Yra daug dalykų, kurie apibūdina 2013 metus, vienas iš jų – nesibaigiantys protestai visuose pasaulio kraštuose. Kyla klausimas, ar toks pasaulio gyventojų aktyvumas yra atsitiktinis, ar yra kryptinga ir kažkur vedanti tendencija. 2013 metai jau dabar prilyginami kitoms žymioms datoms, kuomet žmonės ryžtingai atsisakė tylėti – tai 1848 m. darbininkų revoliucija, 1968 m. protestai Sovietų Sąjungos viduje, ir pagaliau 1989 m. protestai paskatinę Sovietų Sąjungos griūtį.
Protestai visame pasaulyje turi skirtingas priežastis ir būdus. Brazilijoje protestuojama prieš viešojo transporto mokesčius, Turkijoje dėl miesto parko, Indonezijos gyventojai nepatenkinti kylančiomis degalų kainomis, Bulgarijoje protestuojama dėl valdžiai būdingo nepotizmo, prancūzai protestuoja prieš gėjų sąjungas, o švedai – prieš imigrantų politiką. Europos Sąjungos gyventojai protestuoja dėl taupymo rėžimų, o Arabai protestuoja beveik prieš viską – jų šalyse tebevyksta vadinamasis arabų pavasaris. Kiekviename proteste piliečių pyktis pasireiškia savaip.
Sunku pasakyti kaip 2013-iųjų metų protestai pakeis pasaulį, jeigu apskritai pakeis. Visų masinių neramumų 1848, 1968, 1898 metais pradžioje būdavo pakankamai sunku patikėti rezultatų pasiekiamumu. Ypač politikai niekada nebuvo linkę skirti protestuotojams pakankamo dėmesio ir tikėdavosi lengvai juos suvaldysią. Tačiau būtent šių protestų metu buvo iškovota įstabių pasiekimų. Jei 2013 m. bus panašūs, tuomet pasaulio politikai turės nemažai vargo prisitaikydami prie įtūžusių minių.
2013 m. protestų organizavimas yra paprastesnis nei bet kada anksčiau – visa tai technologijų dėka. Technologijos priemonėmis ne tik lengviau skleisti informaciją, tačiau ir perduoti motyvacines žinutes, paversti protestavimą madingu reiškiniu. Žmonės išmaniaisiais telefonais kuria ir perduoda žinutes, kaip su jais dorojosi policija, o pastebėję agresyvų pareigūnų elgesį tuoj pat gali patalpinti internete bei sukelti dar didesnį ažiotažą. Tiesa, neišvengiama ir piktnaudžiavimo. Pavyzdžiui, Gegužės 31 d. į gatves išėję turkai pradėjo kurti nebūtas istorijas, jog policija nužudė jų draugus ar giminaičius. Sukurtos istorijos nebuvo pagrįstos jokiais įrodymais, tačiau vis tiek spėdavo išpopuliarėti internete ir sukelti kitų gyventojų pyktį.
Protestai tampa vis spontaniškesni – iš pažiūros ne itin reikšmingos problemos tampa masiniais neramumais, jei pavyksta užžiebti kibirkštį. Tą galima pasakyti tiek apie Turkijos, tiek apie Brazilijos protestus. Protestams taip pat nebereikia organizuotumo iš sąjungų ar lobistų. Juos pradėti ir aplink save burti kitus gali visiškai mažos bendraminčių grupelės. Kita vertus, patiems protestuotojams ne visada naudingas toks chaotiškumas. Į gatvę išėję gyventojai pradeda protestuoti dėl visko – nuo viešojo transporto kainų iki korupcijos, nebeaiškūs tampa ir jų reikalavimai bei žinutė valdžiai, ką ši turi daryti.
Manoma, kad daugiausiai protestai gali pasiekti trečiojo pasaulio valstybių viduriniosios klasės atstovai. Šios valstybės reikalauja didžiausių pokyčių. Šie pokyčiai laikytini teigiamiausia protestų bangos puse.
Viena iš tamsiausių masinių protestų pasekmių – demokratija tampa vis sudėtingesnė. Sunku suderinti skirtingų grupių interesus, kuomet kiekvienas sprendimas gali išvesti milijonus žmonių į gatves. Žmonių aktyvumas yra sveikintinas, tačiau gyventojai turi suprasti, jog tam tikrais ekonominiais etapais valdžia privalo priimti nepopuliarus sprendimus.
Visgi demokratija pakankamai gerai adaptuojasi prie įvairių aplinkybių. Politikai ima suprasti, jog žmonėms turi būti leidžiama kalbėti, o atsakyti galima pažadais, kurie nuramina minias, bei ieškoti kompromisų. Pavyzdžiui, prieš korupciją kovoję indai nesulaukė staigių pokyčių, tačiau kova su korupcija tapo nacionaliniu tikslu ir visuomenė bent jau kuriam laikui nusiramino. Brazilijos prezidentas nusprendė rengti nacionalinį forumą, kuriame būtų diskutuojama kaip atnaujinti valstybės politiką.
Demokratai galėtų pavydėti diktatoriniams rėžimams galimybių numalšinti protestus. Kinai malšina vietinius protestus prieš pradedant jiems jungtis nacionaliniu lygiu, Saudo Arabija paperka protestuotojus, jog jie tylėtų, Rusija pradėjo sėkmingai kišti visus į kalėjimus. Tačiau tikėtina, jog ateityje autokratiniai rėžimai mokės dvigubai brangiau. Turkija pasimokė kokias pasekmes atneša protestuotojų sodinimas į kalėjimus. Pasimokė ir Arabų pavasarį patyrusios valdžios. Todėl nei Pekinas, nei Maskva, nei Rijadas neturėtų ramiai žiūrėti į kitų pasaulio valstybių gyventojų aktyvumą, tikėdamosi, jog neramumus savo šalyse visuomet galima suvaldyti prievartos būdu.
Parengta pagal The Economist.
