Jonas Ivoška
Jau kiekvienas, stebintis valstybinių institucijų veiklą, supranta, kad LR Konstitucija neatlieka reguliacinio vaidmens pagal jos normų turinį. Tačiau retas susimąsto, kodėl pagrindinis įstatymas neteko galių.
Dauguma komentatorių, reaguojančių į Konstitucijos kritiką, tvirtina, kad Konstitucija gera, tik blogi jos nesilaikantys pareigūnai, veikiantys institucijų vardu. Pastebėtina, kad pasikeitus asmeniui valstybės tarnyboje, aplaidus institucinis požiūris į konstitucines nuostatas nesikeičia. Iš to tenka daryti išvadą, jog kažkas negerai pačioje Konstitucijoje, jeigu galima jos nepaisyti.
Ta negerovė slypi tame, kad 1992 metų LR Konstitucijoje nebuvo įvestas šio tautos akto savigynos mechanizmas. Matyt, tuomet aklai tikėta, jog žmonių sąjūdinis altruizmas ir teisingo valstybingumo siekis liks nekintantys. Deja, nekontroliuojamas viešųjų išteklių naudojimas ir atsakomybės nebuvimas už išskirtinę naudą sau, valdant viešuosius išteklius, palaipsniui tapo viešojo gyvenimo norma.
Vien tai, kad nežymi partijoms priklausančių piliečių grupelė išdrįso pasisavinti dalį bendriesiems reikalams tvarkyti skirtų mokesčių mokėtojų lėšų, įstatymu įformindama partijų finansavimą, rodo gilų valstybinio mąstymo ir valstybingumo kultūros nuosmukį mūsų valstybėje.
Per kelis dešimtmečius įvykę žymūs kultūriniai pokyčiai visuomenėje merkantilizmo kryptimi jau akivaizdžiai nesiderina su konstitucinėmis nuostatomis, formuluotomis euforinio idealizmo metu.
Iš to seka savaiminė išvada: nereikia tikėtis tauresnių žmonių stebuklingo atsiradimo valstybės tarnyboje, o būtina konstituciškai keisti valstybinio bendrabūvio taisykles pagal šiandieninės pilietinės daugumos interesus. Tik naujų tiesioginės demokratijos formų įvedimas ir veiksminga pilietinė kontrolė gali išsaugoti tautą ir jos valstybę nuo susinaikinimo. To savisaugos vaidmens esamos LR Konstitucijos nuostatos jau nebeatlieka.
Todėl peršasi išvada: Lietuva be konstitucinės reformos – Lietuva be ateities.
