Gintaras Furmanavičius
Prieš pradėdamas dalintis su jumis savo pastebėjimais, turiu pasakyti, kad nesu Sauliaus Skvernelio gerbėjas. Ir šis tekstas nebus apie politiką. Man atrodo, kad pastarosiomis dienomis vykstančiame korupcijos skandale yra viena briauna, kurią visi apeina, nors ji yra labai svarbi.
Viešojoje erdvėje vis dažniau susiduriama su situacijomis, kai ikiteisminių tyrimų informacija tampa neformalių kanalų – socialinių tinklų, „YouTube“ laidų ar komentatorių platformų – turiniu. Šiandien yra puiki proga dar kartą apie tai pakalbėti.
Vienas ryškesnių pastarųjų savaičių atvejų – viešai skleidžiama informacija apie galimą korupcijos bylą, siejamą su Sauliumi Skverneliu. Šis reiškinys kelia ne tik politinius, bet ir teisinius klausimus, ypač vertinant jį per Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 247 straipsnio, kuris reglamentuoja ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimą, prizmę.
Šis straipsnis teigia: „Tas, kas iki bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje be šią bylą tiriančio teisėjo, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno leidimo atskleidė ikiteisminio tyrimo duomenis, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu arba areštu.“
Turime suprasti, kad baudžiamoji teisė šioje srityje saugo ne abstraktų „tylos įžadą“ ar taip mėgstamą žiniasklaidos verslininkų mantrą apie „visuomenės teisę žinoti“. Šis straipsnis atspindi labai konkrečius teisėsaugos institucijų interesus: ikiteisminio tyrimo efektyvumą, proceso dalyvių saugumą ir vis dar pernelyg dažnai pamirštamą nekaltumo prezumpciją.
Ikiteisminio tyrimo duomenys nėra įprasta informacija – labai dažnai tai dar nepatikrinti, konteksto stokojantys ar taktiškai jautrūs duomenys. Todėl jų viešinimas be prokuroro leidimo yra ribojamas.
Šioje vietoje kyla esminis klausimas: ar viešai skleidžiama informacija apie tariamą „Skvernelio korupcijos bylą“ iš tiesų yra būtent tokie duomenys?
eigu visą žiniasklaidą savimi užpildęs dvaro tinklaraštininkas remiasi viešais šaltiniais, savo analize, interpretacijomis ar net anoniminiais, bet nepatvirtintais pasakojimais, tai dar nebūtinai patenka į minėto BK 247 straipsnio reguliavimo lauką.
Tačiau ši situacija iš esmės keičiasi, jei pateikiama informacija turi požymių, leidžiančių manyti, kad ji kilusi iš ikiteisminio tyrimo medžiagos: konkretūs parodymai, procesiniai dokumentai, neviešos apklausų detalės ar operatyvinė informacija. Tokiu atveju šis klausimas tampa jau nebe žurnalistinės etikos, o baudžiamosios atsakomybės objektu.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 247 straipsnį pirmiausia tenka tam, kas nutekina informaciją, t. y. proceso dalyviui ar pareigūnui. Tačiau praktikoje tokios situacijos nėra labai paprastos. Jei viešintojas aktyviai skatina nutekinimą, sistemingai publikuoja akivaizdžiai slaptus duomenis ar ignoruoja jų kilmės problematiką, jis pats gali atsidurti teisinės rizikos zonoje.
Šiuo aspektu aukščiau minėto asmens veikla, jei ji remiasi ne tik interpretacijomis, bet ir specifinėmis, detaliomis, neviešintomis aplinkybėmis, tampa diskusijų objektu. Tą akivaizdžiai ir matome pastarąją savaitę.
Kitas svarbus aspektas – viešojo intereso argumentas. Dažnai, ginantis nuo galimų kaltinimų, teigiama, kad visuomenė turi teisę žinoti apie galimą aukštų pareigūnų korupciją. Tai iš esmės yra visiškai teisinga demokratinės valstybės logika. Tačiau net ir viešasis interesas nėra absoliutus.
Baudžiamoji teisė aiškiai nustato, kad informacijos sklaida negali pažeisti proceso taisyklių. Kitaip tariant, tikslas informuoti visuomenę nepateisina bet kokių priemonių, ypač jei jos gali sužlugdyti tyrimą ar pakenkti asmens teisėms.
Vertinant Sauliaus Skvernelio atvejį, kuriam, rašant šį tekstą, dar nepareikšti įtarimai, būtina nepamiršti pas mus jau tik teoriškai egzistuojančios nekaltumo prezumpcijos.
Viešas ir dažnas pasakojimas apie „korupcijos bylą“, net jei jis grindžiamas tam tikrais faktais, gali suformuoti (ką jau kurį laiką sėkmingai ir daro) išankstinį visuomenės nuosprendį. Tai ypač pavojinga, kai informacija pateikiama fragmentiškai, be realios galimybės ją patikrinti ir suvokti kontekstą, kuriame ji atsirado, o kartu tokia komunikacija faktiškai užčiaupia burnas įtariamiesiems. Tokiais atvejais viešintojas iš esmės perima dalį teismo funkcijos – jis formuoja kaltės įspūdį dar gerokai iki oficialių sprendimų.
Šiame kontekste visur esančio kalbėtojo komunikacijos stilius taip pat tampa reikšmingas. Jei informacija pateikiama kategoriškai, bet be aiškių nuorodų į šaltinių patikimumą ar duomenų statusą, ji visuomenėje gali būti suvokiama ne kaip gandas ar iš konteksto ištraukta detalė, o kaip faktinis teiginys. Tai didina riziką ne tik dėl reputacinės žalos, bet ir dėl galimų teisinių normų pažeidimų. Kita vertus, jei aiškiai akcentuojama, kad tai yra hipotezės, interpretacijos ar viešai prieinamų duomenų analizė, situacija tampa teisiškai saugesnė.
Deja, mūsų aptariamoje situacijoje akivaizdžiai jaučiamas ikiteisminio tyrimo medžiagos nutekinimas. Tik vienas pavyzdys: iš kur visą eterį užtūpęs ir prokurorą vaidinantis tinklaraštininkas žino, kad vienam iš įtariamųjų buvo grasinama fiziniu susidorojimu? Arba citata, kurioje jis pats TV3 portale kalba apie byloje esančius duomenis: „Žiūrėdamas į bylos duomenis, esu įsitikinęs, kad Agnė Silickienė veikė Sauliaus Skvernelio vardu. Ji jį mini, nešioja pinigus neva jam. Sauliaus Skvernelio gynybinė versija bus tokia: „Aš su niekuo nesitariau, niekam nieko nežadėjau ir nieko nedariau“. Jis sakys, kad jei kas nors veikė jo vardu, jis apie tai nieko nežinojo.“
Dar vienas svarbus aspektas – informacijos pusiausvyros problema. Viešojoje erdvėje dažnai pasirodo tik tam tikros bylos detalės, kurios gali būti palankios vienos pusės interpretacijai, ką mes ir matome šioje situacijoje. Ikiteisminio tyrimo medžiaga, kaip visuma, paprastai yra kur kas sudėtingesnė ir nevienareikšmė. Todėl fragmentiškas jos viešinimas gali stipriai iškreipti realų vaizdą. Būtent dėl šios priežasties įstatymų leidėjas ir riboja tokių duomenų sklaidą – ne tam, kad slėptų informaciją, o tam, kad užtikrintų jos vientisumą ir teisingą vertinimą.
Taigi, visažinio tinklaraštininko veikla, susijusi su informacijos apie Sauliaus Skvernelio korupcijos bylą sklaida, atsiduria sudėtingoje zonoje tarp žodžio laisvės ir baudžiamosios teisės ribų. Jei skleidžiama informacija yra vieša, analitinė ir aiškiai atskirta nuo faktinių ikiteisminio tyrimo duomenų, ji patenka į teisėtos saviraiškos lauką. Tačiau jei viešinami konkretūs, nevieši tyrimo duomenys be prokuroro leidimo, tai gali ir turi būti vertinama kaip BK 247 straipsnio pažeidimas.
Ši situacija atskleidžia platesnę problemą: šiuolaikinėje informacinėje erdvėje tradicinės ribos tarp žurnalistikos, komentavimo ir informacijos nutekinimo nyksta. Todėl atsakomybė už skleidžiamą turinį tenka ne tik institucijoms, bet ir patiems informacijos skleidėjams.
Teisinė sistema šiuo atveju veikia kaip tam tikras stabdis, primenantis, kad net ir kovojant už skaidrumą būtina laikytis taisyklių, kurios saugo pačią teisingumo idėją.
Pabaigoje užduokime sau du klausimus: kokios jėgos taip siekia iš politikos lauko pašalinti labai stiprų žaidėją, kokiu buvo tapęs Saulius Skvernelis? Taip siekia, kad, naudodamos savo įtaką, tą daugeliui jau atsibodusį tinklaraštininką paverčia savotišku šios informacijos „kanalizacijos vamzdžiu“.
Ir antras klausimas: kodėl iš viešumos taip nuosekliai bandoma patraukti, lyg ryto rūkas saulėtą vasaros dieną išnykusį, buvusį ministrą ir Seimo narį Kazį Starkevičių, kuris galimai yra visos šios korupcinės schemos scenarijaus autorius ir vienas pagrindinių veikėjų?
Juk jau seniai žinome, kad tiesa dažniausiai slypi ne ten, kur nukreiptos visos rampų šviesos. Kaip taikliai yra pasakęs Markas Tvenas: „Jei neskaitai laikraščių – esi neinformuotas. Jei skaitai – esi dezinformuotas.“ O koks esi tu, jei tau į ausį kasdien zyzia viską žinantis, prokuroro vaidmenį pasisavinęs tinklaraštininkas?
