Ramūnas Alaunis: NATO misija Libijoje – nužudyti M. Gaddafi (3 dalis)

1
13
- Reklama -

Muamaras Gaddafi

2011 liepos 29 d. Libijos vyriausybės atstovas Ibrahim Moussa Tripolyje susirinkusiems žurnalistams pranešė:

“… Kaip jau jums buvo anksčiau pranešta, Libijos vyriausybė turėjo keletą susitikimų su įvairiais Bengazi mieste esančios Laikinosios vyriausybės atstovais. Ir kad vienas iš jų buvo sukilėlių generolas Younis. Apie tai aš jums išdalinau dokumentus, kuriuose rašoma apie mūsų vyriausybės susitikimus su sukilėliais.

Ten nurodoma, kad Libijos vyriausybės atstovai buvo susitikę su sukilėlių atstovais Kaire, Romoje, Osle, Maroke, Tunise.. Tai visiškos nesąmonės! Tai išgalvota! Mums visiškai nereikia gintis ir ieškoti kontaktų su sukilėliais todėl, kad mes žinome, kad nuo šio momento žmonės Bengazyje, Ubaideyat (Younis) gentis, jo šeima, visi žino kas nužudė generolą Younis: Fozy Buketif ir Ismail al-Sallawi. Tad mes esame visiškai ramūs, mums nereikia įrodinėti, kas tai padarė.

Mustafa Jalil‘is patvirtino, kad gen. Younis buvo suimtas. Po to jam pateikė kaltinimus. Ir, kol generolas buvo vežamas į teismą, jis buvo nužudytas jį saugojusių karininkų. Ir kaip mes jau sakėme, al-Qaeda tikėjo, kad Younis laimės teismo procesą, kuris galėjo užtrukti gana ilgai ir kad jo gentis gali jį išlaisvinti. Tad al-Qaeda jį nužudė, kad greičiau užbaigtų šį reikalą.

Tai tartum mafijos siųsta žinia, kad niekas nesijaus saugus, kas derėsis su Vakarais ar Libijos vyriausybe be jų žinios.

Taip pat norėčiau paprašyti žurnalistų, kad jie nuvyktų į Bengazį ir praneštų apie nusikaltimus, kuriuos sukilėliai vykdo kiekvieną dieną. Sukilėliai jėga atiminėja iš žmonių pinigus, kuriuos naudoja savo karinėms operacijoms; jie plėšia parduotuves; vagia automobilius; kai kurie dienos metu prievartauja merginas.

Bengazi mieste daugeliui žmonių gyvenimas yra sunkus. Tad žurnalistai turėtų vykti į Bengazi ir aprašyti, kas ten vyksta. Ne dėl to, kad mums tai būtų naudinga, bet dėl tų žmonių, kurie ten gyvena. Tai realybė! Gentys jaučiasi nesaugios. Tad jos nusprendė išlaisvinti savo genties narius iš kalėjimų Bengazyje.

Mes žinome, kad vakar visą dieną vyko susišaudymai mieste. Mes žinome, kad daug žmonių buvo nužudyta ir daug sužeista. Mes taip pat žinome, kad kai kurie genčių lyderiai toliau stengiasi problemą spręsti socializuotai. Bet mes sakome, kad tai yra galimybė pasauliui suprasti, kas vyksta Bengazi mieste. Ten nėra civilizuota Taryba, kuri stengtųsi įkurti demokratinę visuomenę, tai al-Qaeda, kuri tik parodo save šiuolaikiška ir civilizuota (Taryba).

Bet realybė, kad sukilėlių lyderis Mahmoudas Jabril‘is ir kiti neturi realios valdžios. Jie atsisėda ir kalba prieš žurnalistus, susitinka su Prancūzijos prezidentu Sarkozy, Britanijos ministru pirmininku Cameronu… Bet jie (sukilėliai) realiai neturi jokios valdžios. Valdžią turi al-Qaeda. Jos nariai yra labai aktyvūs, turi ryšių Čade, Egipte, Tunise, ir dar vienas dalykas, tai yra labai pavojingas, jie yra pasirengę mirti; ir kai žmogus pasirengęs mirti, jis tampa labai galingu.

Kiti (sukilėliai) nėra tokie pavojingi, nes jie nepasirengia mirti, jie turi namus, butus, mašinas ar nekilnojamąjį turtą Europoje; ir kai kas nors įvyksta, jie pabėga.

Al-Qaeda turi rūmus tik danguje, todėl jie pasirengę mirti. Čia ir yra jų galia. Mes tikrai nejuokaujame; taip yra iš tikrųjų. Europa yra pavojuje. Tikroji grėsmė kyla iš Šiaurės Afrikos.

Mes taip pat turime informacijos, kad al-Qaedos lyderiai al-Salawi, al-Buketi, buvo susitikęs su al-Qaedos lyderiais Abdel Wadi Alžyre. Mes klausomės jų telefoninių pokalbių ir žinome kad jie koordinuoja veiksmus, ypatingai Libijos Vakariniuose kalnuose, kurie yra labai arti Alžyro. Mes dėkojame Alžyro vyriausybei ir armijai, kad jie puikiai atlieką žvalgybinį darbą ir imasi prevencijos. Bet mes žinome, kas vyksta Tuniso, Čado, Nigerijos, Sudano pasienyje. Deja, mes žinome, kad al-Qaeda turi savo atstovus Egipte, visoje Musulmonų brolijoje, kurie padeda sukilėliams kovoti Libijos Žaliuosiuose klanuose.

Turbūt daugelis nežino, kas yra Žalieji kalnai? Žalieji kalnai jau seniai galėjo tapti Tora Boros (Afganistanas) kalnais. Į juos labai sunku įvažiuoti. Ir jeigu al-Qaeda ten įsitvirtins, jums reikės šimtus metų, kad juos sunaikintume.

Mes tai žinome, kadangi mes, libiečiai, kariavome prieš italus nuo 1911 iki 1931 metų beveik neturėdami ginklų, kai tuo tarpu italai buvo gerai ginkluoti, bet mes sugebėjome gintis net 20 metų, todėl kad mūsų pasipriešinimo pagrindas buvo Žalieji kalnai. Ir jeigu al-Qaeda ten įsitvirtins, jie žinos, kaip ten kariauti, nes al-Qaeda kovotojai yra pakankamai protingi, gerai apmokyti ir tai gali tapti dideliu košmaru Vakarų Europai. Net jeigu ir Vakarai užimtu Žaliuosius kalnus, jie negalėtų juose išsilaikyti.

Taigi, Vakarai turi rinktis, arba jie dabar kovoja su al-Qaeda, arba bus per vėlu. Nes al-Qaeda per Siriją pasieks ir Europą. Juk ir tarp plaukiančių laivuose emigrantų į jūsų šalis plaukia al-Qaedos kovotojų.

Nepamirškite, kad Europos saugumo pajėgos negali sustabdyti šimtus nelegalių laivų su paprasčiausiais Šiaurės Afrikos darbininkais, plaukiančiais iš Libijos. Tai kaip jūs galėsite sustabdyti plaukiančius iš Libijos gerai ginkluotus al-Qaeda sukilėlius?

Tad mes norime pranešti pasauliui, kad mažiausiai tris dešimtmečius labai sunkiai dirbome, kad galėtume Europą apsaugoti nuo al-Qaedos ir islamo ekstremistų.

Mes esame reali valdžia. Mes esame pajėgūs. Sukilėliai yra silpni. Vienintelį ką jie gali padaryti, tai pasistūmėti į priekį tik didelių NATO bombardavimų dėka. Kai tik NATO sustabdo bombardavimus, sukilėliai iš kart nugalėti, žmonės, gentys yra mūsų pusėje. Dabar mes esame stipresni, nei prieš keturis mėnesius. Šiandien yra Ramadanas ir Labai blogai yra kovoti musulmonui su musulmonu Ramadano metu… Ramadanas mus daro stipresniais, pakelia mūsų moralę.“

Tą pačią liepos 29 d. Libijos vyriausybės atstovas Ibrahim Moussa surengtoje trečioje spaudos konferencijos dalyje užsienio žurnalistams Tripolyje pranešė:

“…Viskas paprasta – sukilėlių karo veiksmai suderinami su NATO. Atvykusios NATO pajėgos sukilėliams suteikia pilną priedangą iš oro, bombarduoja mūsų karius; mes išvedame savo savanorius ir mūsų karius siekdami juos apsaugoti; tada sukilėliai pajuda į miesto gilumą. Pats svarbiausias dalykas sukilėliams yra pranešti prieš TV kameras, kad jie būtent užėmė miestą. Tada NATO sustabdo bombardavimus. O už poros valandų mes vėl grįžtame ir užimame miestą. Ir tai labai puikiai veikia.

Iš tikrųjų, kaip sakiau prieš tai, sukilėliai pasistumia į priekį ir užima žemes, bet jie netrukus yra išvaromi, kai tik NATO aviacija nustoja bombardavimus.

Jūs turite tai suprasti: mūsų pusėje kariauna ne tik Libijos kariuomenė, bet ir tūkstančiai savanorių, atėjusių iš Vakarinių kalnų genčių. Todėl sukilėliai niekada ir nelaimi. Sukilėlių nesėkmei, Al-Ekzaja gentis atėjo iš Vakarinių kalnų mums į pagalbą.

Sarkozy yra atsakingas už 200 žuvusių sukilėlių, Sarkozy desperatiškai priima sprendimus, kadangi Libijos krizė užsitęsė. Jis nurodė sukilėlių vadams, kad jie turi užimti žemes ir eiti tolyn į Vakarinius kalnus, ypatingai svarbu užimti Gheriyan miestą, kad galėtų Prancūzijai parodyti savo pergalę. Sukilėliai, aišku, nėra tam pasiruošę, bet jie privalo tai padaryti, kadangi Prancūzijos prezidentas sukilėliams iškėlė sąlygas: jeigu jie neužims to miesto Vakariniuose kalnuose, tada Sarkozy sustabdys bet kokią paramą sukilėliams, tiek ginklais, tiek pinigais. Taigi, Sarkozy stumia mūsų vaikus į karą, kurio jie negali laimėti. Sukilėliai nusileidžia iš kalnų. NATO sustabdo bombardavimus, valandos bėgyje mes juos visus nušluojame raketomis ir kulkomis. Deja, mes per kelias dienas nužudėme 190 sukilėlių. Taigi, Sarkozy (Prancūzijos) prezidentas yra atsakingas už didėjantį žūstančių sukilėlių skaičių, sakydamas jiems, kad jie gali laimėti šį karą. Tačiau faktiškai, sukilėliai nelaimės karo.

Nepamirškite, mums įvestas jūros embargas, paskelbta neskraidymo zona, mus kiekvieną dieną bombarduoja NATO aviacija, mums paskelbtas diplomatinis embargas, mes negalime importuoti kuro, Vakarų pasaulis yra nusistatęs prieš mus, sukilėliams Vakarai tiekia ginklus, finansinę paramą, kurą, dengia sukilėlius iš oro, bombarduoja mus raketomis, bombomis daugiau kaip keturis mėnesius ir jie nieko negali padaryti. Jie net negali mūsų įbauginti.

Jūs nuvažiuokite į Tripolį ir pamatysite, kad žmonės ten jūroje maudosi, mūsų universitetai, mokyklos, ligoninės, gamyklos veikia! Tai ką aš ir sakau: vienas dalykas – sukilėliai neturi realaus gyventojų palaikymo, priešingu atveju jie būtų kažką pasiekę; antras dalykas, jie yra per silpni kovotojai, be patirties, jie negali nugalėti mūsų profesionalios kariuomenės; ir jie negali nugalėti mūsų savanorių, kurių yra tūkstančiai! Taigi, Vakarai turi suprasti, ir jūs, kaip žurnalistai – mes šio karo nepralaimėsime, mes esame nugalėtojai! Tai mūsų žemė!

Mes laimėsime, todėl kad mes čia esame vieningi! Ir NATO pati savaime išsisems ir pradės ieškoti kontaktų su mumis. Ir tada mes galėsime ieškoti politinio sprendimo be jokių išankstinių sąlygų.

600 sukilėlių žuvo prie Bregos vartų per penkias mūšių dienas. Tai žudynės. Juk dėl to ir buvo nužudytas sukilėlių generolas Younis. Al-Qaeda vien prie Bregos per penkias dienas neteko 200 kovotojų!

Taigi, pasaulis turi atsibusti ir pamatyti, kas čia vyksta. Jūs turite atsistoti ir pamatyti visą vaizdą. Ir jūs žurnalistai, turite paklausti patys savęs: kaip gali izoliuotas, tironiškas, nekenčiamas daugumos gyventojų režimas laimėti pergalę, kai yra smarkiai spaudžiamas pasaulio valstybių?

Turite nepamiršti, kad visas Vakarų pasaulis yra prieš mus. Kataras ir Jungtinių Arabų Emyratai finansuoja sukilėlius skirdami jiems milijardus! Ginklai sukilėliams tiekiami iš oro ir iš jūros!

Ir kodėl mes laimime? Mes neturime nematomų kareivių, neturime monstrų, kurie kariautu už mus! Bet mes laimime, kadangi žmonės yra kartu su mumis! Todėl, kad tie sukilėliai yra mažuma, ir jie neturi daugumos palaikymo. Todėl, kad tai mūsų šalis, mūsų žemė! Todėl, kad čia yra tik maža grupelė ginkluotų sukilėlių, kurie bus sutriuškinti, kartu su tarptautinės bendruomenės pagalba! Tai yra baisu, kad tarptautinė bendruomenė apginkluoja nusikaltėlius, kad šie galėtų užimti visą šalį. Tai negirdėtas dalykas!

Ir Britanijos vyriausybės sukilėlių Nacionalinės Pereinamos Tarybos, įsikūrusios Bengazyje pripažinimas visiškai prieštarauja tarptautinės teisės normoms, visiems tarptautiniams susitarimams! Čia ir yra atsakymas, kurį norėjo gauti Britanijos užsienio reikalų sekretorius Hague ir premjeras Cameronas – jis pasitikėjo sukilėlių Taryba, tačiau sekančią dieną sukilėlių karinių pajėgų vadas buvo nužudytas tų pačiu Tarybos narių!

Mes esame teisėta Libijos vyriausybė, mes esame ekspertai, mes turime savo laisvą valią, mes turime savo žmones, mes turime savo naftą, mes turime moralės standartus! Pasaulis turi atsibusti!

Mūsų yra 6 milijonai. Kaip aš jau sakiau, sukilėliai supranta, kad jie yra mažuma ir kad jie patys nelaimės. Jie pakvietė NATO kariauti Libijoje, kuri jau nužudė tūkstančius Libijos gyventojų. Netgi dauguma opozicijoje esančių žmonių kalba apie sukilėlių vyriausybės įvykdytus nusikaltimus, Dabar sukilėliai bando užmiršti ir slėpti tuos nusikaltimus.

Prieš karą Libija buvo dešimtmečius saugi vieta visiems Libijos gyventojams. Taip, žmonės turi reikalavimų, jie nori reformų, jie nori konstitucijos, geresnių namų, geresnių atlyginimų, spaudos laisvės. Bet jūs matote skirtumą tarp patogaus gyvenimo, saugių namų, apsaugos švietimo sistemoje, saugių mokyklų ir universitetų, kai jūsų žmona ar dukra jaučiasi saugi ir jūs turite daug reikalavimų? Ir matote skirtumą tarp to, kai jūsų gyvenimai yra sugriaunami, jūsų vaikai žudomi, jūs negalite miegoti saugiai netgi jūsų pačių namuose, jūs esate nesaugus dėl savo ateities?

Demokratija nėra pasiekiama per žiaurumus. Demokratija yra ilgas dialogo procesas, be užsienio intervencijos ir užsienio spaudimo. Tai ir yra priežastis, kodėl aš atvykau (iš Egipto) į šią šalį, kad galėčiau padėti atnaujinti žiniakslaidą! Ir kaip prieš pusantrų metų aš čia atvykau, aš jau radau žmones, kurie modernizavo Libijos žiniasklaidą – TV kanalus, laikraščius, žurnalus, naujienų portalus. Ir aš pats savo akimis mačiau, kaip viskas vyksta.

Taip, kai kurie žmonės skundėsi, kad modernizacija vyksta lėtai, kad mes turėtume judėti greičiau, bet be užsienio karinės intervencijos. Taigi, mes sakome žmonėms, mes galime daug ką padaryti, tęsti reformas, mes galime sukurti politinę sistemą, kurioje dalyvautų visi šalies gyventojai. Bet mes turime ir toliau pripažinti mūsų teisėtą Libijos vyriausybę ir judėti į priekį be NATO ir Vakarų įsikišimo.

Nuo kada NATO susidomėjo demokratija? Nuo kada Prancūzija susidomėjo demokratija pasaulyje? Mes žinome Prancūzijos Italijos, Britanijos istorija Šiaurės Afrikoje.

Žmonės, kurie dabar kenčia šioje šalyje, Libijoje yra vis dar gyvi. Mes esame žmonės, kurie niekada nepamiršta praeities. Tai mūsų kultūros dalis. Dėkoju už dėmesį. (Ibrahim Moussa)“.

B.d.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą