- Reklama -

 

„Prasidėjus karui, Ukrainai dar labiau reikalingas tautinis ir tarptautinis simbolių nuoseklumas. Viena vertus, Ukrainai būtina plėtoti nacionalinių simbolių repertuarą, kuris atspindėtų realybę, kad tai suvereni valstybė, turinti savą kultūrą – nepaisant ciniškos okupantų retorikos, kad ši kultūra nesiskiria nuo Rusijos kultūros. Kita vertus – tiek pat svarbu parodyti, kad Ukrainos kultūra turi sąsajas su ir yra integruota į likusią Europą“, – teigia ukrainiečių kilmės kanadietis, Albertos universiteto profesorius dr. Andriy Nachachewsky, spalio pabaigoje dalyvausiantis Pasaulio lietuvių universiteto simpoziume Kaune, Vytauto Didžiojo universitete (VDU).

Savo mokslinėje veikloje profesorius tyrinėja ukrainiečių diasporas Kanadoje ir kitose šalyse, ukrainietiškus šokius, tradicijas ir etnografiją. Pasak mokslininko, Kanada turi didžiulę Ukrainos diasporos bendruomenę – daugiau nei 1,3 mln. žmonių toje šalyje save apibūdina kaip turinčius ukrainietiškas šaknis. Apie 150 tūkst. iš jų atvyko Rusijai pradėjus invaziją.

„Rusijos karas palietė visas ukrainiečių bendruomenes ir organizacijas Kanadoje. Girdėjau daug pasakojimų, kaip organizacijos ir žmonės, kurie iki tol gan atsainiai palaikė ryšius su Ukraina ar savo ukrainietiškomis šaknimis, buvo giliai sukrėsti dabartinės agresijos ir neišprovokuoto smurto bei pradėjo daug intensyviau galvoti ir veikti Ukrainos vardan“, – pasakoja Albertos universiteto dėstytojas.

Pašnekovo teigimu, svarbiausia ukrainiečių diasporos organizacija jo šalyje yra Kanados ukrainiečių kongresas, kuris labai aktyviai skatina Kanados ir jos provincijų valdžią užimti tvirtą poziciją Ukrainos klausimais ir jau surinko milijonus dolerių Ukrainos paramai ir kaip pagalbą žmonėms, kurie dėl karo turėjo palikti namus.

Šalis, kuri ieško savo kultūros ir kultūra, kuri ieško savo šalies

Paklaustas apie ukrainiečių ir kanadiečių kultūrinius skirtumus, dr. A. Nachachewsky tikina, kad palyginti yra labai sunku, nes tai labai skirtingos valstybės. Ukraina turi jau tūkstantmečius plėtojamą kalbą ir kultūrą, o Kanada – daugiausia naujakurių šalis, bandanti kurti savo tapatybę atsižvelgiant į vietinius gyventojus, kolonijinę istoriją, daugiakultūrę imigrantų kilmę, kaimynystę su JAV ir kitus kontekstus.

„Žmonės yra pavadinę Kanadą „šalimi, kuri ieško savo kultūros“, o Ukrainą – „kultūra, kuri ieško savo šalies“, kadangi Ukrainos nacionalinės nepriklausomybės judėjimas susidūrė su daug sunkumų XIX ir XX amžiuje. Galbūt kančia, kurią sukėlė ši naujausia žiauri invazija, ir jos atpažinimas tarptautiniu mastu bus katalizatorius, kuris sutvirtins Ukrainos valstybingumą ateityje. Tikiuosi, kad taip bus“, – viliasi dr. dr. A. Nachachewsky, save laikantis tiek ukrainiečiu, tiek kanadiečiu.

Dr. A. Nachachewsky Pasaulio lietuvių universiteto simpoziume Kaune skaitys specialų pranešimą apie ukrainiečių diasporas. Savo mokslinėje veikloje jis tyrinėja, kaip ukrainiečių diasporos pasaulyje pasitelkia saviraiškos priemones, pavyzdžiui, šokius, dainas, posakius ir kt., kaip savo etninio identiteto simbolius, kurie padeda burti bendruomenes.

Ukrainiečių liaudies šokiai – įspūdingi

„Šokis man vis dar yra nepaprastai įdomus – tiek kaip menas, tiek kaip žvilgsnis į etninius ir diasporinius kultūros modelius. Ukraina turi dešimtis tūkstančių tradicinių šokių. Nedidelė jų dalis atlieka naujesnę funkciją kaip Ukrainos ir jos kultūros simboliai. Ukrainiečių šokiai, daugiausia paremti ankstesniais valstiečių šokiais, jau 200 metų yra atliekami naujuose kontekstuose kaip etniniai ar nacionaliniai simboliai“, – sako mokslininkas, patikslindamas, kad tarp garsiausių ukrainietiškų liaudies šokių – hopakas, kolomijka, kazačiokas, metelica ir kt.

Ukrainiečių sceniniai liaudies šokiai yra labai svarbūs ir diasporos bendruomenėms visame pasaulyje: vien Kanadoje yra 250 tokių šokių grupių, dar šimtai – JAV, Brazilijoje, Europoje, Australijoje ir kitur. Ukrainiečių sceninis liaudies šokis pasižymi įspūdingu stiliumi, didele energija, virtuoziškumu, atletiškais judesiais, ryškiomis spalvomis ir šypsenomis – anot dr. A. Nachachewsky, šie šokiai pritraukė ne tik jaunus ukrainiečių diasporos atstovus, bet ir estetiką vertinančius kitų tautų žmones.

Liaudies dainose – nusivylimas, optimizmas ir patriotizmas

Kalbėdamas apie Kanados ukrainiečių kultūrą, mokslininkas pasidalina ir keletu reikšmingų ukrainietiškų liaudies dainų, atspindinčių imigrantų patirtis. Pirmoji iš jų – „Oi Kanado Kanadočko“, kuri pirmą kartą buvo paskelbta žurnale „Svoboda“ 1901 metais. Šioje dainoje pasakojama apie imigrantą, kuris atvyko į Kanadą be pinigų, jo šeimai trūksta maisto, vaikai verkia, žmona skundžiasi – tačiau jis ją nuramina, kad nupirks jai batus ir gražią skrybėlę: „Kai persirengsi ir išeisi pasižmonėti, pasijausi geriau ir būsi laiminga“.

„Egzistuoja daug šios dainos versijų, sukurtų net XX a. septintame dešimtmetyje, kuriose vyrauja labai panašūs motyvai – nusivylimas Kanada, skurdas, gimtojo kaimo ilgesys ir užuominos į optimizmą dėl ateities“, – pastebi profesorius.

Kita ukrainiečių liaudies daina, „Prasidėjo vėtra“ („Зірвалася хуртовина“), įgavo naują reikšmę šiandien. Ji skirta ukrainiečių partizanams, kovojusiems už laisvę vykstant Antrajam pasauliniam karui ir po jo. Daina pasakoja apie motiną, kuri išlydi savo sūnų į kruviną karą: „Eik, mano sūnau, mano vaike, į smarkią, žiaurią kovą savo gimtąją Ukrainą išlaisvinti ir savo žmones apginti“.

„Pusšimtį metų po 1945-ųjų ši daina turėjo gana nostalgišką prasmę ir buvo populiarinama siekiant skatinti ukrainietišką patriotizmą tarp gimusiųjų Kanadoje. Tačiau prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje, ji skamba naujai“, – pažymi dr. Andriy Nachachewsky.

Tarp panašumų – ne tik Perkūnas

Paklaustas apie lietuvių kultūrą ir jos galimus panašumus su ukrainiečių, profesorius pažymi, jog nėra nuodugniai su ja susipažinęs, tačiau kai kuriuos bendrumus atpažįsta, pavyzdžiui, bendrą paveldą iki krikščionybės atėjimo, kai kuriuos dievus, tokius kaip Perkūnas (Perun). Panašumų netrūksta – juk dabartinė Ukraina ar jos teritorijos buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos dalis. Tačiau bendrumų galima rasti ir iš vėlesnių laikų.

„Sovietinė patirtis tikrai padarė įtaką tiek lietuvių, tiek ukrainiečių kultūrai, tai yra galbūt akivaizdžiausia paskutinio šimtmečio kultūrinė sąsaja. Ši patirtis suteikė ukrainiečiams ir lietuviams gilius bendrus ryšius, kultūrinio turinio sluoksnius ir, neabejoju, labai artimus suverenumo siekius“, – ukrainiečių ir lietuvių panašumus įvardija mokslininkas.

Ukrainiečių diaspora Kanadoje – įvairiapusiška

Albertos universiteto profesorius yra ištyrinėjęs ukrainiečių bendruomenes vienuolikoje skirtingų valstybių, tačiau tikina, kad jas palyginti tarptautiniu mastu nėra įmanoma. Pavyzdžiui, vien Kanados viduje egzistuoja skirtingos ukrainiečių bendruomenės priklausomai nuo vietos ir jų kūrimosi laiko: nuo 1891 m. Kanadoje įvyko šešios imigracijos bangos iš Ukrainos, ir kiekviena iš jų turi savus tinklus, organizacijas ir subkultūras. Vis dėlto galima išskirti dvi plačias ukrainiečių diasporų rūšis.

„Viena vertus, ukrainiečių valstiečiai emigravo į kaimiškas vietoves, kur toliau gyveno kaip žemdirbiai ir išlaikė didelę dalį tradicinių praktikų bei savo kalbą. Jie paprastai išvystydavo stiprią vietinę tapatybę, įleisdami šaknis į naująją gimtinę ir jausdamiesi ten kaip namuose. Kitai diasporos bendruomenių kategorijai priskiriami vėlesni migrantai, galbūt po pirmojo arba antrojo pasaulinio karo, kurie buvo daugiau miestiečiai, labiau išsilavinę ir pasižymėjo didesniu tautiniu sąmoningumu. Šios bendruomenės paprastai išlaikė mažiau tradicinių kultūrinių praktikų, bet turėjo stipresnę ukrainietišką nacionalinę tapatybę, daugiau ryšių su šiuolaikiniu Ukrainos gyvenimu“, – pasakoja mokslininkas.

Imigrantų patirtys ne visuomet atitiko stereotipus

Šiuo metu dr. A. Nachachewsky tyrinėja naratyvus apie ukrainiečių imigraciją į Kanadą ir Braziliją XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje. Jo teigimu, šiuo laikotarpiu vyko didžiausia imigracija į abi šias šalis. Tokie pasakojimai, užfiksuoti įvairiuose tekstuose arba perduoti žodžiu, buvo skirstomi į dvi kategorijas – pirmoji apibūdina sunkų emigranto kelią, pasibaigiantį suklestėjimu svečioje žemėje, o antroji akcentuoja besitęsiančią kančią ir nelaimes, kultūrinio identiteto praradimą svetur.

„Noriu parodyti, kad imigrantų patirtys buvo labai įvairios ir nebūtinai atitiko šiuos du populiarius stereotipus. Taip pat – atskleisti, kad pačių imigrantų pasakojimai migracijos metu skyrėsi nuo jų perpasakojimo prabėgus dešimtmečiams. Dar kitaip šios istorijos skambėjo, kai jas perpasakojo jų vaikai ir anūkai, o dar vėliau – istorikai ar rašytojai. Tyrinėju šiuos imigracijos naratyvus kaip pusiau tradicinio pasakojimo žanrą, kuriame atlikimo kontekstas yra toks pat svarbus, kaip ir pačių įvykių, apie kuriuos pasakojama“, – pažymi profesorius.

Dr. Andriy Nachachewsky skaitys pranešimą Pasaulio lietuvių universiteto simpoziume, kuris vyks spalio 27–29 dienomis Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Jo metu Lietuvos ir pasaulio lietuvių mokslo, meno ir kūrybos bendruomenė bus kviečiama aptarti Lietuvos universiteto tradicijos reikšmę mūsų šaliai ir lietuvių išeivijai. Simpoziume taip pat bus diskutuojama, kaip studijas universitetuose, mokslą, meną ir kūrybą palietė pastarųjų metų pasaulinės pandemijos reiškiniai ir koks yra jų atsakas Lietuvoje ir pasaulyje. Simpoziumas bus skirtas Lietuvos universiteto šimtmečiui.

Daugiau informacijos apie simpoziumą ir registracija: https://pasauliolietuviai.lt/simpoziumas-2022/

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą