aktyvus, prarasdami jų biržų kainą. Kadangi tos pačios akcijos ir obligacijos sudaro žymią nefinansinių korporacijų aktyvų dalį, tai viso to rezultatas- visų Europos korporacijų akcijų ir obligacijų kotiruotės griūtis. Europos fondų rinkos būseną geriausiai apibūdina terminas „Armagedonas”, nominalus indeksų kritimas prilyginamas 70-ųjų lygiui.

Tokie globalūs procesai veda į tai, kad kyla labai rimti sunkumai su bankų mokėjimais, pinigų pervedimais, pinigų paėmimu iš sąskaitų ar indėlių atsiėmimu- bankai paprasčiausiai fiziškai neturi pinigų. Žinant visa tai ir dar pridedant, ką rodo per naujienų laidas televizijos- epinius finansinių institutų nuostolius, masinius korporacijų bankrotus- tai tikrai daro įspūdį ES gyventojams.

– Indėlininkai nedelsdami puola į bankus, pajų fondus, brokerių kontoras, draudimo ir pensijų fondus atsiimti savo indėlių, baimindamiesi, kad nespės dabėgti iki tikslo, o jis jau bus oficialiai bankrutavęs.

– Juridiniai asmenys bando pervesti dalį savo lėšų į užsienio bankus- Šveicarijos, Britanijos, Japonijos, ir netgi Rusijos.

Tokiomis sąlygomis visų iki vieno Europos finansinių institutų bankrotas neišvengiamas. Kad išvengtų kolapso, vyriausybės imasi pirmųjų ekstremalių priemonių- nacionalizuoja dalį finansinių institutų, stabdo biržų darbą, įveda nuėmimų nuo sąskaitų ir lėšų pervedimo į užsienį apribojimus, kartu su ECB skiria keletą šimtų milijardų stabilizuojamųjų kreditų patiems stambiausiems bankams.

Neverta- finansinė skylė per daug didelė ir dar labiau didėja. Absoliučiai visos finansinės ir nefinansinės kompanijos yra totalaus likvidumo deficito būvyje, neskaitant to, kad jos jau techniškai bankrutavę. Visos kompanijos ir fiziniai asmenys bando kiek gali išplėšti skolų ir debitų iš savo skolininkų ir kaip galima ilgesniam laikui atidėti savų skolų mokėjimą. Paskolų rinka praktiškai baigia savo gyvavimo laikotarpį- kada tavo depozitai užšaldyti, tai kreditus apmoka tik klinikiniai degeneratai. Vartotojas savo pirkimą sumažina iki būtiniausio minimumo, tuo smogdamas mirtiną smūgį gamybai. Pinigų judėjimas ekonomikoje praktiškai visai sustoja, nes nėra pinigų. Aktyvumas akmeniu krinta žemyn. Spontaniškai ima rastis nebankinės atsiskaitymų rinkos- grynieji, barteriniai, vekselių ir kt. atsiskaitymai, kaip jau buvo Rusijoje 1992 metais.

Ką daryti Europos vyriausybėms? Žiūrėti, kaip jų ekonomikos veržliai degraduoja, finansinės sistemos dezintegruojasi, o liaudis greitai laukėja? Yra du veiksmų variantai. Pirmasis- totalus visos ekonomikos nacionalizavimas. Man atrodo, Europa tam dar nesubrendo- fašistinės karinės diktatūros ES ims rastis į 2013 metų pabaigą. Antrasis variantas- visiškas finansinių aktyvų monetizavimas-reikia banaliai pradėti pirkti iš bankų, korporacijų ir gyventojų už grynuosius pinigus pagal nominalią jų vertę bet kokius finansinius aktyvus. Obligacijos? Nežiūrint kieno jos- štai tau ir grynieji pinigai. Kreditų portfelis? Nesvarbu jo kokybė- štai tau jo nominali vertė. Akcija? Nagi duokit ją šen „teisinga’ kaina. Tuo pačiu bus galima per keletą dienų likviduoti visas kasų skyles ir atstatyti finansinės sistemos ir ekonomikos funkcionavimą. Bet. Anksčiau eurozonoje egzistavo 50 trln. eurų finansinių prekių, kurios gyveno savo asmeninį spekuliatyvų burbulinį gyvenimą, buvo keičiamos viena į kitą, sutraukdavo ekonomikos pinigų perteklių, ir visi buvo patenkinti. O dabar jos monetizuotos, paverstos grynaisiais. Be to, generuoti grynieji į šiuos finansinius instrumentus nė už ką negrįš. Kur gi galima padėti 50 trln. eurų grynųjų, jei ne į finansinius aktyvus? Po čiužiniu pasidėti, ar ką? Akivaizdu, kad jie ims smelktis į vartotojų rinką. Smelktis- reiškia, kad per porą savaičių žmonės išleis pinigų prekėms, 2-3 procentus nuo tų 50 trln. eurų. Vienas- kitas trilijonas, ir infliacija pajudės iš vietos metru. Nereikia būti išminčiumi, kad susiprotėtum, jog visi puls prekėmis paversti pingančius pinigus. Pavyzdinį įvertinimą aš pateikiau- 1000 procentų. Gal kiek mažiau. Gal gerokai daugiau. Bet kitų variantų praktiškai nėra, išskyrus karinį komunizmą arba fašistinę diktatūrą.

Kęstutis Grinius

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą