Anoniminė pasiutpolkė aplink VRM ministrą

24
8
- Reklama -
Naujasis VRM ministras T.Žilinskas. Nuotr. iš lrp.lt
Naujasis VRM ministras T.Žilinskas. Nuotr. iš lrp.lt

Šią temą padiktavo naujojo vidaus reikalų ministro paieškos ir Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės pasisakymas per vieną radiją.
Po to, kai Prezidentė išbrokavo tris jai į Skvernelio vietą Ministro pirmininko atneštas kandidatūras, o naujai pateiktame „kandidatų pakete“ iš dviejų kandidatūrų vienas tiko, žiniasklaidoje buvo sukelta audra. Vaje, ir kaip Prezidentė gali rinktis, o Ministras Pirmininkas – teikti tokį kandidatą, apie kurį Skvernelis „negalėjo sapnuoti net baisiausiame košmare“? Ir apskritai, ką ta Grybauskaitė su tuo Butkevičiumi ten galvoja, kaip jie apskritai drįsta skirti į Skvernelio vietą tą, kuris tik baisiausiame košmare gali prisisapnuoti?
Tačiau Skvernelio „košmaro“ paviešinimas jokios įtakos nepadarė: Prezidentūra išplatino pranešimą, kad „rytoj Prezidentė susitiks su kandidatu į VRM ministrus Žilinsku“.
Na, Grybauskaite, na, palauk… Ir kai kurias redakcijas pasiekia anoniminis laiškas: ei, žurnalistai, pasidomėkite, kas „per fruktas“ yra tas Žilinskas; o ar žinote, kad tai „Palaičio žmogus“? Pasikniskite giliau ir greičiau savo straipsnius paskelbkite – gal dar Grybauskaitė apsigalvos.
Perskaičiau informaciją apie tai, kad kai kurios redakcijos gavo anoniminį laišką, ir garsiai nusijuokiau: kaip tai pažįstama! Ek… Juokdariai, tiek metų veikimo būdas nepasikeitė – kenkti anonimiškai, slapta. Fu, ne vyrai, o tikri bailiai.
Ir aš jų metodus patyriau savo kailiu, ir ne vieną kartą, ir ne du. Tačiau vienas kartas ypač atsiminė – kai rengiausi imti interviu iš VRM ministro (ne Skvernelio, kito). Suderinome el.laiškais laiką ir… Ką jūs manot, nespėjau aš dar iki ministerijos nueiti, o tas ministras jau buvo gavęs anoniminį laišką: kad aš ir šiokia, ir tokia, ir anokia, ir kad klausinėsiu visai ne to, ką el.laiške parašiau, ir apskritai, ministras „tokios“ neturėtų priimti.
Tačiau tie „anonimai“ tą kartą paslydo: nežinojo, kad aš su tuo ministru buvome „šimtas metų“ kaip pažįstami, kad jis mane puikiai pažinojo, taigi, mes su ministru iš to anoniminio laiško tik smagiai pasijuokėme.
Tačiau jeigu rimtai, tai nieko čia juokingo: nes tokie anoniminiai veikėjai, kuriuos realybėje pridengia atitinkamos pareigos statutinėje organizacijoje, disponuojantys techninėmis galimybėmis ir pasitelkę dezinformaciją (nes turbūt įpratę melagingas operatyvines pažymas ar „slaptus liudytojus“ kurpti) gali pakenkti ne vienam, kas „ne su jais“ ar „ne iš jų chebros“.
Tai gerai, kad tas ministras, su kuriuo ėjau kalbėtis, mane gerai pažinojo. O jeigu tai būtų žmogus, kuris apskritai manęs akyse nematęs? Tai, perskaitęs tokį anoniminį laišką, gali ir iš tiesų išsigąsti: vaje, gal man jau geriau su tokia „velnio nešta ir pamesta“ ir nesusitikt…
O į VRM ministrą juk kreipiausi ne dėl savo kokių nors interesų. Ir ne šiaip „norėjau pagerti kavos su ministru“. Tiesiog vienas Vilniaus policijos komisariatas buvo įsikūręs troleibusų parko elektros skydinėje. Ir į mane kreipėsi to komisariato darbuotojai: skundėsi darbo sąlygomis, sveikatos sutrikimais. Tai aš tuo klausimu ir nuėjau pas ministrą: kadangi policijos vadovybė nepakankamą dėmesį atkreipia į tą problemą, tai gal ministras padės? Juk tos patalpos toje elektros skydinėje policijos komisariatui buvo nuomojamos, tai aš kėliau klausimą: tai kodėl už tuos pinigus neišnuomoti normalių patalpų?
Ir ką jūs manot – pradėjau rūpintis „skydinės“ komisariato perkėlimu į normalias patalpas, ir anoniminiame laiške ministrui iš karto tapau ir šiokia, ir tokia, ir anokia. Ir kokia iš to gali sekti mintis: kad gyvename policinėje valstybėje, kur esi neteisėtai slapta sekamas, perimamas tavo susirašinėjimas ir tave stengiamasi apšmeižti bei tau pakenkti; kad turbūt iš tos „skydinės“ nuomos kažkas galimai gaudavo neblogus „otkatus“, o perkėlus komisariatą į naujas patalpas – „karvutė užtrūko“…
Taigi, tie anoniminiai laiškai – kaip matome, ne tik prieš mane, bet ir prieš Tomą Žilinską, kurį praėjusį trečiadienį Prezidentė paskyrė vidaus reikalų ministru, ir ta gauja, kuri veikia tokiais metodais, taip pat yra viena iš grėsmių nacionaliniam saugumui, tačiau apie tokias grėsmes nieko nerasite Valstybės saugumo departamento ataskaitoje. O be reikalo – juk Valstybės saugumo departamentas turi imtis prevencijos ir tokių dalykų viešinimas ataskaitoje galėtų užkirsti kelią tokiems veikimo metodams ateityje (jeigu jau negalima padaryti „valymo“ tame geltonų plytų devynaukštyje).
(Beje, tas komisariatas iš „skydinės“ buvo perkeltas į normalias patalpas – kaip matome, tereikėjo postūmio iš VRM ministro pusės).
O prie ko čia (prie šitos temos) Loreta Graužinienė? Šita politikė porą valandų prieš Prezidentei pasirašant dekretą dėl Žilinsko paskyrimo VRM ministru per radiją pareiškė, kad jau ji žinanti, ką darytų su tokia kandidatūra (leido suprasti, kad netvirtintų), nes „spaudoje buvo pasirodžiusi informacija, jog tas Žilinskas – tai Palaičio žmogus“.
Kaip gražu – Seimo pirmininkė, antras asmuo valstybėje, susidarė nuomonę apie naująjį VRM ministrą iš …. anoniminio laiško informacijos, kuri buvo paskelbta spaudoje.
Tai jeigu Seimo pirmininkę galima „nupirkti“ paskelbus anoniminį laišką, tuomet ką kalbėti apie kitus, kaip sakoma, paprastus mirtinguosius?
O dabar pasvarstykime: o ką reiškia „Palaičio žmogus“? A, VRM pradėjo dirbti, kai VRM ministru buvo R.Palaitis. Bet turbūt ne vienas žmogus tada pradėjo dirbti, tiesa? Tačiau o kuo jau blogas tas Palaitis? Ak, atėmė leidimą dirbti su slapta informacija iš Gailiaus ir Giržado ir atleido juos iš pareigų FNTT! Turbūt prisimenate, kaip konservatoriai autobusais vežė protestuotojus prie Prezidentūros ir rovėsi paskutinius plaukus nuo galvos dėl Gailiaus ir Giržado? Pamenate, tai va…
Tie, kurie skaitote „Karštą komentarą“ ne pirmą dieną ir skaitote mano žurnalistinį tyrimą apie Medininkų žudynių tyrimą, su Gailiaus pavaldinio Giržado pavarde esate susidūrę: taip, tai tas pats Vytautas Giržadas, kuris buvo Medininkų žudynių tyrimo grupėje, kuri taip „ištyrė“ Medininkų žudynes, kad labiau diskredituoto rezonansinio tyrimo, manau, Lietuvoje vargu ar rasite. O toje grupėje buvęs kitas Gailiaus pavaldinys – toks Linas Karčiauskas – dar iki praėjusių metų gruodžio vis „štampavo“ pažymas į teismą, tomis pažymomis pridengdamas, kaip manoma, suklastotą anoniminį liudytoją, kuris teismo, nagrinėjančio bylą, taip ir nebuvo apklaustas. Mat, pagal tą policininko pažymą, ir „anonimo“ atvykimas į teismą „kelia pavojų jo gyvybei“, ir „techninių priemonių nėra“. Deja, visa tai – melas, kurį dengia dabartinė Policijos departamento valdžia kartu su atitinkamais prokurorais iš GP.
Taigi, ne „Palaičio žmonių“ sąrašus šiandien reikėtų sudarinėti, o, mano nuomone, „Gailiaus žmonių sąrašus“ – nes ne Palaitis, o prokurorai su Gailiaus pavaldiniais tiek „prityrė Medininkus“, kad kur dursi toje byloje – ten skylė.
Todėl gal būtų pagaliau metas baigti gyventi šioje iškreiptų veidrodžių karalystėje ir pradėti vardinti daiktus tikraisiais vardais, ir užuot „kėlus ant šakių“ tarsi „didvyrius“, kelti bylas – priešingu atveju, ta „policinė valstybė“ Lietuvos valstybėje ir toliau valdys, ir toliau, nepaisant to, kuri partija ar kuris prezidentas valdys, Lietuvos, kaip valstybės, laivas skęs, o emigracija, virtusi skubia evakuacija, didės.
Nes „policinė valstybė“ turi savybę būti nematoma – veikti „latentiškai“. Anonimiškai. O prieš nematomą ar neapčiuopiamą priešą sunku pakovot. Ir apskritai net sunku įsivaizduoti, kad toks priešas valstybėje gali būti.
O iš tiesų – gali, gali ir dar kaip gali! Nes kai žlugo TSRS, liko tokia slapta KGB instrukcija, ką ir kas turės daryti nepriklausomoje Lietuvoje. Ypatingas vaidmuo buvo pavestas milicininkams, bendradarbiavusiems su KGB. Kontrabanda, žiniasklaidos užpirkimas iš juodų pinigų, raktinių figūrų įvaizdžio kūrimas, raktinės pozicijos vidaus reikalų sistemoje, saugume, prokuratūroje, teismuose, politinių partijų užvaldymas, raktinės pozicijos Seime. Teliko jiems „užimti“ Prezidentūrą ir kiekvienas, kuris nenorės baigti kaip Kiesus (buvusio „Mažeikių naftos“ generalinio direktoriaus, jo sūnaus ir vairuotojo galvos iki šiol nerastos), arba tai „eksmilicininkų-kagėbistų chuntai“ nusilenks ir priims jų žaidimo taisykles, arba išvažiuos iš Lietuvos.
Taigi, jeigu jau prasideda etikečių klijavimas – „bet juk tai Palaičio žmogus“ (ir dar pasitelkus anoniminius laiškus redakcijoms), manau, reikėtų vertinti taip: „chunta“ niršta, kad pareigose atsidūrė ne „eksmilicininkų-kagėbistų“ gaujos narys.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą