Gintaras Furmanavičius
Šią savaitę Lietuvą pasiekė netikėta naujiena: Remigijus Jakštys, už seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius nuteistas buvęs jaunimo mentorius, buvo lygtinai paleistas į laisvę. Remiantis naujausiais liepos mėnesio pranešimais, jo paleidimas sukėlė didelį rezonansą visuomenėje, o teisiniai ginčai dėl tokio pobūdžio nuteistųjų lygtinio paleidimo atvėrė duris ir kitiems asmenims, padariusiems analogiškus nusikaltimus.
Metų metus girdėjome, kad seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus yra vieni sunkiausių nusikaltimų. Politikai lenktyniavo, kas garsiau pasmerks pedofilus, kas griežčiau pažadės ginti vaikus ir kas iš tribūnos ryžtingiau pareikš, jog tokiems nusikaltėliams mūsų visuomenėje vietos nėra. Buvo organizuojamos konferencijos, priiminėjamos nieko vertos rezoliucijos, sakomos verksmingos ir jautrios kalbos apie vaikų saugumą ir nulinę toleranciją. Atrodė, kad bent šioje srityje valstybė yra tvirta ir nepaliks jokių abejonių.
Tačiau užteko vieno Konstitucinio Teismo nutarimo, kad paaiškėtų, jog tarp gražių kalbų ir realybės yra milžiniška praraja. Šiandien žmogus, nuteistas už seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius, jau gali būti lygtinai paleistas. Ne todėl, kad buvo išteisintas, kad paaiškėjo naujų aplinkybių, kad teismas suklydo. Todėl, kad valstybė nusprendė, jog šalia pelnytos bausmės yra dar vienas itin svarbus tikslas – nusikaltėlio resocializacija. Gražus žodis. Humaniškas. Tik ištarus jį kažkodėl vis sunkiau girdėti aukų balsus.
Niekas neabejoja, kad teisinėje valstybėje net ir nusikaltėlis turi teises. Tačiau šioje istorijoje susiduria du skirtingi pasauliai. Viename gyvena žmonės, kurie iki šiol negali ramiai miegoti, bijo sutikti savo skriaudiką gatvėje, vis dar gyvena su trauma ir gėda, nors patys nepadarė nieko blogo. Kitame – dešimtys puslapių teisine demagogija paremtos argumentacijos apie proporcingumą, individualų vertinimą ir būtinybę motyvuoti nuteistąjį keistis. Vieni kalba apie sugriautus gyvenimus, kiti – apie teisės doktriną. Ir kuo daugiau skaitai šias teisininkų ir politikų sukurptas formuluotes, tuo labiau atrodo, kad jos parašytos pasaulyje, kuriame pedofilų aukų tiesiog nėra.
Vadinasi, problema atsirado ne dėl Teismo sprendimo. Problema atsirado todėl, kad valstybė tam nepasiruošė. Jis pasakė kai ką kita – kad absoliutus draudimas taikyti lygtinį paleidimą vien dėl nusikaltimo rūšies prieštarauja Konstitucijai, nes kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individualiai. Teismas taip pat aiškiai nurodė, kad Seimas gali nustatyti daug griežtesnes sąlygas tokiems asmenims, tik negali visiškai eliminuoti individualaus vertinimo.
Grįžkime kelis dešimtmečius atgal. Šiandien mes skiname savo abejingumo vaisius. 1970-aisiais Vakarų Berlyne prasidėjo socialinis eksperimentas, kuris šiandien laikomas vienu didžiausių institucinių vaikų apsaugos skandalų Vokietijos istorijoje. Jo iniciatorius buvo psichologas ir seksologas Helmutas Kentleris, tvirtinęs, kad pedofilai gali būti labai geri globėjai benamiams ar probleminių šeimų berniukams. Ši idėja buvo priimta dalies Berlyno jaunimo globos tarnybų, kurios dešimtmečius sąmoningai perduodavo vaikus vyrams, žinomiems dėl pedofilinių polinkių.
Nepriklausomi tyrimai nustatė, kad ši praktika buvo toleruojama beveik 30 metų, o kai kurių globėjų veikla tęsėsi net iki XXI amžiaus pradžios. Pedofilams globėjams buvo mokamos valstybės išmokos už vaikų priežiūrą.
Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose dalis Vakarų akademinės bendruomenės seksualinės revoliucijos idėjas interpretavo itin radikaliai. Kai kurie įtakingi mokslininkai mėgino menkinti ribas tarp suaugusiųjų ir vaikų seksualinių santykių, o minėtasis Kentleris buvo vienas ryškiausių tokių pažiūrų atstovų. Vėlesni tyrimai parodė, kad aplink jį buvo susiformavęs platesnis akademinių ir institucinių ryšių tinklas, padėjęs šioms idėjoms išlikti dešimtmečius.
Ar šiandien tai nėra dar viena „vakarietiška vertybė”, kuriomis mes vis labiau nuodijame savo gyvenimus? Minėjau, kad Konstitucinis Teismas nepasakė: „Paleiskite visus.“ Jis pasakė: „Sukurkite protingą sistemą.“ Bet ar mes ją sukūrėme? Ne. Pirmiausia buvo panaikintas absoliutus draudimas, o tik po to pradėta svarstyti, kaip apskritai reikėtų apsaugoti visuomenę? Tai primena žmogų, kuris pirmiausia nugriauna tiltą, o tik tada pradeda svarstyti, ar nereikėtų pastatyti naujo.
Šiomis dienomis taip pat daug kalbama apie Agnės Bilotaitės pasiūlytas seksualinių nusikaltimų įstatymų pataisas. Jose yra nemažai reikalingų dalykų – aiškesnis sutikimo reglamentavimas, griežtesnė vaikų apsauga, ilgesni senaties terminai, draudimai artintis prie aukų.
Visa tai skamba labai teisingai ir reikalingai. Tačiau svarbu pasakyti ir tai, kas dažnai nutylima. Šios pataisos nesudarė teisinio pagrindo lygtinai paleisti minėtą Remigijų Jakštį. Jį paleisti leido Konstitucinio Teismo nutarimas, panaikinęs absoliutų draudimą taikyti lygtinį paleidimą tokių nusikaltimų atvejais.
Tačiau tai nereiškia, kad politikai neturi dėl ko prisiimti atsakomybės. Priešingai: jei buvo aišku, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja šį klausimą ir kad draudimas taikyti lygtinį paleidimą gali būti pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, kodėl iš anksto nebuvo parengta nauja sistema? Kodėl nebuvo nustatyta, kad už seksualinius nusikaltimus prieš vaikus nuteistas asmuo galėtų būti paleidžiamas tik atlikęs, tarkime, devyniasdešimt procentų bausmės? Kodėl neprivalomas nepriklausomų psichiatrų ir psichologų vertinimas? Kur elektroninis stebėjimas? Kur seksualinių nusikaltėlių registras? Kodėl aukos apie tokius sprendimus dažnai sužino tik iš žiniasklaidos?
Klausimų yra begalė.
Štai čia ir slypi didžiausia problema. Mes neparengėme saugiklių, bet jau atidarėme duris nusikaltėlių kelionei į laisvę. Jų teisė pretenduoti į laisvę buvo labai kruopščiai apginta, o visuomenės teisė jaustis saugiai liko tarsi savaime suprantamas dalykas, kuriuo kažkas pasirūpins kada nors vėliau.
Dažnai girdžiu argumentą, kad lygtinis paleidimas yra netgi saugesnis, nes žmogų prižiūri probacijos tarnyba. Teoriškai tai skamba įtikinamai.
Tačiau kyla labai paprastas klausimas – kas gali teigti, kad seksualinis potraukis vaikams išnyko? Tvarkingai paklota lova kalėjime ir elgesys su prižiūrėtojais? O gal dalyvavimas keliose programose? Kalėjime nėra vaikų, todėl ten neįmanoma patikrinti svarbiausio dalyko – kaip žmogus elgsis tada, kai vėl atsiras galimybė prie jų prieiti. Šis nusikaltimas savo prigimtimi nėra toks pats kaip vagystė, sukčiavimas ar muštynės. Rizika čia vertinama visai kitaip.
Dažnai sakoma, kad taip yra visoje Europoje. Tai tik pusė tiesos. Taip, daugelyje Europos valstybių pedofilams egzistuoja lygtinio paleidimo galimybė. Tačiau kartu ten veikia ir papildomos apsaugos priemonės. Lenkijoje jau nuo 2017 metų veikia seksualinių nusikaltėlių registras. Jungtinėje Karalystėje tėvai tam tikrais atvejais gali sužinoti, ar su jų vaiku bendraujantis žmogus yra teistas už seksualinius nusikaltimus. Prancūzijoje veikia specialus seksualinių nusikaltėlių registras ir ilgalaikė pavojingų asmenų priežiūra. Kitaip tariant, paleidimas nėra vienintelė sistemos dalis – jis yra tik viena grandis tarp daugelio kitų saugiklių.
Lietuvoje kol kas susidaro įspūdis, kad mes pradėjome nuo paskutinio punkto. Apie registrą diskutuojame jau ne vienus metus, bet tuoj pat išgirstame argumentą, kad taip bus pažeistos nusikaltėlių teisės. Apie aukų informavimo sistemą kalbame atsargiai, o apie realią ilgalaikę kontrolę visuomenė beveik nieko nežino. Tačiau galimybė išeiti anksčiau jau atsirado.
Ir vis dėlto labiausiai šioje istorijoje stebina ne teisiniai argumentai. Stebina valstybės prioritetai. Labai daug kalbama apie nusikaltėlio motyvaciją keistis, jo teisę į antrą šansą ir jo reintegraciją. Bet kažkodėl beveik negirdėti kalbų apie aukos teisę pagaliau pasijusti saugiai. Kas įvertina jos baimę? Kas išmatuoja dešimtmečius trunkančias psichologines pasekmes? Kas kompensuoja prarastą pasitikėjimą valstybe?
Galų gale ši istorija yra ne vien apie Remigijų Jakštį. Ji yra apie mūsų politikus ir apie tai, kokią žinią valstybė siunčia savo piliečiams. O ji mums sako: mes tikime, kad nusikaltėlis gali pasikeisti. Galbūt. Aš irgi norėčiau tuo tikėti, tačiau prieš patikėdamas norėčiau matyti sistemą, kuri įrodo, kad ši viltis nėra statoma ant dar vieno vaiko saugumo.
Kol tokios sistemos nėra, lieka labai nemalonus jausmas. Valstybė nepaprastai kruopščiai apgynė nusikaltėlio teisę į antrą šansą, bet kažkur pakeliui pamiršo aukos teisę pagaliau ramiai gyventi. Ir turbūt ciniškiausia šioje istorijoje yra ne pats paleidimas. Ciniškiausia tai, kad visa tai pristatoma kaip pažangi, humaniška ir visuomenės saugumą stiprinanti politika. Galbūt visa tai teisiškai nepriekaištinga. Bet valstybė pirmiausia turi atsakyti į vieną klausimą: ar po tokių sprendimų žmonės jaučiasi saugesni? Jei atsakymas – ne, vadinasi, kažką padarėme ne taip.
Sakote, aš sutirštinu spalvas? Tikrai ne. „Praradau pasitikėjimą valstybe: iki šiol buvo viešai deklaruojama, kad tokie nusikaltėliai kaip jis bus izoliuoti ir kalės nuo A iki Z, bet dabar suprantu, jog taip nėra. Bijau jį sutikti“, – teigė vienas seksualinę prievartą patyręs vaikinas. O gal politikai ir Konstitucinis Teismas žino geriau?
