- Reklama -

„Karšto komentaro“ vyr. redaktorės Giedrės Gorienės pokalbis su buvusiu JAV Valstybės departamento diplomatu Algiu Avižieniu.

– Lietuvoje dažnai nerimaujama dėl šalies demografinės ateities. Milijonas piliečių yra emigravę, o likusiųjų gimstamumas lieka mažesnis nei mirtingumas. Lietuvoje, kaip ir visose Europos šalyse, jau ištisus dešimtmečius daugiau miršta nei gimsta gyventojų. Ar padėtis iš tikrųjų yra be išeities? Ar yra kokia nors ekonomiškai išsivysčiusi šalis pasaulyje, kuri praktiškai parodė, jog įmanoma skatinti jaunas šeimas, kad jos užaugintų pakankamai vaikų, kad valstybei negrėstų demografinė krizė?

-Manau, kad šis klausimas yra išskirtinės svarbos mums Lietuvoje ir visiems europiečiams. Beprasmiška puoselėti viltis dėl geresnio mūsų gyvenimo, jei liks vis mažiau darbingo amžiaus piliečių ir nebus kam dirbti ir kurti.

Europiečių visuomenių senėjimas jau dabar skaudžiai atsiliepia ekonominio augimo tempams. Vakarų Europos šalių augimas jau beveik pusšimtį metų seniai lieka arti gan istoriškai žemo slenksčio, 1 proc. BVP kasmet, nes vyresni žmonės mažiau uždirba ir mažiau išleidžia. Valstybė yra priversta kelti mokesčius, kad sugebėtų paremti pensijomis vis augančius skaičius vyresniųjų žmonių. Taip pat ir valstybės sveikatos sistema reikalauja vis daugiau mokestinių injekcijų, kad aptarnautų pensinio amžiaus žmones.

Kylantys mokesčiai vėlgi neigiamai atsiliepia šalies ekonominiam konkurencingumui, slopina ekonomikos ekspansiją. Pagaliau ir saugumo srityje akivaizdu, kad reikia pakankamo skaičiaus jaunų žmonių, kad apgintume savo teritoriją.

Kai kas mano, jog nėra galimybių pakeisti šią padėtį, nes esą mažėjantis gimstamumas yra neišvengiama ekonominės pažangos pasekmė. Daugiau išsilavinę ir pasiturintys žmonės kone visur rodo tą pačią tendenciją – auginti vis mažiau vaikų.

Tačiau ne tik Europa kenčia nuo demografinio kritimo, kuris, beje, tęsiasi jau beveik 50 metų. Ekonomiškai dinamiškos Azijos šalys rodo tuos pačius demografinio susitraukimo požymius. Anksčiau Japonija pirmavo pasaulyje pagal žemiausius gimstamumo rodiklius – jos visuomenė yra statistiškai seniausia pasaulyje. Statistinis japonas yra vidutiniškai 48 metų.

Bet paskutiniu metu labai krito ir komunistinės Kinijos gimstamumas. Kinijos gimstamumas šiuo metu yra mažesnis nei Japonijos. Kiekviena statistinė moteris Kinijoje pagimdo tik 1,3 vaiką per visą savo gyvenimą, o tam, kad gyventojų skaičius liktų stabilus, reikėtų, kad kiekviena statistinė moteris pagimdytų 2,1 vaiką. Anksčiau Kinija, kurioje valstybė anksčiau griežtai kontroliavo šeimų dydį – įgyvendino garsiąją vieno vaiko vienai šeimai politiką nuo 1980 m. iki 2016 m., nes bijojo, kad neužteks vietos vis augančiai populiacijai – dabar taip pat rūpinasi sumažėjusiu gimstamumu.

Bet, štai, yra ekonomiškai išsivysčiusi šalis, kurios demografinė padėtis ne tik kad neblogėja, bet rodo įspūdingus augimo tempus. Tai yra Izraelis, kuriame kiekviena statistinė moteris pagimdo vidutiniškai 3 vaikus per visą savo gyvenimą. Ši tendencija tęsiasi jau nuo Izraelio kūrimo pradžios 1948 m.

Perteklinis gimstamumas ir periodiškai aukšta žydų imigracija iš užsienio į žydų tėvynę leido šaliai dramatiškai padidinti gyventojų skaičių. 1948 m. žydų dabartinėje Izraelio teritorijoje tebuvo 850 000. Dabar, praėjus 74 metams, jų skaičiuojama 7,1 milijono. Izraelio gyventojų iš viso yra 9,4 milijonai, iš kurių 1, 9 milijonai yra arabų kilmės. Kitaip sakant, pačių žydų skaičius per 74 metus padidėjo beveik devynis kartus. Jei dabartinės demografinės tendencijos išliks, Izraelio gyventojų skaičius išaugs iki 15 mln. po 30 metų. Tiesa, arabų piliečių gimstamumas anksčiau būdavo žymiai aukštesnis. Bet šiuo metu arabų gimstamumas nežymiai skiriasi nuo žydų.

Parama jaunoms šeimoms – tiesioginis poveikis gimstamumui

-Bet nemaža Izraelio žydų gyventojų dalis yra kilusi iš Europos, imigrantai dažnai turi europietiško lygio išsilavinimą, išsilavinimas yra išskirtinai aukštas ir patys ekonominiai rodikliai rodo, kad šalis yra gana turtinga. Ar šioje šalyje veikia kokios nors ypatingai dosnios jaunų šeimų rėmimo programos? Kuo galima paaiškinti šią įdomią anomaliją?

-Taip, maždaug pusė izraelitų yra kilusi iš Europos arba Šiaurės Amerikos. Ir teisybė yra, kad Izraelis yra gana turtinga valstybė. Jos metinis BVP siekia 400 mlrd. JAV dol., kai tuo tarpu Lietuvos BVP lygis yra 56 mlrd. Atsižvelgus į tai, kad Izraelio gyventojų yra 4 kartus didesnis, visgi kiekvienas statistinis Izraelio pilietis pagamino du kartus daugiau BVP nei Lietuvos pilietis.

Kiek teko tyrinėti padėtį, atrodo, kad Izraelio valstybinė parama jaunoms šeimoms yra dosni, bet ne ypatingai dosnesnė nei, pavyzdžiui, Skandinavijos šalių. Skandinavijos šalių parama siekia vidutiniškai 4 proc. šalies BVP, o Izraelio parama, atrodo, kad neviršija šių šalių lygio.

Beje, Europoje – ten, kur parama jaunoms šeimoms yra dosniausia, pavyzdžiui, Skandinavijoje, gimstamumas siekia kiek daugiau nei 1,7 statistinis vaikas vienai moteriai. O pietinėje Europoje, kur valstybinė parama jaunoms šeimoms yra ženkliai silpnesnė, arčiau 1 proc. šalies BVP, vaisingumo rodiklis yra visai mažas ir artėja prie 1 vaiko vienai moteriai, kas yra laikoma nepaprastai blogu rodikliu. Pavyzdžiui, apskaičiuota, kad Italija praras vieną ketvirtadalį savo gyventojų per ateinančius 30 metų, jei padėtis nepasikeis.

Taigi, mano manymu, valstybinė parama jaunoms šeimoms turi teigiamą poveikį gimstamumui. Bet Izraelio atžvilgiu, manau, kad reikia ieškoti kitų priežasčių, paaiškinančių šios šalies teigiamus demografinius procesus.

Įdomu yra, kad išsilavinę ir pasiturintys izraelitai neatsilieka nuo aukšto šalies statistinio gimstamumo rodiklio. Tai rodo, kad piliečių sprendimai auginti šeimas yra sąmoningas reiškinys.
Dar įdomesnis faktas yra tai, kad izraelitai, priklausantys giliai ortodoksinėms religinėms sektoms, taip vadinamai Haredi srovei, gimdo vidutiniškai 6-7 vaikus kiekvienoje šeimoje. Haredi narių dabar yra 13 proc. visų žydų Izraelyje, bet manoma, kad jų procentas išaugs iki 25 proc. per ateinančius 30 metų.

Kuo religingesnis žydas – tuo didesnė šeima

-Tai gal Izraelio demografinę sėkmę galima paaiškinti religijos poveikiu?

-Manau, kad būtent čia ir priartėjome prie šio klausimo esmės. Matome, kad kuo religingesnis žydas Izraelyje, tuo daugiau jis jaučia pareigą auginti gausias šeimas. Taigi, aukštas vaisingumo rodiklis Izraelyje remiasi idėjiniu pagrindu. O tas idėjinis pagrindas susideda iš vieno esminio aspekto: žydas turi pareigą tarnauti žydų tautai ir stiprinti ją. Viena iš šių kertinių pareigų yra kurti gausias šeimas.

Šį reikalavimą žydai gavo jau seniai, prieš du su puse tūkstančių metų, kai žydų religiniai vadai pradėjo kurti Talmudą, kurį galima pavadinti Judaizmo doktrina.

Nors ir be valstybės, bet vis tiek sugebėjo išlikti

-Tai gal būtų galima čia įsigilinti kažkiek į žydų tautos religiją, jos istoriją, jei manome, kad būtent dėl religinių priežasčių žydams pavyksta išvengti europiečių liūdnų demografinių perspektyvų? Gal galėtumėt palyginti, kuo Judaizmas skiriasi nuo europiečių krikščioniškos religijos, kuri taip ilgai formavo europiečių mąstyseną?

-Taip, mano asmeninė nuomonė yra ta, kad žydų tikėjimas savo pasekėjams suteikia geresnes galimybes tobulėti ir stiprėti nei krikščionybė. Nors senovės hebrajų religija buvo naujesnio krikščionių tikėjimo pagrindas, ji vis dėlto skiriasi nuo Bažnyčios doktrinos keliais pagrindiniais aspektais.

Svarbiausias skirtumas yra tas, kad Judaizmas aktyviai neieško pasekėjų iš viso pasaulio, kaip kad krikščionių konfesijos bando suvienyti pasekėjus iš viso pasaulio. Svarbu suvokti, kad
Judaizmą reikia laikyti partikuliaristine religija, o ne universalia.

Partikuliaristinis požiūris yra nukreiptas į savo artimiausią aplinką ir jo problemas, kai tuo tarpu universalinė doktrina nori užsiimti viskuo, viso pasaulio reikalais. Ji nori apimti visą pasaulį. Aišku, mes žinome iš praktinio gyvenimo, kad mažai pasieksime, jei bandysime tobulėti daugybėje sričių. Tikri pasiekimai yra įmanomi tik tuomet, jeigu koncentruosime savo dėmesį ir jėgas į tik kelius griežtai apibrėžtus tikslus. Būtent taip žydų tauta ir veikė per savo ilgą gyvavimo istoriją.

Skirtingai nuo universalaus krikščionių tikėjimo, kuris mokė savo šalininkus tarnauti Dievui ir visai žmonijai, judaizmas Dievą ir žydų tautą laikė vienybe likusios žmonijos atžvilgiu. Dievas buvo aukščiausios ištikimybės žydų tautai objektas, o pagrindinis Dievo rūpestis buvo žydų, kaip išrinktosios tautos, pažanga. Jahvė ir žydų tauta buvo susivieniję, siekdami naudingų žydų tautai tikslų. Taigi, žydų tautos energija buvo sutelkta į labiau ribotą nei krikščionių veiklos sritį, t.y. į veiksmus, kurie sustiprintų žydų tautą.

Žydų tauta, viena sėkmingiausių žemėje, pasižymi nesusitapatinimu su kitomis bendruomenėmis ir nepaprastai ilga ir nenutrūkstama istorija.

Nuo maždaug du su puse tūkstančių metų žydų tauta vadovavosi Judaizmo tikėjimu, kuris suteikė jai vienybės jausmą, bendrą tikslą ir impulsą įveikti ilgą priešininkų sąrašą.

Įdomu, kad Talmudą rabinai pradėjo kurti vadinamoje Babilonijos tremtyje. Tuomet, prieš du su puse tūkstančių metų, babiloniečiai užkariavo dabartinę Izraelio teritoiją, sunaikino sostinę Jeruzalę ir ištrėmė nemažą dalį žydų gyventojų iš jų tėvynės į Babiloniją, kuri randasi maždaug dabartiniame Irake. Vienu žodžiu, žydai, panašiai kaip lietuviai per sovietų okupaciją patyrė savo valstybės praradimą ir valdančios klasės masinį trėmimą iš savo tėvynės.

Istoriškai tautinės bendrijos siekė įkurti savo valstybes, kaip priemones suvienyti savo narius ir taip stiprinti kolektyvinę savimonę. Galingesnio politinio subjekto pajungta tauta visada rizikuoja prarasti savo tapatybę imperinėje erdvėje. Tačiau, kaip matome, iš žydų tautos babiloniečiai užkariautojai atėmė žydų valstybę. Bet žydai vis tiek sugebėjo išgyventi kaip atskiras reiškinys.

Religija – kaip pakaitalas valstybei

-Tai ar galima sakyti, kad Judaizmas, žydų religija, buvo sukurtas kaip pakaitalas prarastai valstybei?

-Taip, sutinku su šiuo teiginiu. Per svetimųjų babiloniečių jėgų politinio dominavimo laikotarpį hebrajai sukūrė valstybės pakaitalą – judaizmą. Senovės tėvynėje patyrusi svetimą okupaciją ir masinius trėmimus, žydų tauta sukūrė religiją, galinčią išsaugoti kolektyvinę dvasią ir kelti vienijančius, ilgalaikius tikslus.

Hebrajai rado sprendimą nuolatinei problemai, kaip išgyventi apgulties būsenoje, susidūrus su skaitlingesniais ir pranašesniais priešais. Jie išrado savo Dievą, visagalę dievybę, galintį įveikti bet kokius ir visus priešus. Tuo metu nebuvo labai svarbu, ar toks Dievas apskritai egzistavo. Svarbiausia buvo įtikinti žydus, kad yra tokia dieviška būtybė, ir taip įteigti pasitikėjimą savo jėgomis. Viso to gili psichologinė įžvalga buvo suvokimas, kad žmogus gali įveikti dideles negandas, jei pasitiki savo jėgomis.

-Tai kokie yra šios religijos pagrindiniai elementai? Kas juose unikalu, kad žydams pavyko išvengti Babilonijos imperijos bandymų juos suvirškinti?

-Pagrindinis Judaizmo elementas yra vienas ir vienintelis Visagalis Dievas. Senovės egiptiečiai, graikai, skandinavai, teutonai ir baltai, priešingai, rėmėsi dievų gausa. Jų dievai chaotiškai kontroliavo skirtingas sritis, kaip vaisingumą, meilę, taiką ir karą. Kadangi jie nuolat ginčijosi, jų garbintojai ne visada žinojo, kuris dievas turi pranašumą.

Judaizmo atveju abejonių nekildavo. Valdė tik vienas Dievas ir jis nesutiko su niekuo dalytis savo viešpatavimu. Be to, jis reikalavo absoliutaus savo pasekėjų lojalumo.

-Bet žydų dievas ne tik geranoriškai rūpinosi savo išrinktąja tauta. Jis parodydavo ir gana siaubingų rūstumo proveržių, kai jo globojami žydai bandė nepaklusti jo valiai…

-Senojo Testamento Dievo rūstybė gerai žinoma Adomo ir Ievos atžvilgiais, kai jie buvo išvaryti iš rojaus už nepaklusnumą dieviškiems įsakymams. O didžiulis potvynis, užplūdęs žmoniją dėl įvairių nuodėmių, taip pat užfiksuotas daugybėje knygų ir pamokslų, kuriuos skaito katalikų kunigai. Dievo bausmė buvo drastiška; pasigailėta buvo tik pamaldžiojo Nojaus ir jo šeimos. Svarbiausia ne tai, ar Nojus buvo tikra asmenybė, ar potvynis tikrai įvyko. Esmė tai, kad Nojaus pavyzdys iškėlė tam tikrus elgesio standartus, kuriuos pažeidus, kaip suprato hebrajai, kils siaubingos pasekmės.

Ši autoritarinės dievybės samprata buvo perkelta į krikščionių tikėjimą. Tikėtina, kad Europos imperatoriai, karaliai, kunigaikščiai ir vėlesni diktatoriai savo savavališką valdymo stilių sukūrė remdamiesi absoliutine judėjų ir krikščionių Visagalio valdžia. Iš tikrųjų absoliutūs monarchai tvirtino, kad jų teisėta valdžia rėmėsi Dievo valia.

-Tai reikia suprasti, kad žydų visagalio dievo sukūrimas davė žydams didelę pasitikėjimo savimi jėga?

-Jei Dievas ir jo išrinktoji tauta sudaro darnų tandemą, abiem pusėms nuoširdžiai remiant viena kitą, tada hebrajams neturėtų kilti jokių abejonių dėl bet kokių pagrindinių savo sumanymų įgyvendinimo. Jokia priešinga jėga neturėtų šansų prieš Visagalį. Asmuo ar tauta, kuri pasitiki savo galia, siekiant savo tikslų, yra labiau linkusi priimti teisingus sprendimus nei ta, kuri nėra tikra dėl savo pajėgumų.

Kokius tikslus skyrė žydų dievas savo tautai?

-O gal galėtume daugiau pakalbėti apie tuos tikslus, kuriuos žydų dievas skyrė savo tautai?

-Žydų Dievas suteikė savo išrinktajai tautai daugiau nei gerą kiekį pasitikėjimo savimi. Visagalis taip pat numatė nedviprasmišką ir nuolatinį gyvenimo tikslą – tarnauti Dievo/tautos dvejybei.
Kad šis tikslas nebūtų užgožtas tarp atskirų tikinčiųjų kasdienių rūpesčių, religiniai hierarchai sukūrė jaunimo švietimo sistemą, o likusiems – bendruomenines apeigas, kurios leido palaikyti glaudžius ir reguliarius kongregacijų narių ryšius.

Neįprastas žydų solidarumo lygis leido jiems glaudžiai bendradarbiauti ir padėti vieni kitiems, susidorojant su daugybe grėsmių ir iššūkių, kurie kildavo šimtmečių eigoje. Kiekviena pergalė stiprino žydų pasitikėjimą savimi. Šį teigiama prasme užburtą ratą dar labiau stiprino griežta kolektyvinė disciplina.

Žydai ir lietuviai. Esminis skirtumas

-Lietuvių liaudyje yra giliai įsišaknijusi nuostata, kad žydai turi stiprių komercinių/prekybinių sugebėjimų. Prieškarinėje Lietuvoje žydai buvo žinomi kaip parduotuvių savininkai ir veržlūs prekybininkai. Ar galima rasti sąsajų tarp jų religijos ir žydų sėkmės ekonominėje srityje?

-Kadangi žydai buvo praradę savo istorinę valstybę ne vieną kartą – ne tik minėtu Babilonijos imperijos atveju, bet ir Romos imperijos atžvilgiu, žydai negalėjo didinti savo tautos galią per teritorinę ekspansiją. Jie pasuko savo tautos konsolidavimo keliu, stiprindami vidinį solidarumą religiniu pagrindu.

O viduramžių Lietuvos valstybė pasuko būtent kitu keliu – link didžiulės teritorinės ekspansijos į Rytus. Lietuvos viduramžių valstybė tapo viena iš didžiausių Europoje, bet jos polinkis prijungti vis naujus nehomogeniškus elementus į savo sudėtį palaipsniui nutautino Lietuvos valstybės elitą ir tai susilpnino lietuvių tautą.

Tūkstantmečių žydų santykiai su Jahve išrinktajai tautai suteikė vertingų pamokų apie galios prigimtį ir jos pranašumus. Šalia bendruomeninio solidarumo privalumų, hebrajai suvokė ir sukaupto materialinio turto reikšmę. XX amžiaus vokiečių ekonomistas ir sociologas Verneris Sombartas parašė knygą „Žydai ir modernusis kapitalizmas“, kurioje įvardijo specifines judaizmo savybes, nulėmusias žydų ekonominę sėkmę. Sombartas žydų pirklių ir bankininkų vaidmenį, kuriant kapitalistinę sistemą, apibūdino kaip gyvybiškai svarbią. Tai, kad po viduramžių periodo žydai pinigų keitėjai ir prekeiviai buvo išsibarstę po pasaulį, netrukdė jų bendradarbiavimui. Atvirkščiai, jų bendruomeninis solidarumas pavertė šią aplinkybę jiems naudinga, tarp jų plėtojant tarptautinę prekybą.

Žydų etika skatino siekti žemiškų gėrybių, tačiau ir čia individualus turtas neturėjo tarnauti tik jo individualiam savininkui. Nustatytą dalį reikėjo perduoti bendruomenės labui.

Priešingai judaizmui, ankstyvoji krikščionybė išlaikė skeptišką požiūrį į žemiškus turtus. Jėzus Kristus paskelbė, kad turtingieji kelyje į dangų susidurs su daugiau kliūčių nei vargšai, taip pabrėždamas, kad per didelis domėjimasis pasaulietiškomis gėrybėmis atitrauks tikinčiuosius nuo žymiai svarbesnio pomirtinio gyvenimo. Todėl iniciatyvūs krikščionys nesulaukė žymesnio savo religinių bendruomenių pritarimo taip, kaip hebrajai teikė abipusę paramą siekdami ekonominių tikslų.

Galbūt šis palikimas ir yra priežastis, kodėl šių dienų Lietuvos aukštesniosios klasės nelinkusios dalytis savo turtais su visuomene ir dosniai remti labdaros ar kultūrines iniciatyvas.
Krikščioniškas skepticizmas materialinių turtų atžvilgiu sustiprina mažiau pasiturinčiųjų pavydą kilmingiesiems ir galingiesiems. Neturtingųjų nepasitenkinimas aidu atsiliepia aukštesniųjų klasių abejingu požiūriu į nuskriaustuosius.

O kur lietuvių rotšildai?

-Žydų turtuolių ir oligarchų dosnumas žydų bendruomenei ir pačiai Izraelio valstybei yra gana plačiai žinomas reiškinys. Gal čia būtų galima paminėti kai kuriuos konkretesnius pavyzdžius?

-Į dabartinę Izraelio valstybės teritoriją žydai pradėjo imigruoti jau 19-to amžiaus pabaigoje. Žydų imigrantai, vėliau skatinami sionizmo ideologijos grįžti į istorinę savo tėvynę, pradėjo kurti žemės ūkį. Atvykėliai dažniausiai buvo gan nepasiturintys individai, kurie paliko savo ankstesnes gyvenvietes, spaudžiami materialinių nepriteklių.

Jiems į pagalbą atėjo turtingi bankininkai ir pramonininkai – tokie, kaip Prancūzijos ir Anglijos Rotšildų giminės ir Vokietijos bankininkai Varburgai. Būtent tokie žmonės turėjo finansinius resursus ir dipomatinius gebėjimus derėtis su Osmanų imperijos valdžia, kuri tuomet kontroliavo Palestiną. Vien Edmund de Rotšild įgijo 50 000 ha derlingos žemės ūkio paskirties žemės ir finansavo net 50 kaimo gyvenviečių kūrimą.

Rotšildai Izraeliui padovanojo dabartinį Kneseto (parlamento) pastatą ir Aukščiausio teismo būstinę.

Šalia Rotšildų ir Varburgų veikė šimtai kitų privačių iniciatyvų, remiančių Izraelio valstybės kūrimą. Privačių donorų įnašas į Izraelį nuo jo kūrimo pradžios lengvai siektų milijardus dolerių.

-Dar labai reikšminga pagalba iš privačių žydų šaltinių buvo politinė. Būtų įdomu išgirsti keletą reikšmingesnių pavyzdžių.

-Sheldon Adelson rėmė JAV respublikonus. Per 10 metų skyrė pusę milijardo paramos ir reikalavo tam tikrų JAV įsipareigojimų Izraelio atžvilgiu. Na, o JAV valstybė skiria Izraeliui paramą – ypač karinę: Izraelis gauna daugiausia JAV užsienio paramos nei kitos šalys pasaulyje.

Jeigu Izraelio karinę galią palygintume su Vokietija, tai Izraelis, pavyzdžiui, turi 3 000 modernių tankų, kai Vokietija turi tik 2 500. Izraelis turi 90 branduolinių galvučių.

Kodėl lietuviai – ne nacionalinė valstybė?

-Kokia valstybė yra Izraelis?

-Izraelis – moderni valstybė, siekianti nacionalinių tikslų. XIX amžiaus pabaigoje sionistai priėjo prie išvados, kad šiuolaikinis pramoninis pasaulis, pasižymintis nepaliaujamu dinamiškumu ir mobilumu, galiausiai atves prie žydų nutautėjimo, nebent jiems pavyktų atkurti nacionalinius namus. Izraelio valstybė buvo oficialiai inauguruota 1948 m. ir nuo to laiko ją remia žydai visame pasaulyje bei galingi sąjungininkai, tokie kaip JAV ir ES.

Pastebėtina, kad ES remia šį žydų tautinės bendruomenės stiprinimo projektą, tuo tarpu pačioje ES daugiausia krikščioniškos kilmės Europos valstybės toleruoja politiką, kuri kenkia Europos tautinėms bendruomenėms. Visose ES šalyse, kuriose vyksta sparti integracija, gimstamumas išlieka neigiamas ištisus dešimtmečius, o Izraelis džiaugiasi sveiku gimstamumo pertekliu, palyginti su mirtingumu.

Europiečiai, kuriems tūkstantmetį buvo taikomi Naujojo Testamento mokymai apie meilę visai žmonijai, toleranciją, nuolankumą ir kantrybę politinės priespaudos akivaizdoje, tapo pasimetusia individualistų mase, nesugebančia suformuluoti ar įgyvendinti ilgalaikių nacionalinių tikslų. Užuot stiprinę savo demografinį potencialą ir tautinį solidarumą, jie yra priklausomi nuo pramogų ir juslinių malonumų, svajoja apie asmeninius turtus, kurie finansuotų atostogas ar namus, išėjus į pensiją, kokiame nors šiltų orų rojuje egzotiškuose kraštuose – visa tai toli nuo namų.

Jei prieš šimtmečius lietuviai būtų priėmę religiją, panašią į judaizmą, gali būti, kad jų šalis nebūtų tapusi amžina stipresnių kaimynų auka. Jie nebūtų taip pasyviai paklusę feodalizmui, kuris sumenkino juos iki skurdžių, aristokratų sluoksnių sėkmingai išnaudojamų objektų. Sutvirtinta išdidžios kolektyvinės etikos, Lietuva, kaip ir Izraelis, būtų tapusi galingesnė, užuot eksportavusi šimtus tūkstančių savo darbingo amžiaus žmonių į kitas šalis.

Krikščioniška religija neskatino nacionalinio konsolidavimo taip, kaip judaizmas mokė savo šalininkus būti ištikimais žydais. Vietoj to, katalikybė ragino tikinčiuosius tarnauti visai žmonijai ir siekti sąjungos vis didesniuose politiniuose junginiuose.

Taip lietuviai ir kiti europiečiai neišmoko pakankamai įvertinti savo kolektyvinės tapatybės vertės. Štai kodėl Europos aristokratai įprato žiūrėti į savo tėvynainius tik kaip į įrankius asmeninei ar dinastinei galiai ir šlovei pasiekti.

Eiliniai lietuviai kantriai nešė feodalinį jungą ir kaupė turtus savo šeimininkams, kurių tarpe vis stiprėjo įsitikinimas, kad jie yra pranašesni už dirbančius valstiečius. Panašiai ir šiandienos oligarchai nelaiko tautos transcendentine vertybe, nelaiko lietuvių sąjungininkais konkurencinėje kovoje su kitomis tautomis. Priešingai, jie siekia priversti savo samdinius dirbti tiek, kiek dar būtų žmogiškai iškenčiama, elgdamiesi su pastaraisiais tarsi su viduramžių baudžiauninkais.

Posovietiniai oligarchai valstybinio turto pasisavinimą asmeniniams tikslams ar piktnaudžiavimą privatizavimo procesu laiko normalia verslo praktika. Žala, kurią jie daro savo tautinėms bendruomenėms, jų nė kiek neliūdina. Jų tėvynė yra pasaulinė ekonominė erdvė. Tačiau ar galima manyti, kad globalizacijos galutinis tikslas yra feodalizmo atgaivinimas?

-Ačiū už pokalbį.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą