Kam buvo naudingas įkaitų pagrobimas Alžyre Britanijos BP Ameno Dujų Baseino gamykloje?

10
20
- Reklama -
Įkaitų pagrobimo operacija Alžyre buvo vadovaujama Mokhtaro Belmokhtaro, su Al-Qaeda susijusios Islamistinės al-Mulathameen Brigados, dar vadinamos “Tie, kurie pasirašė krauju”

2013 sausio 16 dieną islamo sukilėliai Alžyre užpuolė Britanijos naftos kompanijai BP priklausančią  Ameno Dujų Baseino Gavybos bendrovę. Užpuolimo metu buvo pagrobti 41 darbuotojai, tarp jų 7 – Amerikos piliečiai. Sukilėliai pareiškė, kad taip jie atkeršijo už Prancūzijos bombardavimus prieš Malio sukilėlius.

Kas atakavo Britanijos BP Ameno Dujų Gavybos bendrovės kompleksą, esantį Alžyro į Šiaurės Rytuose, netoli Libijos sienos?

Ši operacija buvo vadovaujama Mokhtaro Belmokhtaro, su Al-Qaeda susijusios Islamistinės al-Mulathameen Brigados, dar vadinamos “Tie, kurie pasirašė krauju”, (ang. Those who Sign with Blood).

Belmokhtaro organizacija Šiaurės Afrikoje dalyvauja narkotikų prekyboje, kontrabandoje, užsienio darbuotojų pagrobimų operacijose. Mokhtaras Belmokhtaras yra Alžyro pilietino karo ir karo Afganistane prieš TSRS veteranas, kurį Jungtinės Tautos 2003 metais priskyrė prie su Al-Qaeda susijusių teroristų.

Belmokhtaras.prisiėmė atsakmybę už įkaitų paėmimą BP Ameno Dujų Gavybos Komplekse atsakomybę Al-Qaedos vardu.

Pats Belmokhtaras tiesiogiai nedalyvavo šiose atakose. Šios operacijos karo lauko vadas buvo “Šventojo karo” – džihado kovų veteranas iš Nigerio Abdulas Rahmanas Al-Nigeris, kuris 2005 metais dalyvavo Alžyro Pamokslavimo ir Kovos Grupėje (ang. Group for Preaching and Combat – GSPC), pranešė Jordanijos naujienų portalas Al-Bawaba.

Ameno įkaitų pagrobimo operacija buvo įvykdyta praėjus penkioms dienoms po Prancūzijos įvykdytų oro antskrydžių prieš Islamo Magrebo Al-Qaeda sukilėlius šiaurinėje Malio dalyje.

Prancūzijos specialiosios pajėgos kartu su Malio karinėmis pajėgomis perėmė dviejų mažų Diabaly ir Konna miestų kontrolę. Kelios dienos prieš tai Diabaly miestas buvo paimtas džihado kovotojų, vadovaujamų vieno iš Islamo Magrebo Al-Qaedos vadų Abdelhamid Abou Zeido.

Analitikai patvirtino, kad pagrobėjų įvykdyta operacija buvo gerokai iš anksto suplanuota ir tai negalėjo būti kerštas už neseną Prancūzijos bombardavimą šiaurės Malyje.

Per sukilėlių džihadistų vykdytą įkaitų paėmimo operaciją BP Ameno Dujų Gavybos bendrovėje taip pat buvo 80 aukų, tarp jų – įkaitų ir džihadistų kovotojų. Tuo metu įmonėje buvo ne vienas šimtas darbuotojų, daugelis jų Alžyro gyventojai. Remiantis Alžyro Vidaus reikalų ministerijos pranešimu, “tik 107 iš 792 išgelbėtų darbuotojų buvo užsieniečiai”. Taigi, abejotina kad buvo nusitaikyta vien tik į užsieniečius.

Britanijos ir Prancūzijos vyriausybės apkaltino džihadistus. Britanijos ministro pirmininko Davido Camerono žodžiais tariant, “atsakomybė už šias mirtis tiesiogiai gula ant teroristų, kurie pradėjo šią bjaurią ir bailią ataką”.

Deja, naujienų agentūros patvirtino, kad vaduojant įkaitus didelį tiek įkaitų, tiek islamo kovotojų mirčių skaičių sukėlė Alžyro karinių oro pajėgų bombardavimai.

Sukilėliai pareikalavo sustabdyti Prancūzijos atakas šiaurinėje Malio dalyje mainais į saugų įkaitų gražinimą. Tačiau derybos su pagrobėjais, kurios būtų galėjusios išgelbėti įkaitų gyvybes, nebuvo rimtai apgalvotos nei Alžyro, nei Vakarų vyriausybių, nors al-Qaedos lyderis Belmokhtaras paskelbė: “Mes pasiruošę derėtis su Vakarais ir Alžyro vyriausybe su sąlyga, kad jos sustabdys bombardavimus prieš Malio musulmonus.”

Džihadistų gretose buvo samdinių iš daugelio musulmoniškų šalių, tarp jų iš Libijos bei iš Vakarų Europos.

Kas yra Islamo Magrebo Al-Qaeda (Al Qaeda in the Islamic Magreb – sutrmp. AQIM) ir kas už jos stovi?

Šiaurinėje Malio dalyje aktyviai įsitraukusios į veiklą veikia šios su Al-Qaeda susijusios grupės:

Al-Qaedos Organizacija Islamo Magrebe (ang. Al-Qaeda Organization in Islamic Magreb – sutr. AQIM) vadovaujama Abdelmaleko Droukdelio, Al-Qaedos emyro Islamiškame Magrebe.

Ansar Ed-Dine organizacija vadovaujama Iyado Ag Ghaly, Judėjimas už Vienybę ir Džihadą Vakarų Afrikoje (ang. The Movement for Unity and Jihad in West Africa – MUJWA).

Ginkluota Islamo Grupė (ang. The Armed Islamic Group, pranc. Groupe Islamique Armé – GIA), kuri buvo išgarsėjusi 1990-iais, didžiąja dalimi yra jau neveikianti. Jos nariai prisijungė prie AQIM).

Nacionalinis Azawadų Išlaisvinimo Judėjimas (ang. The National Movement for the Liberation of Azawad – MNLA) yra Tuaregų Pasaulietinis Nacionalinis ir Nepriklausomybės Judėjimas.

2006 metų rugsėjo mėnesį Salafistų Pamokslavimo ir Kovos Grupė (ang. Salafist Group for Preaching and Combat – GSPC) susijungė su Al Qaeda. GSPC buvo finansuojama buvusio Islamo Ginkluotos Grupės (GIA) vado Hassano Hattabo.

2007 sausio mėnesį GSPC oficialiai pakeitė pavadinimą į Al-Qaeda Islamo Magrebe (AQIM).

Beje, dar 2007 metų pradžioje, naujai suformuota Al-Qaedos Organizacija Islamo Magrebe (AQIM) užmezgė glaudžius ryšius su Libijos Islamo Kovotojų Grupe (ang. Libya Islamic Fighting Group – LIFG).

GSPC buvo įkvėpta Salafizmo religinio mokymo Saudo Arabijoje. Ši grupė atliko istoriškai svarbų vaidmenį apmokant mudžahedus Afganistane.

AQIM istorijoje džihadistų vadų praeities veikla turi labai didelės reikšmės nagrinėjant dabarties įvykius.

Kas stovi už su Al-Qaeda susijusių grupuočių? Kieno politiniams ir ekonominiams interesams jos atstovauja?

JAV Užsienio Ryšių Tarybos (ang. Council on Foreign Relations – CFR) duomenimis daugelis didesnių AQIM vadų buvo apmokyti Afganistane per 1979-1989 metais vykusį karą prieš TSRS, kaip dalis Šiaurės Afrikos savanorių grupės žinomos kaip “Afganistano Arabai”, kuri į regioną sugražino ir radikalizavo islamistinius judėjimus vėlesniais metais. Ši grupė yra padalinta į “katibas” – brigadas, kuri yra išsišakojusi į skirtingas ir dažnai nepriklausomus grupes.

AQIM grupės aukščiausiasis lyderis – emyras, nuo 2004 metų buvo Abdelmalekas Droukdelas, žinomas kaip Abou Mossab Abdelwadoudas, inžinierius ir sprogmenų ekspertas, kuris kariavo Afganistane ir turi šaknis su GIA Alžyre. Droukdelui vadovaujant AQIM paskelbė Prancūziją savo pagrindiniu taikiniu. Remiantis antiterorizmo ekspertais, vienas iš “žiauriausių ir radikaliausių” AQIM lyderių yra Abdelhamidas Abou Zeidas. Abou Zeidas yra susijęs su keliolikos europiečių pagrobimų Islamo Magrebo regione ir jiems bausmių įvykdymu.

Deja, Islamo Šventasis karas – džihadas Afganistane buvo pradėtas CŽV iniciatyva 1979 metais JAV prezidento Carterio administracijos. Džihadas buvo aktyviai palaikomas prezidento Ronaldo Reagano 1980-siais.

Centrinė Žvalgybos Valdyba (CŽV), naudodama Pakistano karinę žvalgybos tarnybą ISI (angl. Inter Services Intelligence – ISI), atliko pagrindinį vaidmenį apmokant Modžahedus. Atsidėkojant partizaniniai modžahedai CŽV finansavo Islamo mokymą.

Mokhtaras Belmokhtaras, Islamistų “Al-Mulathameen Brigados” teroristinių išpuolių prieš BP Ameno Dujų Gavybos bendrovę organizatorius yra vienas iš Al-Qaeda Islamo Magrebe (AQIM) organizacijos steigėjų. Jis buvo pasamdytas ir apmokytas CŽV Afganistane. Belmokhtaras buvo šiaurės Afrikos savanoris, “Afganistano arabas”, 19 metų įtrauktas į modžahedų sąrašą kovoti Al-Qaedos gretose Afganistane, tuo metu, kai Amerikos CŽV ir Pakistano žvalgybos tarnyba ISI aktyviai palaikė džihadistus juos verbuojant ir apmokant.

Mokhtaras Belmokhtaras kariavo Afganistano “pilietiniame kare”. 1993 metais jis grįžo į Alžyrą ir prisijungė prie Salafistų Pamokslavimo ir Kovos Grupės (GSPC). Belmokhtaro veiklos istorija Afganistane leidžia manyti, kad jis buvo JAV finansuojamas “žvalgybinis personalas” (ang. intelligence asset).

Amerikos sąjungininkų, Saudo Arabijos ir Kataro vaidmuo

Al-Qaeda Islamo Magrebe (AQIM) nuo pat savo įkūrimo pradžios (2007 m. sausio mėnesį GSPC pakeitė savo pavadinimą į AQIM), pradėjo artimai bendradarbiauti su Libijos Islamo Kovotojų Grupe (LIFG), kurių lyderiai taip pat buvp apmokyti ir užverbuoti Afganistane Amerikos CŽV. LIFG yra slapta palaikoma CŽV ir Britanijos slaptosios tanybos MI6.

Libijos Islamo Kovotojų Grupė (LIFG) buvo tiesiogiai palaikoma NATO kare prieš Libiją: NATO jai tiekė ginklus (Prancūzija pirmoji), pravedė karinius apmokymus (Britanija, JAV), tiekė specialiąsias pajėgas (Britanijos SAS) ir netgi lėktuvus LIFG kovotojams, padedant jiems nuversti Libijos vyriausybę. Britanijos SAS Specialiosios Pajėgos į Libiją buvo permestos dar prieš prasidedant sukilimui, kurių kariniai patarėjai padėjo Libijos Islamo Kovotojų Grupei (LIFG).

Neseni pranešimai patvirtino, kad AQIM gavo ginklų iš Libijos. LIFG samdiniai papildė AQIM kovotojų brigadas. BP Ameno Dujų Gavybos bendrovėje pagrobimo operacijai vadovavęs Mokhtaru Belmokhtaru: “Mes esame vieni iš pagrindinių revoliucijos paveldėtojų Arabų pasaulyje. Kas liečia mūsų mūsų ginklų gavimą (iš Libijos), tai yra natūralus dalykas tokiomis aplinkybėmis.”

BP Ameno gamykla yra tiesiogiai pastatya Libijos pasienyje, todėl neabejotina, kad įkaitų grobimo operacijoje galėjo dalyvauti ir Libijos Islamo Kobotojų Grupė (LIFG).

AQIM taip pat turi ryšių su Al-Nusra Frontu Sirijoje, kuri yra slaptai palaikoma Saudo Arabijos ir Kataro.

AQIM jokiu būdu nėra užmiršta ir Vakarų žvalgybos. AQIM yra apibūdinama kaip ”viena iš regiono turtingiausių, geriausiai ginkluotų sukilėlių grupių”, slaptai remiamia Saudo Arabijos ir Kataro.

2012 metais birželio mėnesį Prancūzijos žurnalas “Le Canard Enchaîné” atskleidė, kad Kataras (beje, ištikimas JAV sąjungininkas, kaip ir Lietuva) jau seniai finansuoja įvairias teroristines grupuotes Malyje, tarp jų ir Salafistų Ansar Ed-Dine grupuotę: “Tuaregų sukilėlių Nacionalinis Azawadų Išlaisvinimo Judėjimas (MNLA) kartu su Ansar Ed Dine, Al-Qaeda Islamo Magrebe (AQIM) ir Mujao (Džihadas Vakarų Afrikoje) buvo išlaikomi Kataro doleriais (The Examiner.

Prancūzijos laikraštis “Canard Enchaîné” pranešė, kad Kataras, finansuodamas ginkluotas grupuotes šiaurės Malyje, atvėrė jiems kelią į Alžyrą ir į vakarų Afrikos regioną. Prancūzijos žurnalas citavo Prancūzijos žvalgybos pranešimą, kuriame buvo minima, kad nustayta, kad Kataras finansavo visas tris pagrindines ginkluotas grupuotes šiaurės Malyje. Iyad Ag Ghali Ansar Ed-Dine, Al-Qaeda Islamo Magrebe (AQIM) ir Judėjimą už Vienybę ir Džihadą Vakarų Afrikoje (MUJWA).

Pateikta informacija užsimena apie pakartotinius Prancūzijos užsienio žvalgybos agentūros (DGSE) pranešimus Prancūzijos Gynybos ministerijai, “kad Kataras palaiko “terorizmą” šiaurės Afrikoje.”

Taigi, toks Islamistų sukilimas sudaro sąlygas sukilimui, kurios palankios Malio šalies politinei destabilizacijai.

Kieno geopolitiniams interesams pasitarnavo įkaitų pagrobimas?

Deja, įkaitų pagrobimo operacija BP Ameno Dujų Gavybos bendrovėje Alžyre ir tragedija, kilusi Alžyro vadovaujamoms pajėgoms vykdant “gelbėjimo” operaciją, suteikė pagrindą įteisintai Vakarų humanitarinei karinei intervencijai, vadovaujamai JAV AFRICOM karinių pajėgų. Ši “JAV/NATO” humanitarinė intervencija neapsiribos tik Maliu ir Alžyru, bet plėsis visoje Afrikoje – nuo Mauritanijos iki vakarinių Sudano sienų.

Šis karinio konflikto plėtojimo procesas yra dalis JAV karinio ir strateginio “kelio-žemėlapio”, militarizuojant Afriką pasekmė, sekant 2011 JAV/NATO karo prieš Libija pavyzdžiu.

Tai yra neo-kolonijinis JAV/NATO projetas kolonizuoti Afriką, prasidėjass po to kai NATO kolonizavo buvusias TSRS respublikas.

Neseniai NATO Specialiųjų Pajėgų Vadavietė (Special Forces Head Quarter – NSFHQ) paskelbė pareiškimą, kuriame Libija buvo įvardinta “kaip pamokantis momentas ir ateities modelis” būsimoms JAV/NATO karinėms intervencijoms. O tai reiškia, kad ateities “humanitarinėse intervencijose keičiant režimus” NATO turėtų sekti Libijos pavyzdžiu bendradarbiaujant su Al-Qaeda, kaip, pvz., NATO bendradarbiavo su Libijos Islamo Kovotojų Grupe (LIFG) įrašyta į JT teroristinių organizacijų sąrašą.

Sirijoje NATO per Turkijoje esančias karines bazes taip pat sėkmingai bendradarbiauja su Al-Qaedos teroristais.

Būtent NATO šalių 25-ajame suvažiavime Čikagoje 2012 metais NATO Olandijos atstovas Ivo H. Daalderis (jis taip pat buvo JAV Nacionalinės Saugumo Tarybos nariu prezidento Billo Clintono administracijoje) ir JAV karinio jūrų laivyno admirolas, kuris tuo pačiu yra NATO Jungtinių Paėgų Europoje vyriausiasis vadas (SACEUR) Jamesas H. Stavridis Libiją apibūdino kaip “pamokantį Momentą ir Ateities intervencijų modelį”.

Tuo tarpu kol Prancūzija, buvusi kolonijinė supervalstybė, veržiasi Vašingtono vardu į Afriką, galutinė stadija iš tikrųjų yra pašalinti Prancūziją iš Magrebo (Afrikos šiaurinės vakarų islamiškų šalių) ir iš pačios Afrikos.

Beje, šis Prancūzijos kolonijinės supervalstybės išstūmimas iš Afrikos jau vyksta nuo 1950 metų Indokinijos karo. Tuo metu Vietnamas, buvusi Prancūzijos kolonija, priešinosi Prancūzijos okupacijai. Prancūzijoje šis karas buvo pramintas “Nešvariu Karu” (pranc. la Sale Guerre). Šiame Prancūzijos kare prieš Vietnamą Prancūzijai kariauti padėjo JAV karinės pajėgos, kartu ir CŽV vykdytos slaptos diversinės operacijos prieš Vietnamą. 1955 metais JAV pati pradėjo imperialistinį karą prieš Vietnamą ir taip iš šio regiono išstūmė Prancūzus.

Taigi, kol JAV pasiruošė artimiausiu laiku su Prancūzija dalintis grobiu – Afrikos gamtiniais ištekliais, Vašingtono galutinis tikslas yra “perbraižyti Afrikos kontinento žemėlapį” ir taip pakeisti frankofonišką Afrikos dalį (prancūziškai kalbačių šalių regioną Afrikoje) į Amerikos įtakos zoną, kurią Amerika toliau nesustodama plės (anksčiau plėstis trukdė M. Gaddafis).

Panašus Prancūzijos išstūmimo iš Afrikos frankofonijos procesas jau vyksta nuo 1990 metų Ruandoje, Burundyje ir Kongo respublikoje.

Afrikos frankofonijoje akivaizdus iš prancūzų kalbos išstūmimas. Šiandien Ruandoje anglų kalba jau yra valstybinė kalba, kartu su vietine kinyarwandos ir prancūzų kalba. Pradedant Ruandos Patriotinio Fronto (RPF) vyriausybe 1994, vidutinis išsilavinimas buvo siūlomas prancūzų ir anglų kalbomis. Nuo 2009 metų Ruandoje mokyklose jau mokoma tik išskirtinai anglų kalba. Nuo 1994 metų universitetuose jau nedėstoma prancūziškai. Ruandos prezidentas Paulas Kagame nei rašo, nei kalba prancūziškai. 2009 metais Ruandoje anglų kalba šalia vietinės tapo valstybine.

Šis frankofonijos regionas Afrikoje yra gana didelė teritorija, kuri per kolonizavimo laikotarpį apėmė Afrikos vakarinę prancūzišką dalį ir Afrikos ekvatorių. Malis valdant prancūzams, buvo vadinamas Prancūziškuoju Sudanu. (pranc. Le Soudan français).

Ironiška, tačiau šis Prancūzijos silpninimo ir jos išstūmimo iš Afrikos frankofonijos region procesas senokai jau vykdomas tyliai pritariant buvusiam Prancūzijos prezidentui N. Sarkozy ir dabartiniam F. Hollande, kurie abu tarnauja JAV geopolitiniams interesams.

Afrikos kontinento militarizacija yra dalis JAV/AFRICOM’o numatytų planų. Ilgalaikis tikslas yra dėti pastangas geopolitiškai ir karinėmis priemonėmis kontroliuoti frankofonijos regioną, kuris istoriškai priklausė Prancūzijos įtakos sferai. Malis yra turtingas nafta, gamtinėmis dujomis, auksu, uranu ir strateginiais mineralais.

Pabaigai: šis Afrikos pasidalinimas jau buvo nulemtas Berlyno Konferencijoje dar 1884-1885 metais.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą