Jolanta Blažytė
LPK konfederacijos prezidentas V. Janulevičius prognozuoja Lietuvai artėjančią ekonominę krizę ir sako, kad „karas Irane ir Hormūzo sąsiaurio blokada yra kažkam naudinga, visų pirma pačioms Jungtinėms Valstijoms. O už tą naudą didelę kainą moka Europa.“
Iš šio konflikto uždirba šalys, kurios turi naftos, tarp jų – ir Rusija.
„Neatmestina, kad tas konflikto tęstinumas suteiks Amerikos įmonėms papildomų pajamų, ir čia, galbūt, yra vienas iš vardiklių tą konfliktą tęsti“, – sako LPK prezidentas, primindamas, kad Amerikai šis konfliktas kainavo 35 milijardus dolerių, kai tuo tarpu Europa į jį „įkišo“ net 55 milijardus eurų.
D. Trumpas su šiuo konfliktu, panašu, nušovė du zuikius, o Lietuva toliau „šaudo“ valstybės skolą.
„Lietuvos skola auga, infliacija šiuo metu yra viena didžiausių Europoje ir siekia 5 proc.“, – rašo „Delfi“.
Čia pat noriu priminti LR prezidento G. Nausėdos išsakytą Lietuvos poziciją dėl konflikto Irane:
„Tai yra ir mūsų karas.“
Kai pagalvoji – nu bliam, kiek galima? Kažkas iš to gauna naudą, tarp jų – ir Rusija, o kažkas patiria nuostolius, tarp jų – ir Lietuva. Bet kažkodėl labiausiai džiaugiasi tie, kurie už „svetimą balių“ užsimoka savo skolomis ir gerove.
Nesuprantu, kas turi atsitikti, kad Lietuva vieną kartą išdrįstų pasakyti „Ne“ ir savo pinigais nebefinansuotų svetimų cirkų. Gal tikrai reikia didelės krizės, kad Lietuvos žmonių protai šiek tiek „nušvistų“?
Mat neužtenka pakratyti savo „sėdimosios“, važinėjant duobėtais Lietuvos keliais, ar surūkyti pakelį cigarečių, tupint kamščiuose dėl amžinybę trunkančių kelių remontų? Neužtenka „nematyti“ Lietuvos konkurencingumo rodiklių kritimo, didėjančios infliacijos, kylančių kainų (ai, tiesa, čia kalti verslininkai, o jokiu būdu ne Vyriausybės ekonominė politika).
Nes nūūū, taip norisi pabūti reikšmingiems kiekviename pasauliniame konflikte, net jeigu tas konfliktas maitina ne tik mūsų draugus, bet ir priešus. Ir net jei tie „draugai“ be mūsų sutikimo įsivelia į nesibaigiančias muštynes, o paskui reikalauja pinigų savo traumų gydymui. Ir ši nesąmonė Lietuvoje kol kas vadinama „vertybine politika“.
Taigi sutinku, kad Lietuva gali susidurti su didele ekonomine krize vien jau dėl to, kad valdžios loginė krizė įsisiūbuoja vis labiau.
