Ko Lietuvai vertėtų pasimokyti iš Estijos?

10
2
- Reklama -
Estijoje mobiliuoju telefonu galima gauti informaciją iš mokyklų: apie vaiko mokyklos lankymą, pažangumą ir kas užduota rytojui pamokų

Gera ekonomikos vadyba ir naujos technologijos leidžia Estijai pirmauti pasaulyje pagal BVP augimą.

Talino priemiestyje stūksanti Baltijos pakrantės tvirtovė Patarei, kurios sienų storis siekia 2 metrus, yra krašte vyravusios prievartos ir priespaudos simbolis. Pastatyta Rusijos caro Nikolajaus I laikais (1840 m.), tvirtovė vėliau tapo hitlerinės Vokietijos ir tarybų Sąjungos kalėjimu bei egzekucijų vieta. Tik nepriklausomybės metais ji virto pramogų centru, kuriame, anot rusakalbių vietos jaunuolių, vyksta „tusai“.

Nauja buvusi kalėjimo paskirtis – tik lašelis jūroje permainų, vykstančių šalyje nykštukėje, turinčioje vos 1,35 milijono gyventojų. Priminsime, kad išvisų buvusių tarybinių respublikų Estija pirmoji įsivedė nacionalinę valiutą – kroną, o po to sukūrė labai pažangią mokesčių sistemą, kuri mokėtojams nėra per sunki našta ir labai traukia užsienio investuotojus. Šia prasme Estija žymiai pranoksta kitas Baltijos šalis. Pastarosioms yra ko pasimokyti, nes Estijos mokesčių sistemą jau dabar kūrybiškai tako kai kurios kitos Rytų Europos šalys.

Naujų technologijų diegimo požiūriu Estija pirmauja ne tik Rytų Europoje, bet ir pagrįstai laikoma viena iš pirmaujančių pasaulio šalių. Surinkęs reikiamą mobilaus telefono numerį, Estijos gyventojas vis dažniau tokiu būdu atsiskaito už automobilių saugojimo aikštelės paslaugas, nusiperka mieto transporto bilietų ar sužino vaiko mokykloje gautus pažymius. Daugiau kaip 80 procentų mokesčių mokėtojų savo deklaracijas atitinkamai inspekcijai pateikia internetu. Šalies pasididžiavimu tapo didžiulis ir modernus telekomunikacijų centras „Skype“, kuriame įvesti į eksploataciją kompanija „e-Bay“ praėjusiais metais išleido 2,6 milijardo dolerių. Tai suma, viršijanti viso prieš 15 metų šalyje gaminto BVP vertę.

Kukli šalies ekonomika, anksčiau juokais lyginta su krepšeliu, dabar pati dinamiškiausia ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Jos metinis prieaugis – 12 procentų viršija anksčiau pasaulį stulbinusį atitinkamą Kinijos rodiklį. Estija yra viena iš dviejų naujų ES narių, kurių biudžetas nėra deficitinis, o šio dešimtmečio pabaigoje ji nebeturės užsienio skolų.

Kiekviena auganti šalis, kaip ir vaikas, neišvengia skausmų, opių problemų. Nedarbo lygis nuo 14 procentų 2000 metais šiemet smuko iki 4 procentų. Tai reiškia, kad darbo pasiūla žymiai viršija paklausą.

Jei pastarąją problemą pavyks išspręsti, jei darbo jėgos stygius neatsilieps ekonomikos plėtrai, prireiks tik dešimtmečio, kad Estija ekonominiu požiūriu pavytų tokias ne pačias pažangiausias ES senbuves, kaip Graikija ar Portugalija. Stebina ir spartus socialinis progresas, prie minėtų dviejų ES senbuvių lygio sparčiai artėja, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos lygis. Nors šiai sričiai šalis negali skirti tiek lėšų, kiek ES senbuvės, pastarosios labai racionaliai naudojamos.

Estija pirm kartą istorijoje pergyvena laikus, kai darbdavys gerbia ir vertina savo darbuotojus. Vienas iš modernias technologijas teikiančios Tartu miesto žemėlapių spausdinimo kompanijos savininkų Tėtas Jagoniagis prisipažįsta: „Kiekvieną vakarą stoviu prie laukujų durų, atsisveikinu su darbą baigusiais žmonėmis, teiraujuosi, ar jie viskuo patenkinti, ir primenu, kad čia jie visada laukiami“. Nors ši kompanija turi tik 70 darbuotojų, jos verslas klesti, nes jos verslo partneris yra Švedijos telekomunikacijų gigantas „Ericsson“, Jagomėgis teigia, jog darbuotojų skaičių būtina bent padvigubinti, tačiau tam trukdo arši konkurencija su dviem kitomis pajėgiomis šalies modernių technologijų firmomis „Skype“ ir „Playtech“.

Pastaroji, be kita ko, gamina įrangą kazino, kuriuose galima lošti ne tik tiesiogiai, bet ir internetu. Minėtame telekomunikacijų centre Skype“ yra 250 darbuotojų, nors turėtų būti apie 350. Kadangi savo šalies darbo jėgos ištekliai jau išsekę, „Skype“ iš užsienio firmų sugebėjo atvilioti į šalį 50 aukštos kvalifikacijos specialistų. Suprantama, jiems tenka mokėti didelį atlyginimą. Tačiau ir vidutinis šalies darbuotojo atlyginimas, palyginti su kitomis ES naujokėmis, yra geras, artėja prie 2000 Lt, o vidutinė pensija – prie 700 Lt.

Užsienio verslininko Aleno Martinsono, dalį savo kapitalo investavusio bendroms Estijos ir kitų šalių verslininkų įmonėms stigti, nuomone, Estija užsienio kapitalo investicijoms patraukli ne tik dėl mokesčių sistemos, bet ir dėl šalies visuomenės ryžto diegti naujausias technologijas. Pavyzdžiui, dar praėjusio amžiaus praėjusiame dešimtmetyje šalyje buvo pereita prie elektroninės bankininkystės, atsisakyta visokių čekių, kvitų ir kitų popierių. O vyriausybė savo ruožtu padarė viską, kad būtų ugdomas kompiuterinis raštingumas, atitinkamus trumpalaikius kursus jai baigė apie 100 tūkstančių žmonių. Vis daugiau gyventojų naudojasi nacionalinėmis identifikavimo kortelėmis, kuriose, be kita ko, yra ir jos savininko virtualus parašas. Tai šalies gyventojams suteikia galimybę naudotis vis platesniu elektroninių paslaugų asortimentu, tam tikslui pasitelkus ne tik kompiuterius, bet ir mobilius telefonus. Kartu su manimi gurkšnodamas alų Tartu miesto „Airijos“ bare, verslininkas Jagomiagis, keletą kartų spustelėjęs mobilaus telefono klavišėlius, po to išklauso kažkokią informaciją. Baigęs klausyti, man paaiškina, jog ką tik gavo informaciją apie savo 10 metų sūnaus pamokų tvarkaraštį, mokyklos lankymą ir pažangumą. Be to, pašnekovas nutaria užrašų knygelėje pasižymėti, ką sūnus turės išmokti namuose. Akies kampučiu stebiu, ką jis rašo: Pirmadienis. Anglų kalba: psl. 14, pratimai Nr. 1 ir 2“.

Tai gal Estiją galime laikyti tikrove virtusios finansų ir technologijos utopijos šalimi? Ne visai. Kaip bebūtų keista, per pastaruosius 15 metų šalies ekonomikos tvirtėjimas buvo lydimas politinio susiskaldymo. Nuo 1991 metų pasikeitė 12 vyriausybių, randasi vis daugiau prieštaravimų tarp tų, kurie ragina toliau laikytis dabartinio sėkmingo šalies plėtros modelio, ir tų, kurie mano, jog atėjo laikas daug ką rimtai pergalvoti.

Daugiausia diskutuojama dėl šalies mokesčių sistemos, nors daugelis ją laiko šalies laimėjimų pagrindu. 1994 metais buvo įvestas prieštaringai vertinamas butų nuomos mokestis, kuris sudarė net 26 procentus už nuomą gautos sumos. Dabar jis sumažintas iki 23 procentų ir numatyta jį toliau mažinti kasmet 1 procentu iki 2011 metų. Tiesa, šį užmojį gali pakoreguoti kitų metų kovo mėnesį įvyksiančių parlamento rinkimų išdavos. Daugelio nuomone, šis mokestis gana keistas ir stebinantis. Praėjusio amžiaus pabaigoje Estija verslo bendruomenę ir Europos kaimynus nustebino dar viena naujove: buvo nutarta bendro (korporacinio_ pelno visai neapmokestinti tuo atveju, jeigu jis vėl reinvestuojamas gamybai ar paslaugoms plėsti, akcininkai iš jo negauna dividendų. Kerstis Kaljulaidas, tuometinės vyriausybės patarėjas ekonomikos klausimais ir dabartinis Estijos atstovas Europos Sąjungos arbitraže taip motyvuoja pastarojo mokesčio atsisakymo priežastis: „Daugelio užsieniečių žvilgsniai krypo ten, kur daugiau mokesčių lengvatų. Norėjome, kad jie suvoktų: esame verslui paranki šalis“. Tačiau ekonomikos ministras Edgaras Savisaaras, anksčiau buvęs šalies visuomenės judėjimo už nepriklausomybę lyderiu ir vadovavęs vienai iš stambiausių politinių partijų, norėtų, kad butų nuomos mokesčio būtų visai atsisakyta, kad būtų pereita prie labiau įprastos progresyvios mokesčių sistemos, kurios sąlygomis turtuoliams taikomas didesnis mokesčių tarifas, negu mažiau pasiturintiems žmonėms. „Mūsų sistema per daug paprasta, – teigia Savisaaras. – Todėl nelygybės mastas per didelis“. Aiškindamas, kodėl pagyvenę žmonės ir jaunos šeimos išvyksta iš kaimo, Savisaaras neseniai paragino visiems padidinti atlyginimą ir pensijas. Savisaaro siūlomų reformų priešininkai, iš to skaičiaus ir kai kurie koalicijos vyriausybės nariai, tokį raginimą apskelbė neatsakinga demagogija. Jie būgštauja, jog tokiu atveju, kai atlyginis už darbą augs sparčiau už jo našumą, gali nukentėti Estijos konkurencingumas.

Šių dviejų nuomonių priešprieša dar labiau paaštrėjo prieš neseniai įvykusius Estijos prezidento rinkimus. Parlamentui teko rinktis vieną iš dviejų pagrindinių kandidatų: tuomet prezidentu buvusį Arnoldą Riutelį, 78 metų amžiaus buvusį aukštą tarybinį valdininką, arba jo varžovą Tomą Henriką Ilvesą, apsukrų, Amerikoje išsimokslinusį užsienio politikos specialistą, kuris yra 26 metais jaunesnis už Riutelį ir pretenduoja kalbėti „65 procentų vakarietiškai nusiteikusių ir į ateitį žvelgiančių“ estų vardu. Rinkėjų kolegija labai nežymia balsų dauguma prezidento pareigas patikėjo Ilvesui.

Tačiau didžiausias iššūkis Estijos ateičiai – iš praeities paveldėtos problemos. Šaliai dar atsiliepia praeities žaizdos ir netektys. Beveik ketvirtadalis šalies gyventojų –etniniai rusai, kurie į šalį atvyko tarybiniu laikotarpiu. Atgavus nepriklausomybę, daugelis rusų išlaikė natūralizacijos egzaminą ir tapo Estijos piliečiais. Tačiau apie 130 tūkstančių žmonių, t.y. beveik 10 procentų šalies gyventojų, Estijos pilietybės neturi. Valdininkų apskaičiavimais, maždaug pusė Estijos pilietybės neturinčių gyventojų jos nepageidauja.

Nors atvirų etninių konfliktų labai retai pasitaiko, tačiau Estijos santykiai su Rusija sunkiai klostosi. Pasienio sutartis, kurią abi pusės po ilgų derybų pasirašė praėjusiais metais, taip ir neįsigaliojo, nes kai kurios jos sąlygos Maskvai buvo nepriimtinos. Kadangi dvišalių santykių atmosfera nėra normali, netgi smulkūs nesutarimai kartais perdėtai sureikšminami. Tarkime, šių metų gegužės 9 dieną prie tarybiniais laikais pastatyto memorialo pergalei kare įamžinti kilo vietinės tautybės gyventojų peštynės su rusų tautybės veteranais, išskleidusiais raudonas vėliavas. Tai sukėlė kai kurių ten buvusių įniršį, o vienas estų nacionalistų vadeiva pagrasino, jog paminklas gali būti susprogdintas. Nuo to laiko parkas akylai stebimas, o paminklą visą laiką augo policija. Kai Heikio Ahoneno, Estijos okupacijų muziejaus direktoriaus, pasiteiravau, kaip šaliai sekasi kurti integruotą visuomenę, jis atsiduso: „Tai ne žmonių integravimas, o gaisro gesinimas“.

Turbūt kitai visuomenės kartai geriau seksis narplioti pačių jos narių supintus šunmazgius. Jauna 29 metų rusė Galia Burnakova, aptardama įvairių tautybių gyventojų santykius, baksnoja smiliumi į galvą: „Didžiausia problema čia glūdi“. Ji – interjero dekoratorė, gimusi Sibire, Abakano mieste, tačiau jau dešimtmetį gyvenanti Taline ir nepriekaištingai kalbanti estiškai. Kai ir daugelis jos Rusijoje gimusių tėvynainių, ji tvirtina, jog nebenori grįžti į Rusiją. Tai pasakiusi, kartu su 25 metų drauge Kerte Luku, sveiką mitybą nagrinėjančio žurnaliuko redaktore, toliau kramsnoja krevečių sumuštinius moderniame privačiame klube „Noku“. Kertė pasakoja, kad anksčiau draugavusi ir su rusų tautybės vaikinu. Jis irgi mokėjęs estų kalbą, bet kai kurie kiti šeimos nariai – ne. Ji savo ruožtu neblogai kalbanti rusiškai, bet daugelis jos draugų tos kalbs nemoka ar vengia. Dėl to mergina neretai patekdavusi į keblią padėtį. Ne tik ji: „Ir mano tėvas dėl to pergyvendavo“.

Jaunajai kartai etninės problemos rūpi daug mažiau, jos dėmesys sutelktas į ekonomikos gerovę. Apskritai Estijai būdinga tai, kad jauni, nė 40 metų neturintys žmonės politikoje ir versle užima vadovaujančias pareigas. Paskui tuos žmones nebesidriekia praeities šleifas. Būtent jų pastangomis Talino priemiesčiuose į dangų stiebiasi nauji daugiaaukščiai pastatai, o juose įrengti modernūs, gražiai apstatyti butai. Didžiumą jų žmonės įsigyja išsimokėtinai, o bankai džiaugiasi, kad jų teikiamų paskolų skaičius šiemet išaugo 50 procentų. Kai kurie taip gyventi nepratę žmonės būgštauja, jog šalies ekonomika, pirmiausia nekilnojamo turto rinka, kada nors gali sprogti it muilo burbulas. „Kai kurie žmonės gyvenimą iš kreditų lygina su galo neturinčia ledo ritulininko lazda“, – ironizuoja Erkis Raasukė, 35 metų amžiaus didžiausio šalies banko „Hansabank“ vyriausiasis specialistas. Netgi jį apstulbino šalį užplūdęs užsienio investicijų srautas. Erkis galvojo, jog 2004 metų gegužės mėnesį įstojusi į Europos Sąjungą, Estija bus mažiau patraukli investitoriams. Faktiškai buvo atvirkščiai: 2003 metais užsienio investicijos išaugo 7,1, 2004 metais – 8,1 ir 2005 metais – 10,5 procento. „Jeigu taip bus ir toliau, – juokauja Erkis, – per artimiausius 18-24 mėnesius prieisime liepto galą, nes nebebus, kur investuoti“.

Laimė, pašnekovas pokštauja. Darbas darbą ir toliau veja. Jo našumas šalyje dar nepasiekė ES vidurkio. Tas pats pasakytina ir apie vidutinį 1 mėnesio atlyginimą, kuris tesiekia 650 dolerių. „Esame pusiaukelėje, – prisipažįsta šalies premjeras Andrus Ansipas, kurio užsibrėžtas tikslas – per artimiausius 15 metų padaryti Estiją viena iš penkių turtingiausių ES šalių. „Kai ekonomika sparčiai auga, nėra ko verkšlenti, – baigia pokalbį premjeras. – Tokios permainos kartais atrodo pasakiškos…“

Deja, ir pasakose siautėja raganos bei blogos laumės. Vyriausybės įgaliotas, Savisaaras dabar derasi su privačiais savininkais, norėdamas iš jų atpirkti 2001 metais privatizuotus šalies geležinkelius. Toks poelgis, anot žmonių, buvo nei į tvorą, nei į mietą, ir dabar dėl to tenka gailėtis. Panašus likimas turėjo ištikti ir pagrindinę valstybinę energetikos kompaniją. Ją tik atsitiktinai pavyko išsaugoti: su JAV giganto „Euron“ bankrotu susijusi firma. Todėl dabar vyrauja tendencija išlaikyti pagrindinius strateginius objektus valstybės rankose.

Yra socialinių bėdų. Praėjusio šimtmečio pabaigoje žymiai sumažėjo gimstamumas, jį ėmė lenkti mirtingumas. Šią tendenciją įveikti padėjo ištisas kompleksas priemonių, iš to skaičiaus ir Vyriausybės sprendimas per pirmuosius 15 motinystės atostogų mėnesių motinai mokėti visą atlyginimą.

Šalis dar neturi tvirtos monetarinės politikos. Anksčiau susiejusi nacionalinę valiutą – kroną su Vokietijos krona, šalis daug ką laimėjo. Tačiau įsivesti eurą – tolesnės ateities svajonė, nes kasmetinė infliacija siekia 5 procentus.

Visa tai neatbaido užsienio investorių, ir į šalį toliau liejasi jų pinigų srautas. Bendra jų suma dabar siekia 12 milijardų JAV dolerių. Užsieniečių valdomos arba bendros kompanijos dabar valdo trečdalį šalies ekonomikos ir gamina pusę eksportuojamų prekių, medžiagų ir žaliavų. Pažymėtina, kad trys ketvirtadaliai užsienio investicijų priklauso dviejų šalių – Suomijos ir Švedijos verslininkams. Ar užsienio pinigų srautas nenutrūks? Daugelio nuomone, ne, tačiau su sąlyga, kad šalyje užteks darbo jėgos. Taline įsikūrusių Amerikos komercijos rūmų direktorius Kreigas Rolingsas prisimena įnirtingą dviejų Estijoje veikiančių užsienio mašinų gamybos įmonių kovą dėl parankesnės vietos rinkoje. Ją laimėjo tas, kas turėjo daugiau ir labiau kvalifikuotos darbo jėgos, nes techninės ir kitos galimybės buvo panašios.

Darbo rankų stygius – ne tik užsienio investorius kankinanti bėda. Gerą reputaciją pelniusius Estijos gydytojus, medicinos seseris, statybininkus ir vairuotojus daug kas vilioja vykti į užsienį ir žada daug didesnį atlygį už darbą. Jei žmonės tuo susigundo, darbovietėse palieka tuščias vietas, kurių dažnai nėra kam užimti.

Vis dėlto estai nepraranda optimizmo. Per pastaruosius 15 metų jie įrodė, kad sugeba prisitaikyti prie pakitusių sąlygų, improvizuoti, griebtis netradicinių sprendimų. Vienas iš informacijos technologijų giganto „Skype“ vadovų Stenas Tamkivis taip baigia mūsų pokalbį: „Mūsų šalis labai maža, ir mums visada svarbiausias išteklių klausimas. Tai reiškia, kad turime būti labai lankstūs ir sumanūs. Tai ir lemia veiklos efektyvumą“. Manyčiau, kad ir toliau lems.

Peteris Gumbelis
Talinas

Vertimas “Karšto komentaro”

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą