“Lėlininkų” pėdsakai Kauno byloje

146
4
- Reklama -

KK nuotr.

Kada baigsis pedofilijos byla?

Plačiąja prasme Garliavos istorija pasibaigs tada, kai ją išprovokavę žmonės pasieks savo tikslus.  Siaurąja – tikriausiai gana greitai.

Paaiškinsiu. Siaurąja prasme Garliavos istorija – tai vienos šeimos istorija. Skriauda tos šeimos atžvilgiu ir kova dėl teisingumo. Dedamos titaniškos pastangos, kad šeima nutiltų ir skriaudos kaltininkų nebeieškotų. Su pagrindine teisingumo ieškotoja baigiama susidoroti, nors, įsivaizduojant jos charakterį, galima manyti, jog ji dar pakovos.

Šalutinis šios istorijos efektas – teisingumo krizė. Ne teisėtumo (nes įstatymų turime pakankamai), bet teisingumo. Ir ta teisingumo krizė ne tiktai su Kedžių bei Venckų šeimomis susijusi, bet su jomis – daugiausia.

O plačiąja prasme, bent jau aš taip manau, po šia istorija paslėpta arši interesų grupių kova. Ir ji nesiliaus, kol tie interesai nebus pasiekti.

“Lėlininkai” glūdi šešėlyje

Fiodoras Dostojevskis sakė, jog neįmanoma pastatyti Dangaus karalystės ant kūdikio ašarų. Pastarojo meto įvykiai Garliavoje privertė prisiminti ankstesnius tyrinėjimus ir apžvelgti visą pedofilijos istoriją iš naujo. Nepretenduodamas į galutinę tiesą, vis dėlto mėginsiu pateikti savo matymą – taip, kaip jis atrodo man dabar, 2012 metų birželio pradžioje.

Visoje šioje istorijoje labai svarbus ir įdomus dalykas yra paslaptingi „lėlininkai“, asmenys, visą laiką visą istoriją kontroliavę, valdę ir režisavę. Tai jie yra šios istorijos autoriai, visa ši istorija skirta jų tikslams, jų buvimas niekada nebuvo regimas, nors ir visą laiką nujaučiamas. Jie tarsi šmėžavo kažkur šalia ir pastaraisiais metais man kartais atrodydavo, kad štai – dar truputis ir jie išsiduos. Bet ne, neišsidavė, nepasirodė.

Apie juos pradėjau galvoti tuomet, kai jau buvo rastas a.a. Drąsiaus Kedžio kūnas – buvo aišku, kad tuo kūno padėjimu kažkas norima pasakyti. Kas? Kam? Vienintelis man prieinamas būdas ieškoti tiesos ir atsakymų buvo (ir vis dar yra) astrologija, tad jos ir ėmiausi.

Astrologija ir faktai

Viena astrologijos šakų yra horarinė astrologija, kai atsakymo ieškoma ne gimimo horoskope ir planetų įtakoje į jį, o sudarant apskaičiavimus klausimo uždavimo momentui. Iš čia ir jos pavadinimas kilęs – „horos“ graikiškai reiškia „valanda“. Aš pagalvojau – jeigu užduodant klausimą galima išsiaiškinti tai, kas bus, tai galbūt žinant, kada ir kaip kažkas įvyko galima sužinoti to įvykio reiškinio priežastis? Kitaip tariant „atsukti filmą atgal“? Pasirodo, galima.

Astrologijoje labai svarbu tikslus įvykio laikas. Kauno bylos atskaitos tašku reikėtų imti laiką, kai buvo nušautas teisėjas Jonas Furmanavičius – jis labai gerai žinomas. Nužudę teisėją šūviai buvo tarsi starto šūvis tai istorijos daliai, kuri vyko po jo, iš čia ir jų laiko svarba. Būtent šiam laikui sudarytas horoskopas yra nepaprastai informatyvus. 2010 metų vasarą jo interpretaciją patalpinau savo tinklalapyje (www.astroclub.lt), ten pasistengiau astrologiniais terminais pagrįsti išvadas, kurias, šį kartą jau vengdamas astrologinių terminų, noriu trumpai priminti.

Pirmoji išvada – prie J.Furmanavičiaus namų buvo ne vienas D.Kedys, o du žmonės – D.Kedys ir dar vienas, kuris ir yra tikrasis žudikas. Tada, 2010 metais tai skambėjo keistai, bet berods šiemet, kažkuris prokuroras, paklaustas nuo ko gi saugojama Laima Stankūnaitė prasitarė, kad yra nuorodų, jog įvykio metu galėjo būti dar vienas žmogus, o jeigu taip, tai jis ir yra toji grėsmė. Vadinasi, jau prieš du metus aš buvau teisus?

Antroji išvada buvo ta, kad D.Kedį vaizdžiai tariant „pakišo“ – dėl savo specifinės spalvos megztinio ir dėl to, ką jis darė iki to meto, visas viešosios erdvės dėmesys buvo sutelktas tiktai į jį, todėl jis buvo panaudotas tolesniam dėmesio nukreipimui nuo dalykų, kuriuos norėta užmaskuoti. Gi astrologiniai rodikliai rodė, kad šaudė ne jisai. Vėliau prokuratūrai niekaip nesisekė įrodyti, kad žudė būtent D.Kedys – ginklai buvo jo, bet jais arba buvo nesinaudota, arba ant jų nebuvo D.Kedžio prisilietimo pėdsakų. Dėl šios priežasties D.Kedys iki šiol yra tiktai įtariamasis, ne kaltinamasis. Išeitų, kad prokuratūra ir čia patvirtino astrologinius metodus.

Trečioji išvada buvo ta, kad ir D.Kedys, ir tikrasis žudikas turėjo savotišką kuratorių, visos šios istorijos sumanytoją ir vadovą. Kas jis – nėra aišku iki šiol. Aš manau, kad šis sumanytojas dėl savo protinių ir dalykinių sugebėjimų yra iš tiesų neeilinė asmenybė. Taip pat manau, kad gerai „perkračius“ D.Kedžio pažįstamų ratą jį galima būtų nustatyti. Tai labai paprasta – ir Drąsių Kedį, ir tą antrąjį žmogų horoskope simbolizuoja žvaigždės iš Skalikų žvaigždyno. Skalikai danguje yra du, vieną galima tapatinti su D. Kedžiu, tad belieka nustatyti, ką iš jo draugų arba pažįstamų tarpo galėtų atitikti antrasis Skalikas.

Ketvirtoji išvada buvo ta, kad ir šis asmuo turėjo kam atsiskaityti. Hipotezė buvo – kad tas ketvirtasis asmuo kažkokiu būdu gali valdyti arba kontroliuoti Kedžių ir Venckų šeimas. Greičiausiai tai negailestingas ir rūstus asmuo, labai aiškiai žinantis ko nori ir ko siekia. Jo tapatybė man irgi nėra aiški. Kita vertus, galimų kandidatų sąrašas neturėtų būti ilgas, ir žinant teisėsaugos struktūrų tarpusavio pavaldumą ir sąsajas galima tai išsiaiškinti. Bet čia man trūksta srities žinių.

Tinklalapyje patalpintame straipsnyje yra ir daugiau išvadų, hipotezių, neatsakytų klausimų, bet ir šių išvadų pakanka, kad būtų galima užduoti sau klausimą: kas čia per velniava? — mat labai jau daug paslaptingų personažų į ją „prašosi“. Taip pat jau prieš du metus buvo aišku, kad pedofilijos istorija čia svarbi tiktai iš dalies. Jeigu taip, tai kas ja naudojasi?

“Lėlininkai” tampo virvutes

Dabar reikia prisiminti Lietuvos viešąjį gyvenimą netrukus po rinkimų. Ačiū Astai Baukutei ir Valinskų šeimai, Seimas jau buvo pavirtęs į komediantų balaganą. Algimanto Salamakino parypavimai jokios naudos nedavė. Tokį Seimą valdyti – vienas juokas.

Antra, prokuratūra pedofilijos bylos atkakliai netyrė, D. Kedys bei Andrius Ūsas „mirė sava mirtimi“ ir buvo aišku, kad prokuratūra tokios pozicijos laikysis. Tai absoliučiai nelogiška – prokurorai, ypač iš Generalinės prokuratūros, yra specifiniai žmonės – valingi, ryžtingi, tokie, kurie ramiai žiūri į akis nusikaltėliui ir sako – „tu kaltas“. Juk prokuroro pareiga tokia – kaltinti.

Ir štai, prokurorai, kurių tikslas turėtų būti – išaiškinti rezonansinį nusikaltimą (pedofilija, teisėjo nužudymas) ir stoti į eilutę ordino į atlapą įsisegti,  staiga mykia nei šį, nei tą. Toks jų elgesys buvo (ir vis dar yra) absoliučiai nelogiškas, bet jis galimas tik dėl vienos priežasties – dėl įtakos iš šalies. Tai kas gi toks galingas ar galingi, kad nurodinėtų prokurorams? Juk dėl šios priežasties – neveiklumo arba veiklos imitacijos prokuratūros autoritetas galutinai žlugo. Jeigu tai kažkas darė, tai naudinga – kam? Kokiems lėlininkams?

Pridėkime dar provokaciją pereitą rudenį, kai net keli Generalinės prokuratūros prokurorai buvo apkaltinti visokiausiom nuodėmėm ir lėkė iš darbo. O juk jie buvo sistemos stuburas… Kas ir kokiu tikslu jį laužė? Vėl „lėlininkų“ kvapelis…

Pridėkime istoriją su D.Kedžio slapstymusi. Buvo teigiama, kad jis „kažkur pakaunės sodų nameliuose“. Aš pats gyvenu sodų bendrijoje. Žiemą (o D.Kedys buvo prapuolęs visą žiemą) neįmanoma nepastebėti nematyto žmogaus buvimo pėdsakų – kaimynai būtinai pastebės. Ne, soduose jo nebuvo. Nebuvo ir psichiatrinėje klinikoje – juk kas nors būtų matęs kaip personalas neša maistą, vaistus, kažką daro. Galų gale gyvename Lietuvoje – būtų prasitarta. Todėl nebuvo D.Kedžio ir ligoninėje. Tad kur jis buvo, kas Lietuvoje yra toks galingas, kad gali žmogų slapstyti pusę metų? Man atrodo, kandidatai yra trys – pati policija, turinti išteklių Liudininkų apsaugos programai, kokie nors gangsteriai ir – VSD. Policija šiuo atveju mažai tikėtina, o gangsteriai ir VSD – labiau. Dar sykį „lėlininkų“ pėdsakas, šį kartą vos labiau apčiuopiamas…

Taigi, viena iš svarbiausių valstybės griaučių dalių, prokuratūra prarado autoritetą, žmones ir jėgą. Likę tos įstaigos senbuviai tapo lengviau valdomi? Turbūt…

Dar vienas dalykas – teismai. Jie priiminėjo visiškai nelogiškus sprendimus. Grąžinti vaiką motinai, kuriai bet kada gali būti pareikšti kaltinimai bendrininkavus pedofilui – tai maždaug tas pat, kaip atimti iš tėvo ir grąžinti (?) vaikus Jonaitienei po to, kai ji kitus du savo vaikus jau buvo nužudžiusi. Atrodytų, kas gali būti paprasčiau: ištyrus pedofilijos bylą pasakyti – pedofilija arba buvo, arba nebuvo ir todėl jaunoji D.K. turi augti arba pas globėją arba pas motiną atitinkamai. Paprasta. Neringa Venckienė čia nieko negalėtų nei pasakyti, nei padaryti. Bet ne, viskas buvo padaryta priešingai. Dėl šios priežasties žlugo ir teismų autoritetas. Ir kam to reikėjo? Šita keistenybė bado akis, nes juk teisėjai nėra idiotai, jiems rūpi ir savo munduro garbė, ir darbas. Tai kodėl jie taip nelogiškai elgiasi? Paaiškinimai gali būti du.

Pirmasis – ta pati „lėlininkų“ įtaka. Antroji – klano interesas.

Neofeodalinėje šalyje

Dabar reikia truputį paaiškinti klano arba grupinio intereso sąvoką.

Dėl savo darbo specifikos kartą man teko dalyvauti Lietuvos klinikų vadovų metiniame suvažiavime – vyko šventė, kurios metu buvo skelbiamos nominacijos, jų nugalėtojai, teikiami apdovanojimai ir t.t. Žodžiu, pusiau Kalėdos, pusiau “Oskarų” apdovanojimai.

Šią žmonių grupę buvo labai įdomu stebėti. Atskirai paimtas kiekvienas vadovas – žmogus kaip žmogus. Bet kai jų prisirinko pilna salė, tapo aišku, kad visus juos kažkas jungia ir kad ši žmonių grupė – tai galinga jėga. Tokia galinga, kad Sveikatos apsaugos ministras gali leisti įsakymus, skelbti reformas, ant stalo kazoką šokti – jeigu šiai žmonių grupei tai bus naudinga, ji permainas priims, jei nenaudinga – ras būdų bet kokią iniciatyvą nuslopinti. Nes toks yra grupės interesas.

Dabar apsidairykime: Lietuvoje tokių ir panašių grupių galima rasti tikrai nemažai. Be jokios abejonės, teisėjai yra viena jų. Tose grupėse žmonės vienijasi lojalumo principu – tai lojalumas grupės interesams ir lojalumas asmeniui, dažniausiai geriausiai tos grupės interesus išreiškiančiam ir dėl to darančiam didžiausią įtaką pačiai grupei, jos nariams. Paprastai tokioje grupėje jis ir eina aukščiausias pareigas. Dėl tokių grupių, ar, jeigu norite, klanų įsigalėjimo Lietuvoje yra taip, kad kai koks nors valdininkas prisiverda košės, pirmiausia galvojama ne apie tai, kas jam bus, o klausiama “kieno jis žmogus?” Mat lojalumo principas yra feodalinis principas (dėl šios priežasties mes gyvename savotiškoje neofeodalinėje valstybėje) ir pirmiausia prisidirbusio valdininko likimą sprendžia jo siuzerenas.

Grįžtant prie teisėjų reikia prisiminti labai iliustratyvią neseną istoriją, kai Kaune kažko prisidirbo iš karto net trys teisėjai. Nespėjo rūsti įstatymo ranka pačiupti jų už pakarpos ir nubausti, o jau iš Vilniaus, iš aukščiausiojo teisėjų feodalo kontoros, į Kauną nuvyko pasiuntiniai su aiškiu parėdymu – atsistatydinti, tai yra nedaryti gėdos visam klanui ir padaryti taip, kad viskas būtų išspręsta “tarp savų”. Nes toks yra nerašytas klano įstatymas ir darbo metodas.

Dorai ir sąžiningai dirbantys teisėjai šioje sistemoje yra baltos varnos, bet kol jos garsiai nekarksi, tol jų niekas ir neliečia. Gi teisėja Neringa Venckienė dėl savo pozicijos ir siekio rasti tiesą, išsireikalauti įstatymų vykdymo tapo netgi ne balta varna, o tikra rakštimi minkštojoje klano dalyje. Paklusdamas nerašytiems savo dėsniams, klanas (grupė) turi tokį asmenį izoliuoti, o jei šis toliau spurda – kuo greičiau jo atsikratyti. Būtent dėl šios priežasties teisėjų klano vyriausiasis siuzerenas ponas Kryževičius ją išvadino teisėsaugos sistemos pūliniu ir padarys viską, kad teisėja būtų kuo greičiau iš sistemos išmesta. Nes tokia veikiančių jėgų logika.

Dėl N.Venckienės kovos susiklostė padėtis, kai teismai, greičiausiai iš dalies “lėlininkų” įtakoti, iš dalies dėl klano interesų (čia vektoriai sutapo) buvo priversti priimti nelogiškus ir neteisingus sprendimus, o N. Venckienė nenusileido. Kilo konfliktas, kur N.Venckienė, naudodama jai prieinamas teisines priemones siekė teisingumo, gi iš kitos pusės klano interesas ir savisaugos instinktas vertė Kėdainių bei Panevėžio teismus tas teisines priemones ignoruoti arba naudoti iškreiptai. Iš čia gimė teisingumo krizė ir dėl šios priežasties jaunąją Kedytę iš tetos namų vasalams teko išplėšti tik naudojant grubią jėgą. Kito kelio klanas, o gal jau susivieniję keli klanai (apie tai dar reikia pagalvoti) jau neturėjo.

Dar ne pabaiga

Dabar jau galima daryti kelis apibendrinimus ir atsakyti į klausimą, užduotą pačioje pradžioje – kada “pedofilijos” istorija baigsis?

Nuo to momento, kai buvo nušautas teisėjas Jonas Furmanavičius iki dabar “lėlininkai” sėkmingai pasiglemžė savo įtakai Generalinę prokuratūrą, išpurvino poiliciją, pašalino iš darbo dorai dirbančius STT vadovus (prisiminkime – per pastaruosius metus kiek merų lėkė iš savo postų dėl korupcijos), įtakoja (mažų mažiausiai galima teigti tai) teismus. Kas gi liko iš kertinių valstybės institucijų? Tik VSD ir Prezidentūra. Prezidentūra, o tiksliau Prezidentė nuolat atakuojama – nuo pat istorijos pradžios ją stengiamasi į visą šią istoriją įvelti. Įvėlus ji būtų priversta aiškinti savo teiginių motyvus ir sprendimų priežastis. Taip atsivertų galimybė pliekti ją kritikos ugnimi ir galime būti tikri, kad koks nors “Lietuvos rytas” tokios progos tikrai nepražiopsotų. Nes šis dienraštis – tai informacinio karo mašina.

Taigi, aš manau, kad vienas iš “lėlininkų” tikslų – susilpninti prezidentę, o jeigu pavyks – tai ir išversti ją iš posto. Beje, tą patį kai kuriose televizijos laidose teigiau dar 2010 metais. Dabar, po vaiko išplėšimo akcijos Klonio gatvėje Prezidentė vos išsisuko – jai teko aiškinti savo poziciją, išklausyti tautiečių priekaištų vizito JAV metu, bet ir šį kartą jos įvelti nepavyko. Vos vos.

Kam to reikia? Manau, jog dėl energetinių projektų, kurie yra ekonominės, o dėl to ir politinės nepriklausomybės garantai, be to, “teisingai” patvarkius tuos projektus piniginiai srautai gali būti nukreipti saviems žmonėms, o tai irgi tam tikra galia. Šiaip ar taip, Prezidentė yra stipri ekonomistė ir stipri asmenybė, tokią mulkinti ar įtakoti sunku, todėl ji ir nepageidaujama.

Kita vertus, galima pažvelgti ir taip: riogso autoritetą praradusių įstaigų krūva – Seimas, STT, Generalinė prokuratūra, policija, teismai. Vienoje tos krūvos pusėje liko tiktai Prezidentūra, kitoje – tik VSD. Tokie gražučiai, nematomi ir labai tylūs. Jeigu taikinys – prezidentūra, tai kas čia atakuojantis? Ir – kodėl? Dėl to, kas jau pasakyta galima drąsiai teigti, jog pastaruosius du metus vyko šliaužiantis perversmas valstybėje, kurį labai gražiai pridengė pedofilijos istorija. O mes nieko ir nepastebėjome. O ką? Troleibusai juk važiuoja…

Kada baigsis byla?

Dėl visų iki šiol suminėtų priežasčių galima manyti, jog pedofilijos istorija pasibaigs tada, kai: a) teisėjų klanas susidoros su Neringa Venckiene; b) kai “lėlininkai” nuspręs, kad kovai su Prezidente Dalia Grybauskaite jiems reikia kito įrankio. Tada šis bus pamirštas ir laikui bėgant liks užklotas užmaršties dulkėmis.

Galima manyti, jog tai įvyks dar ne tuojau – N.Venckienės reikalais ėmė domėtis kai kurie Seimo nariai, tad galima manyti, jog iki rinkimų pabaigos dar tikrai domėsis. Vadinasi, mažiausiai iki vėlyvo rudens.

Kalbant apie prezidentūrą kaip instituciją, reikėtų žvelgti į Lietuvos valstybės horoskopą, o kalbant apie Prezidentę kaip asmenį – į jos asmeninį.

Lietuvos valstybės gimimo (atkūrimo) horoskopas yra puikiai žinomas, o Prezidentės, deja, ne, bet gali būti, jog jį pavyko tiesiog atspėti. Abiejuose jokie man žinomi astrologiniai duomenys bent jau šiais, 2012 metais, jokių didesnių bėdų nerodo. Vadinasi, ji atsilaikys. Tai teikia vilčių, kad laisvės Lietuvoje lėtai, bet bus vis daugiau.

Naglis Šulija

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą