Saulius Varnas
„Žmonės buvo sukurti tam, kad juos mylėtų,
O daiktai buvo sukurti tam, kad jais naudotųsi.
Šiandien pasaulyje yra tiek daug chaoso dėl to,
kad mes naudojamės žmonėmis, o mylime daiktus“
Dalai Lama XIV
Dar 1620 metais filosofas, istorikas, empirizmo pradininkas, buvęs Jungtinės Karalystės lordas kancleris Francis Bekonas rašė: „Žmonių giminė jau seniai rimtai serga. Ši liga pirmiausia pažeidžia protą ir sielą, o paskui – ir fizinį kūną.“
Deja, bet liga, apie kurią kalbėjo F. Bekonas, taip ir nebuvo pradėta sistemingai gydyti, todėl, bėgant laikui, ji tik progresavo. Nežiūrint to, kad tarp žemiškojo pasaulio ir Dievo visada buvo tarpininkų poetų, mąstytojų, bet jų niekada ir niekur nebuvo įsiklausoma – jie ir šiandien lieka neišgirsti. Išgydyti tą sergantį organizmą – tai yra mūsų visuomenę, įsiklausant vien tik į poetų žodžius, šiandien jau nebepakaks. Būtina vieningo ir ne tik vienos valstybės piliečių, bet visų pasaulio tautų susitarimo dėl radikalių pokyčių:
nutraukti visus karinius konfliktus žemėje,
uždrausti bet kokių ginklų gamybą, nes žudymo instrumentų gamybą negalima laikyti verslu – tai turėtų būti prilyginama nusikalstamai veiklai,
įtraukti dvasinės higienos pamokas darželinukų ir pradinių mokyklų mokymo programose,
neleisti Prezidento rinkimuose dalyvauti prekeiviams, finansistams, nes jie neturi ir negali turėti valstybinį mąstymą. Tai matome net ir iš
neilgos, bet skaudžios mūsų Nepriklausomos valstybės patirties. XIX amž. aristokratų šeimos neleisdavo savo dukroms tekėti už prekybininkų,
nekalbant jau apie tai, kad prekybininkas pretenduotų ar galėtų tapti valstybės vadovu,
sukurti mechanizmą, kaip galima teisėtai atšaukti iš valstybės vadovo pareigų asmenį, jeigu pasirodytų, kad jis daro daug klaidų ir nepajėgus vadovauti valstybei.
Įgyvendinus šiuos punktus, pasaulis pasikeistų į gerą. Jis taptų taikesnis, sumažėtų agresijos, atsirastų daugiau užuojautos kitų žmonių atžvilgiu, pasitikėjimo vienų kitais ir valstybės institucijomis, stabilizuotusi klimatas – aprimtų žemės drebėjimai, miškų gaisrai, nustotume beatodairiškai eksplotuoti žemė turtus ir išnaudoti vieni kitus… kaip sakoma vienoje dainuškoje: „Ir kur gi matyta, ir kur gi girdėta, kad asilas asilą jotų? Cha! Cha!..“, o žmogus gali tai daryti, daro tai ir net didžiuojasi tuo. Privalome mokytis ne konkuruoti vieni su kitais, o bedradarbiauti, privalome mokytis mylėti, nes mes esame meilės energija – Dieviškosios energijos kibirkštis. Juk į žemę bei kitas humanoidų gyvenamasias planetas leidžiama ateiti dvasioms net ir iš demoniškų pasaulių. Tas parodo begalinę Dievo meilę visoms gyvoms būtybėms net ir demoniškoms.
Argi neatrodo absurdiška, kad per amžius susikūrėme tokią valstybės struktūrą, kurioje didelė tautos dalis nekuria jokio vidinio produkto, bet tik parazitauja ir naudojasi kitų sukurtomis gėrybėmis prižiūrėdami, persekiodami ir trugdydami tiems, kurie kuria dvasines bei materialias vertybes?
Akivaizdu, kad tos priežiūros struktūros pirmiausia tarnauja apsaugai tų, kurie vienokiu ar kitokiu būdų prisibrovė prie valdžiukės. Sveikoje visuomenėje juk neturėtų būti nei policijos, nei krašto apsaugos, armijos, valstybės saugumo struktūrų, teismų, anstolių ar advokatų kontorų arba jos turėtų būti bent jau sumažintos iki minimumo, kaip ir visas valstybės tarnautojų aparatas.
Kai pasaulis tapo vienapolis, o kapitalizmo sistema liko tarsi vienintėliu galimu vystymosi modeliu, kai grobti kitų valstybių prezidentus tapo normalu, kaip normalu užgrobti ir kitų valstybių žemės turtus, paskirti kitose valstybėse savus statytinius ir diktuoti jiems savas sąlygas…
Akivaizdu, kad šis mūsų žemiškasis pasaulis leidžiasi į demoniškų energijų gelmę, atsižadėdamas dvasinio pažinimo kelio. Technologijos užvaldė pasaulį ir žmonių protai nespėja sekti techninio progreso pasiekimus ir kuo toliau tuo labiau gilėja praraja tarp naujųjų technologijų ir žmonijos sąmonės.
Mūsų planeta, kaip ir žmogaus organizmas, turi septynis pagrindinius energetinius kanalus – aktyviuosius centrus, vadinamus čakromis. Nesiplėsiu įvardindamas visas septynias, o pristatysiu tik tris:
Pirmoji čakra Muladhara – šakninė čakra yra atsakinga už pamatinius saugumo, išgyvenimo, stabilumo poreikius. Ji įsikūrusi stuburo pagrinde ir veikia kaip energetinis pamatas, siejantis žmogų su materialiuoju pasauliu ir žeme. Žemėje atitikmuo pirmajai čakrai yra Jalta, Vašingtonas ir vietovė Vokietijos teritorijoje.
Ketvirtoji čakra Anahata yra pagrindinis energijos centras, įsikūręs krūtinės centre. Ji atsakinga už meilę, užuojautą, harmoniją. Ši čakra jungia fizinius ir dvasinius kūnus ir veikia kaip tiltas tarp apatinių-fizinių ir viršutinių-dvasinių energijos centrų. Šio centro atitikmuo mūsų planetoje yra Atėnai, Maskva bei vietovė Prancūzijos teritorijoje.
Septintoji čakra sanskrito kalboje yra vadinama Sahasrara arba Karūnos čakra, yra aukščiausias dvasinio sąmoningumo taškas, esantis viršugalvyje. Ji atsakinga už ryšį su visata, aukštesniąją sąmone ir dieviškąja energija. Tai vieta per kurią dieviškoji sąmonė patenka į kūną. Ji simbolizuoja dvasinę jėgą, apšvietą ir viską apimantį žinojimą. Jos paskirtis įveikti atskirumą. Ji padeda suvokti, kad esame didesnės visumos dalis. Atitikmuo mūsų planetoje yra Meksika, Altajus bei toks centras yra Kolos pusiasalyje.
(Antrąją čakrą atstovauja Delis, Roma, Brazilija. Trečiąją – Arkaimas (Čialiabinsko sritis, Rusija), ežeras Želtojar ( Voronežo sritis, Rusija), Pietvakarių Ukrainos teritorija. Penktąją – Jeruzalė, Peru, Kamčatkos teritorijoje. Šeštąją – Giza, Kailasas, Elbrusas.)
Tų ypatingų – energetiškai stiprių – aktyvių centrų, taip vadinamų jėgos centrų žemėje priskaičiuojama net 765, o dar silpnesnių yra dar daugiau. Taip, svarbūs yra tie žemės centrai, bet svarbiausia žemėje esame mes – žmonės – mūsų veikla, mūsų energija, mūsų meilė sau ir supančiam pasauliui įtakoja žemės energetiką, kuri veikia visus gyvus organizmus, todėl tik mes patys pasikeitę, galime sulaukti ir teigiamų pokyčių gamtoje.
Suprantu, kad šis mano rašinėlis daugeliui sukels tik šypseną, bet kažkas turi bent jau pradėti kalbėti apie tai. Spektaklis teatre prasideda tik tada, kai scenoje prasideda vykti tai, kas neįmanoma. Gyvenime mes taip pat turėtume prisiimti sau tokį iššūkį…
Kas šiandien galėtų būti tas žmogus ar valstybė, kas imtųsi inicijuoti judėjimą tokiems pokyčiams. Gal jais galėtų būti Katalikų bažnyčios dvasininkai, budistai, dabartinis Tibeto dvasinis ir politinis vadovas Dalai Lama XIV, kuris išlieka bene nuosekliausiai pasisakantis už taikų žmonijos sugyvenimą planetoje, gal tai galėtų būti Mahatma Gandis, jeigu Jis dar būtų tarp mūsų… o gal nereikia ieškoti toli tų vedlių, gal jais galėtumę būti mes patys – mes – visi Lietuvos gyventojai…
Sukūrę taiką savo širdyse, mes galėtume tapti pavyzdžiu pasaulyje jungtis visiems geros valios žmonėms – visoms tautoms ir kurti pasaulyje taikų sugyvenimą bei bendradarbiavimą ir taip pakeistume šimtmečiais nusistovėjusią nuostatą – teisę žudyti ir apiplėšinėti silpnesnius, demonizuojant juos, ką visi matome vykstant ir šiandien, tačiau visi tylime…
