Niekingiausia fariziejų kasta, kuri maišo ir maišo nuodų katilą, kad būtų kuo girdyti patikliuosius ir kvailuosius. Patiklieji eina į mitingus, nes nori nors kuo nors prisidėti prie Gėrio – aplinkui klestinti neteisybė tiesiog užpjovė visus. Kvailieji irgi eina, nes nori dalyvauti. „Ir aš ten buvau, naują sąjūdį kūriau, revoliucijoje dalyvavau, patį vadą su baltu švarku mačiau, net greta pastovėjau“…
Gerai susigrojusi chunta, niekaip negalėdama pasistatyti savo Prezidento, nors bandymai buvo keli, o svajonės, kaip nuodingos seilės, tiesiog tiško ant visų Lietuvos žmonių, galų gale atrado efektingą formą – pasinaudoti vargšės mergaitės tragedija, kurią patys ir kūrė ne vienerius metus.
Bevaliai, silpnos moralės ištižėliai Lietuvoje tik imituoja valstybės valdymą, o iš tikrųjų – tarnauja arba vietinei Mamonai, arba globalizmo motinai – slaptajai Pilkajai pasaulinei vyriausybei. Politika tokia, kad mažosios tautos, Europos autochtonai, naikinami visokiais būdais, o Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų tautos sukiršinamos ir įmetamos į kruviną revoliucijų katilą, ilgiems metams sustabdant vystymąsi, o tuo pačiu metu pumpuojant gamtinius išteklius. Kiekvienam regionui – savos priemonės.
Homo animal regens
Mus sutrinti nereikia samdytų karių iš Afrikos genčių – laukinis žvėrizmas, nuo kurio šiaip jau žmogus turėtų tolti tūkstantmečiais, kol akivaizdžiai prasiskleis dieviškasis prigimties pradas, mumyse, matyt, patyrė tam tikras mutacijas ir susimetė į kažkokius gumbus, kurie bjauroja visą tautos medį. Maksas Frišas savo romane „Homo Faber“ („Žmogus kalvis“) aprašė dirbančio žmogaus dramą.
Mūsuose akivaizdžiai vystosi kitokio – Homo animal regens – valdančio žmogaus-gyvulio drama, kuris savo tautoje išaugęs kaip gumbas, kaip koks medžio vėžys, kuris surakina visą kamieną – dvasinį-moralinį pradą ir nebeleidžia sveikoms gyvenimo sultims pakilti į viršūnę ir užauginti sveikus vaisius. Jo drama glaudžiai susijusi su mūsų visų gyvenimo drama šiame laike ir šioje erdvėje.
Taigi, sunaikinti mus nereikia milijardų. Reikia tik leisti veikti Homo animal regens – valdančiam žmogui-gyvuliui, ir šis fantomas atliks viską, ko reikia įsivaizduojantiems, jog valdo pasaulį.
Todėl chunta seniai užėmusi visas dispečerines valstybės valdymo aparato pozicijas, seniai susitapatinusi, priklijavusi, privirinusi savo valdymo aistros apsėstą kūną prie ministrų, prokurorų, teisėjų, generalinių komisarų, valstybės saugumo, Seimo narių, net Prezidentūros klerkų pareigybių, nes jiems būtina tapti Hommo animal regens, kitaip jie nejaučia gyvenimo skonio. O atėjus į valdžią – jiems pakanka tik plaukti pasroviui, kur neša juoda besąžinė pilna neteisybės ir žmonių skausmo antigyvenimo srovė.
Jie juda kapstydamiesi, kikena, lėkštai arba šlykščiai juokauja, kalba leisgyvės mintelės štampais, mėgsta “savas“ kompanijas, kuriose geria kaip vežikai, apsvaigusiomis galvomis kuria juodžiausias intrigas, o kadangi meilę besupranta dažniausiai kaip lytinę iškrovą, tos pačios iškrovos siekdami pasiekia satanistiško išradingumo – naudojasi vaikų namų vaikeliais arba tais, kuriuos parduoda motinos ar tėvai, už nemažą pinigą samdomos auklės atveža į nuošalų viešbutuką pietų pertraukos metu (paklausa tik vaikučiams iki trijų metukų). Jų gyvuliškumas jiems tą leidžia. Jie pasijunta beveik dievažmogiais. Jie – jaučiasi valdantys, nes pagrindinę potenciją gyvenimui jie supranta kaip esančią apatinėje kūno dalyje.
Jų niekas neišaiškins, nes kairėje – pažįstama teisėtvarkos sistema, kurioje visi savi, dešinėje – Seimas, kur atitinkamo komiteto vyriausieji – tokie patys, viršuje – koks nors prokuroras, mėmė Vyriausybės vadovas ar „pakabintas“ Seimo pirmininkas, apačioje – policininkai ir kalėjimų prižiūrėtojai, kurie atliks bet ką, jeigu reikės, kad įkišus ką nors į „kaliūzę“ viskas būtų „čiki“.
Taigi, jie yra nepajudinami. Po truputį juos gali judinti tik Prezidentas, jeigu jis ne iš tų pačių. Bet prezidentai dažniausiai būna iš tų pačių. Vienaip ar kitaip jie susiję – jei ne „vaikeliais“, tai „pinigėliais“- fondais, verslais, darbu tai pačiai užsienio žvalgybai.
Taip viskas vyksta. Ir visi žinote, kad – taip… Tik mažas nesusipratimas – šią Prezidentę kvaila tauta paėmė ir išrinko ne tą… Ir kažkaip nepavyko iki šiol tos apkaltos padaryti…
Su prezidentais dabar nesiseka niekam; vienas rūpinosi meile ir, sako, viešbučiais, kitas spalvino revoliucijas svetimų valstybių žemėlapiuose… Nebent Baltarusijai, bent jau, kaip sako, Lukašenka niekam neprasiskolinęs… Mat ją galas, tą demokratiją, gal ir be jos neblogai, jei neturi skolų…
Jeigu jis, tai ir aš!
Bet mūsiškis Homo animal regens šoks piestu, jis nieku gyvu „demokratijos principų neišduos“. Be žodžio „demokratija“, jis neišsilaikytų nei dienos, nes demokratija leidžia padugnei pakilti į viršų. Šis žodis, sumaniai manipuliuojant, leidžia pažeisti subordinacijos principą: o kuo tu geresnis nei aš? Tu, štai, sėdi Seime, tad kodėl aš negaliu? Tu štai vadovauji partijai – o kodėl aš negaliu? Jis ar ji štai tapo Prezidentu – galiu ir aš!
Ir iš tiesų – beveik gali! Beveik gali!!! Reikia tik tinkamų aplinkybių. Jei sukursi tokias aplinkybes, kur manipuliuosi patikliųjų, nuoširdžiųjų, kvailųjų ir agresyviųjų veiksmais, jei sukursi reikiamą „kritinę masę“, jei kažkaip virtualiai, visomis fibromis pajusi, kurioje pusėje tavo „vadybininkas“, jei atrasi, kam būti naudingu ir prisieksi ištikimybę, – gali patekti į Prezidentūrą. Tai kas, kad nieko nenutuoki geopolitikoje, ekonomikoje, kad ką tik buvai niekam nežinomas tarptautinėje plotmėje, neturi jokių tarptautinio darbo patirties, nemoki užsienio kalbų, nežinai jokio reikalingo etiketo, kad esi tiesiog „Pilypas, išlindęs iš kanapių“, – gali…
Tiesa, ieškotis vadybininko nebus labai sunku, – budri oligarcho akis stebi viską ir tikriausiai neprasprūdai pro jo žvilgsnį. Jei tik bus galima tave panaudoti kažkokiems tikslams – tave susiras. Susiras ir pasiūlys kurti partiją. Pasiūlys lėšų, žiniasklaidą, tau nieko nebekainuos televizijos eterio laikas… Pasakys, kokios visuomeninės organizacijos tave rems… Ir tu pasijusi tvirtai. Taip pat tave susiras ir nusikaltėlių pasaulis. Atsiųs tau „balandį“, kuris pradės derybas: mes palaikome tave, mus irgi ta vagių valstybė sugraužė, mūsų lyderį ruošiasi uždaryti iki gyvos galvos, mes tave remsime, iš „obščiako“ skirsime daug nuliuku, o tu pasirašysi jam malonės prašymą arba neleisi nuteisti. Jau bus nuteistas? Nieko, nesijaudink, ten mūsų žmonės, jie temps kiek reikės…Kol tu ateisi raudonu kilimu.
Ir tu pasijunti visai tvirtai. Aplinkui tave atsiranda žmonių, įkuriama partija, tave veda į eterį…
Chunta laiko egzaminą
Taip būtų galima ir žvelgti į paskutinių dienų įvykius, jei nebūtų tragiškosios pusės.
Kada perrėžti Garliavos skaudulį, buvo rinktasi tikrai kruopščiai. Prezidentė, kuri galėjo ginti mergaitę tik vieninteliu įstatymo leidžiamu būdu: drausdama naudoti prievartą prieš vaiką, turi nedelsiant išvykti, bet ji dar tebėra Lietuvoje. Dar kelias valandas… Jeigu policijos „ereliai“ būtų apsireiškę vėliau, Prezidentės nebeapkaltinsi – jos nebuvo, viskas padaryta jai už nugaros. Bet chuntai reikėjo, kad vėliava ant Prezidentūros dar matytųsi. Taip ir buvo padaryta.
Ir dar – koks sutapimas – tarptautinė vaivorykštės diena! Drauge su išniekintu dangaus reiškiniu, išniekinta ir daugybės žmonių švenčiausi jausmai. Brutalus įsiveržimas į teisėjos Neringos Venckienės namus sukrėtė visą Lietuvą, kraštą, kur dar ilgai vyraus politinis neraštingumas, kur taip lengvai galima manipuliuoti visuomenine sąmone ir kur tiek daug prityrusių manipuliatorių.
Ir nieko nuostabaus – juk dvidešimt metų niekas žmonių nemokė tiesos ir jos nesakė. Dvidešimt metų, kaip spauda nėra savarankiška, o priklauso kažkam – Lubiui, Mockui… Taip pat ir televizija. Dvidešimt metų žmonėms kišamos į galvas pjuvenos, iš kurių išsirita ne tik tritonai, skorpionai, vorai su visais tinklais iš karto ar kitokie bjaurūs, skaudžiai kandantys ar spiriantys padarai, bet ir Homo animal regentis.
Būtent žiniasklaida ir televizija pirmiausia paleidžia melo dūmus, kad taptų kuo tamsiau ir už dūmų uždangos nebesimatytų tiesos.
Dvidešimt metų buvo kurtos sąlygos, kaip sėkmingai valdyti mankurtų tautą, ir tauta beveik taip jau valdoma.
Tiesa, mums, jų įsivaizduojamiems mankurtams, tvirtai įkalė, kad yra toks žodis „demokratija“, ir šis žodis mums atveria visas duris į laimę. Tą ir mačiau per televiziją – jauna mergaitė, įsivaizduojama didvyrė, garsiai kalbėjo į ekraną apie demokratiją. „Mes, mes, mes…“ – garsiai ir gražiai skambėjo iš jauno žmogaus lūpų beveik testamentas ateičiai, tačiau visa nelaimė, kad ne toje vietoje reikėjo tarti tuos žodžius. Deja… Ne prie Prezidentūros…
Tačiau dvidešimt metų sumaniai save auginusi chunta netveria džiaugsmu. Ji laiko egzaminą – rimčiausią egzaminą ir tikisi, jog išlaikys, – nuvers Prezidentę ir išsirinks saviškį. Tam tiek buvo ruoštasi: užvaldyti valstybę absoliučiai, kad nė viena institucija nekvėptelėtų be chuntos vadovybės žinios. Sukurtos visuomeninės organizacijos, kurių finansinio maitinimo šaltiniai tikrai nelietuviški. Vėl iš naujo iškelti lyderiai – vieni „sorošistai“, kiti – pasivadinę demokratais, tačiau kolegiškuose pokalbiuose apie tai, ką daryti su supuvusia teisėtvarka, laiko automobilio rakteliuose paslėptą pokalbių įrašinėjimo įrangą ir šnipinėja kolegas, dar kiti – susiję su kanapėmis arba iš Šventojo oligarcho gauna lėšų savo portalams, o dar kiti – signatarai patriotai, juokingai tikintys, kad jie gali vadovauti šitai „publikai“ ir perteikti jai nesavanaudiškas tiesos ir demokratijos idėjas.
Eikit jau eikit…
Nepažinūs esate šiai per dvidešimt metų išugdytai laisvos Lietuvos Homo animal regens atmainai. Kaip jie dirbs Lietuvai, jei jau dabar tarnauja…
Kas gali atsakyti, kaip čia yra?
Esu ir visa širdimi buvau už mergaitę. Bet nesu ir niekada nebūsiu už tolesnę įvykių režisūrą, kuri vyksta Daukanto aikštėje. O vyksta dar vienas prezidentinio perversmo bandymas.
Yra lėšų, veikia tarptautiniai ryšiai, Lemonte lietuviai jau prisideda prie teisėtos Prezidentės egzekucijos… Sako, kad kažkas panašaus jau organizuojama Londone.
Ne, tai jau nebėra vaiko teisių gynimas. Tai jau yra pasikėsinimas į Lietuvos – savo krašto – Prezidentę, ranka rankon dirbant su chunta, jai pasitarnaujant, vykdant jos tikslus.
Žinoma, jei jau kartą pabėgai iš savo krašto, lengviausia būti patriotu, šaukiant „Gėda“. Gėda, bet – kam? Tam dirigentui, kuriam tikrai turėtų būti gėda, deja, visai ne gėda.
Reikia pamatyti, kaip jis savimi pasitikinčiai atrodo Daukanto aikštėje, su baltu švarku, pirmą kartą nesusikūprinęs ir pakelta galva. Kaip spindi jo akys ir kaip šauniai jis kalbasi su policininku, kai jį filmuoja kamera. Ir nesuvokia, kad iš šono labai gerai matosi to iškilumo priežastis: galų gale mergaitę pagrobė! Galų gale atsirado tikras pretekstas versti Prezidentę! Jei prieš mergaitę nebūtų panaudota brutali jėga, jis nesijaustų taip užtikrintai. Jam ir jo tikslams tai labai paranku. Deja, deja…
Teko girdėti, kaip vienas buvęs kolega dabar Seimo narys prieš kurį laiką sakė žurnalistei: ”Kaip padaryti, kad Venckienei greičiau atimtų mantiją, – tada mes ją grūstume į politiką ir eitume kartu”. Dabar šis šaunus vyras mitinguoja drauge su baltuoju švarku.
Bet palaukit! Baltasis švarkas mitinge prieš trejetą mėnesių net nesiruošė liesti nelaimingos mergaitės klausimo. Buvo slapta užsakytų plakatų prieš Valstybės Vadovę ir nė vieno – kuris reikalautų teisingumo nuosavų vaikų pardavinėtojams.
Ilgai teko su Medalinsku diskutuoti apie tai, kad norint pakeisti ką nors teisėtvarkoje, šis klausimas šiuo metu pagrindinis, raktinis. Tačiau visai neseniai, kovo 11 dieną, kai Seimo rūmuose šis pokalbis vyko, valstybiniai pedofilai nei p. Medalinskui, nei jo bendrams nė kiek nerūpėjo. Kaip ir žmonių teisės. Jie buvo susirūpinę tik Gailiaus ir Giržado teisėmis. Stiprų šešėlinį užnugarį turi tie vyrai, jei dėl jų ir mitingai šaukiami, ir prezidentai keičiami…
Garliavos mergaitė jiems parūpo tada, kai pamatė, kad tai pagrindinis klausimas, kuris jungia žmones, – o jiems juk ir reikalingi tik statistiniai vienetai įmesti balsus į urnas. Giržadas su Galiumi nė kiek nebūtų sulaukę žmonių užuojautos.
Taigi, viskas eina pagal jų planą ir drauge pagal niekadėjų policininkų, neteisingų teisėjų, šešėlinių valstybinių pedofilų, t. y. chuntos planą.
Tik pasakykit, gerbiamieji skaitytojai, kaip čia yra, kad abiejų grupuočių planai sutampa?
O gal čia yra taip?…
Šiandien Garliavos tragediją rodo visos televizijos ir visos rodo ponią Neringą, klausinėja apie užpuolimo detales… Laidos, keliančios užuojautą, klausimai ir atsakymai – jaudinantys. Bet pasakykite – kodėl jie su tokia meile nerodė ponios Neringos prieš kelis mėnesius? Gal tada ir pagrobimo nebūtų buvę?
Todėl, mielieji, kad tada jos dar nebuvo galima panaudoti politikoje su visais jumis, kurie rėmėte ir remiate mergaitę, – p. Neringa dar nebuvo apsisprendusi niekur bolotiruotis. Tada dar nebuvo realių planų panaudoti ją perversme prieš Prezidentę. Dabar p. Neringa pati aiškiai pasakė: jei darysite revoliuciją – aš dalyvausiu. P. Neringa dirbo teisėja, ji neturėjo per daug laiko politinėms strategijoms, už ją tai darė kiti. “Vadybininkai”.
Be to, pasakau atvirai: jei p. Neringa iš tikrųjų taps manifestacijos prieš niekuo nekaltą Prezidentę galva, manęs nebeapleis bjauri, išdavikiška mintis – o kas, jei pačiai teisėjai mergaitės sukeltos problemos buvo jau taip atsibodusios, kad nebebuvo jėgų jas pernešti?.. Gal pasąmonėje jaučiamas palengvėjimas, ją išplėšus? Jei brutalus policijos poelgis suteikė tiek iniciatyvos ir nukreipė į tokią aktyvią ilgalaikę politinę veiklą, su tokiais įsipareigojimais, kuriems ekspromtu, be ilgo brendimo, tikrai netasirastų nei jėgų, nei noro, – ką galime galvoti?
Nelaimės sugniuždytas žmogus vargu ar pultų ant pirmų revoliucijos barikadų ir sutiktų tapti revoliucijos vėliava, kuria – ji to negali nesuprasti – pasinaudos kiti.
Prašau atleisti už šventvagiškas mintis, tačiau viskas turi būti apsvarstyta iš visų pusių, jei norime atrasti tiesą. Nusišalinimas nuo politikos išreikštų tikrą, sąžiningą, nesuinteresuotumo įvykusiu faktu būseną, juo labiau, kad ji nukentėjo nuo politikos. Juk globodama brolio mergaitę, p. Neringa tikrai negalėtų būti politine figūra. Taip išeina, kad mergaitės paėmimas – “nėra to blogo, kas neišeitų į gerą”? O gal čia yra taip – atsiprašau dar kartą…
Išdavystė sena, kaip pasaulis
Visi žinome, kas yra revoliucija: girdėjome apie pintines nukirstų galvų per revoliuciją Prancūzijoje, apie iššaudytą caro Nikolajaus Romanovo šeimą Rusijoje, apie marias kraujo ir kalnus kaulų, statant didžiąsiais Sibiro hirdoelektines, miestus, tiesiant magistrales per taigą.
Nėra šeimos Lietuvoje, kurių giminės nebūtų tapę apskurusio proletarinio intelekto, kuriuo buvo manipuliuojama vardan beribės valdžios, aukomis.
Visos revoliucijos buvo finansuojamos iš užsienio. Senas metodas – susitvarkyti su valstybe jos pačios piliečių rankomis.
Petras Dusburgietis savo kronikoje irgi aprašo, kaip badaujantiems kryžiuočiams apgulus lietuvių pilį, “dievas apšviesdavo” vieno kurio iš pilėnų protą, ir tas atidarydavo naktį pilies vartus. Paskui seka skaičiavimas – kiek vyrų išžudyta, kiek paimta į nelaisvę, kiek moterų ir vaikų išvežta vergais į svetimą kraštą, kiek žirgų paimta grobio. O išdaviką apkrikštydavo ir padarydavo pilies valdytoju. Išdavystė sena, kaip pasaulis…
Nieko nuostabaus, kad šiandien irgi matosi keliolika “apšviestųjų”, o keli, patys “šviesiausieji”, nors ir sėdi šešėlyje arba pensijoje, tačiau jų “šviesa” taip tvoskia per kai kurias televizijas ar internetų portalus, kad tik aklas nematytų. Tokie ir eina į mitingus Daukanto aikštėje.
Jaučiu, kad taip niekas iš jų ir nepareikalaus p. Žiobienės atsistatydinimo, niekas tinkamai “nepadėkos” Seimo nariams, kurie nepajudino nė piršto, kad apgintų mergaitę, ir nė vieno mitingo nebus prie Aukščiausiojo Teismo, prie Vidaus reikalų ar Teisngumo ministerijos.
O netrukus, per dirbtinai užpumpuotą puolimą prieš Prezidentę, iš viso niekam nebebus įdomu, kur dabar laikoma mergaitė. Ir niekas nepaklaus, kodėl vienintelę vaiko teisių apsaugos specialistę, kuri gali susitikinėti su mergaite, turėjo parinkti Valstybės saugumas.
Praeis rinkimai, vaiko kančios kaina patekę į Seimą vyrai su baltais švarkais net nebekalbės apie egzistuojančius kažkokius valstybinius pedofilus, jiems ta tema bus tokia neintelektuali, neestetiška, kažkokia… nepadori. Lietuvos našlaičiai vaikai bus toliau pardavinėjami, niekinami, kankinami.
Todėl, kad ne evoliucija svarbu. Evoliucijos pabaigos, kaip žinia, nesimato. Šiandien chuntai svarbu revoliucija. Ir žmonės… Žmonės, žmonės, žmonės!!! Mitinguokite kuo daugiau, visuose didesniuose miestuose! Nes žmonės – tai mandatai Kuoliui, Medalinskui, Nakui ir grupei kitų.
Ir televizija dabar rodys ponią Neringą, rodys prievartos scenas, dar ilgai eteryje aidės vaiko klyksmas, o žmonės nesupras, kaip tai galėjo būti mūsų vadinamoje laisvoje Lietuvoje.
Paskui bus ilgai aiškinamasi, kuris policininkas kiek nusikalto, kiek metrų vilko močiutę, su batais ar be batų.
Bus daug triukšmo ir pasibaisėjimo, kad tik nesigirdėtų mūsų visų sąžinės balso, klausiančio: o kurgi mergaitė? O kur antroji? O kaip su ta pedofilijos byla? O su Kedžio byla – kaip, vis tik? Užspringo žolės lapu, ar buvo negirdėtai žvėriškai nukankintas?
Niekas jums niekada ir nieko apie tai nebepapasakos, jeigu… Jeigu bėgsite paskui kiekvieną netikrą pranašą, kuriems pranašystės dovana užeina, kaip taisyklė, pusė metų iki rinkimų. Jeigu to nepaklaus Prezidentė.
Dabar ji turi teisę ir galimybes aiškintis ir pareikalauti atsakymų. Dabar jos klausimai jau nebereikš kišimosi į teismų darbą, kurio taip laukė teisėtvarkos chuntininkai, kad galėtų pareikšti Seime apkaltą. Mergaitei ginti Seime balsų neužteko, užtat – būkite tikri – Prezidentės apkaltai būtų užtekę. To reikia net seniems politikams, kurie irgi taiko savo lyderius iškelti būsimuose Prezidento rinkimuose.
Nemanau, kad perversmas pavyktų
Kai Jos Ekscelencija Dalia Grybauskaitė sugebėjo pakankamai aiškiai pareikšti savo nuostatą per prievartos aspektą, atsirado “apšviestųjų”, kuriems to buvo maža. Ir dabar jie nekaltina tų, kas visą laiką sabotavo ir sabotuoja teisę ir teisingumą, kas atėmė mūsų, Lietuvos piliečių, teisę į teisingą teismą, kas paniekino aiškiai išreikštą Prezidentės nuostatą “prievarta vaiko atžvilgiu neleistina”.
Jie kaltina Prezidentę tuo, kad ji nepadarė pažeidimo, nežengė antikonstitucinio žingsnio ir pati nenuėjo į ešafotą.
Apsukrieji “vadybininkai” naudojasi žmonėmis, kurie ir supratimo neturi, koks nesaugus šis metas mažai mūsų tautai, kaip paranku mums tarptautinės politikos ir tarptautinio autoriteto prasme turėti Vadovą, jaučiantį, kaip ir kiek balansuoti tarp Rytų ir Vakarų pasaulio, kad balansas šiai dienai būtų optimalus Lietuvai.
Nemanau, kad perversmas pavyktų. Nemanau, kad Lietuvos žmonės nieko neišmoko.
Manau, kad tikro mergaitės gynimo ir nebuvo, nes jėgos, kurios paskutiniu metu ypač aktyviai reiškėsi kaip ginančios, nebuvo vieningos, koordinuotos, turėjo ne vieną šalutinį savanaudišką tikslą. Jautėsi, jog net darant šventą darbą, veiksmo prasmė neapjungė mergaitės rėmėjų – visą laiką buvo matoma konkurencija tarpusavyje, kas labiau taps matomu “kokie mes geri”.
Mergaitės gynimas virto varžytinėmis. Nebuvo darnių pajėgų deramai pasipriešinti gerai organizuotai teisėtvarkos klano korupcijai, kuri atsirado ne per vieną dieną, o per dvidešimtį metų, peraugo visą sistemą ir sunkiai atsiejamais ryšiais sujungė nusikaltėlių pasaulį su valdžios struktūromis.
Antivalstybiškumo bastionas šiandien – Lietuvos teisėtvarka ir teisėsauga. Teismai ir policija – iki šiol nepakaltinamos sistemos, nes jie manipuliuoja įstatymais ir geležiniais tarpusavio ryšiais prieš minią, kuri tik laiko neapgalvotus plakatus ir šaukia, kas jiems liepta šaukti. Valstybės saugumas – iš viso nesuprantama institucija, kuri bent jau iki šiol tikrai darė įtaką teismams, bylų sudarymui, jų sprendimo eigai. Joks Prezidentas iki šiol nepabandė šių ryšių išardyti, nes suprato, jog ramiau gyventi paliekant viską kaip yra. Šios struktūros, glaudžiai susijusios su daugiamilijoniniais šešėliniais verslais, su atviromis kontrabandai muitinėmis…
Jūs chuntai – tik statistiniai vienetai
Lietuvą valdo chunta ir jai jūs reikalingi tik kaip statistiniai vienetai pakelti rankoms per rinkimus arba pabūti pretekstais, kurie pradėtų judinti sąžiningai dirbančią vienišą, su šešėliais nesusijusią Prezidentę.
Ir jūs darote tokius judesius, kokių nori jie, jums neatpažįstamos virvutės jų rankose, ir jie tampo jas apsivilkę baltais švarkais, kalbėdami apie permainas teisėtvarkoje apie demokratiją ir t.t. Jūs paprasčiausiai neatpažinsite jų, nes stebite juos tik kelis mėnesius…
Nederėtų šiandien neišmanančiam piliečiui kištis ir trukdyti atlikti taip svarbų, jau pradėtą darbą. Kol Prezidentas netarnauja jokiam oligarchui, netarnauja ir tauta. Ji pradėjo judinti klanus, dėl to ir yra puolama, bet jūs to nestebite, nes jums pakanka vienos širdį draskančios temos ir esate sąmoningai sutelkti vien tik ties ja.
Šiai Prezidentei reikia pasitikėjimo ir paramos, nes priešų ji turi daugiau nei buvusieji. Ir tą pasitikėjimą turi suteikti tauta. Ir ne tik šiai kadencijai, bet ir kitai. Kitaip – turėsime, ką turėjome iki šiol ir taip bus iki kokios nors katastrofos, arba kol mūsų neliks visai.
Aš tvirtai tikiu, kad Prezidentė neliks abejinga tam, kas įvyko. Būtų gerai, kad atsirastų ir neliktų abejingi ir bent keli sąžiningi vyrai Valstybės saugumo departamente ir atidžiai pažiūrėtų, kas čia sukūrė ta trilerį, – prasidedantį nekokybišku Kedžio bylos tyrimu, su numatyta pabaiga – Prezidentės pašalinimu. Kokiems tikslams iš tiesų naudojami tie keturi milijonai, skirti Kuolio “visuomeninėms” reikmėms, ir ar jie netarnauja nestabilumui didinti valstybės viduje.
Mergaitė – jaukas visuomenės dėmesiui sutelkti
Būtų gerai, kad kažkas pasiaiškintų, ir kokios pajėgos naudojamos rašyti atsiliepimams internetų portaluose ir kaip tai apmokama.
Šiuo metu naudojama tai, kas vadinasi psichologiniu ginklu, juodosiomis technologijomis ir iš tikrųjų reiškia visuomenės sąmonės valdymą.
Į komunikacijų erdvę išmesta mergaitė – kruvina auka, jaukas sutelkti visuomenės dėmesiu arba sukiršinti ją.
Kas taip ilgai ruošė tą jauką? Kiek žmonių aukų pareikalavo ta virtuvė? Įtariu – kokia supuvusi bebūtų teisėtvarka, pati viena, kaip sistema, ji nesugebėtų taip tobulai apjungti visų reikalingų aspektų. Žmones kaip jaukus, kaip kruvinas aukas nuo seno naudoja slaptosios tarnybos, ir neabejoju, kad be jų čia neapsieita. Todėl ir reikalingi sąžiningi vyrai Lietuvos VSD, kad atliktų tyrimą, kokio juodųjų scenarijų autoriai iš mažos Lietuvos nesitiki.
Ar dar yra tokių karininkų? Tada atsiras ir abi mergaitės, ir bus išaiškintos bylos. Tačiau reikalingi sąžiningi žmonės – ir ne diletantai, o specialistai. Ar dar yra tokių pas mus? Reikalaukime civilizuotai, organizuotai, be juodosios magijos ir prakeiksmų, nes tai, kas dabar sklando viešoje erdvėje, diskredituoja, žemina ir mus pačius, ir mūsų viltis.
Išdavystė, kuri įvyko – dviguba. Išduota mergaitė ir, ja naudojantis, mitinguose Daukanto aikštėje išduodami valstybės pagrindai. Reikalinga ne revoliucija, o sparti evoliucija. Prielaidos tam jau subrendo visos.
P.S.
Kai buvau jau parašiusi šį straipsnį, sužinojau, kad Vilniaus savivaldybė leidimo palapinių miesteliui Daukanto aikštėje nedavė. Radau elektroniniame pašte ir naują Puteikio ir Kuolio kvietimą – marširuoti nuo Seimo iki Prezidentūros… Suprantama, reikia treniruotis, kad maršrutas būtų gerai įsisavintas, nes grupė Kauno visuomeninkų jau dabar pradėjo agitaciją už Naglį Puteikį kaip už naują Prezidentą, kuris turėtų pakeisti Jos Ekscelenciją p. Dalią Grybauskaitę.
Taip pat sužinojau, kokia svarbi ir reikšminga Prezidentės kelionė į NATO viršūnių susitikimą – pasiektas maksimumas rezultatas dėl Baltijos šalių apsaugos, kurią sudaro ne vien fizinė pasienio apsauga, tačiau ištisi paketai, liečiantys naujausias technologijas bei energetines ateities perspektyvas. Tačiau apie tai, be abejo, bus specialus pranešimas.
Taigi nė kiek neabejoju, kad ši kelionė kai kam buvo ir labai nemaloni ir ,ko gero, buvo stengiamasi ją sutrukdyti, kad ir dirbtinai ilgai kurtų skaudžių nūdienos aktualijų pagalba, nes šios garantijos negali neliesti svetimos valstybės karinių objektų dislokavimo pačiame mūsų pašonyje – Kaliningrade…
Tačiau pretendentams į Lietuvos prezidento postą, kurie jau šiandien puola draskytis dėl nenudirtos lokio odos, verta pagalvoti, ar ne laikas liautis kaišioti pagalius į ratus, o mokytis ir kaupti žinias, jei planuojate kada nors dirbti ne kokio klano, o visos Lietuvos labui? Vietinės problemos turi savo sprendimo būdų ir nevelkime į tai žmonių, kurie sėkmingai dirba tarptautiniame lygmenyje.
Tačiau, kad bus liautasi, nenusimato.
Atsimenate, ką skelbė, mano nuomone, geriausia visų laikų Lietuvos “astrologė” Giedrė Gorienė? O skelbė tokį galimą scenarijų: “kai jau mergaitė bus paimta, žmonės bus išvesti į gatves ir prie Prezidentūros – prieš Prezidentę. Atsiras liudininkų, kurie paliudys, kad “mergaitė tikrai buvo prievartaujama”, kad Stankūnaitė “tikrai buvusi laisvo elgesio asmenybė” ir kad “tokiai nieku gyvu nebuvo galima atiduoti mergaitės”. Ir dėl viso to vėl bus kalčiausia Prezidentė – “kaip ji galėjo tokiai mergaitę atiduoti???”. Ir kad į tolesnį serialą bus įtraukti iki šiol nuošalyje palikti asmenys…
Atrodo, scenarijus jau pildosi.
Kaip bus toliau, pagyvensim – pamatysim. Tačiau įvykių raida rodo, kad Lietuvoje gyvena ne tik geriečiai, ne tik krikščionys, ne tik apkvailintieji lengvatikiai, ne tik agresyvios vidutinybės, bet ir tikri Lietuvos stabilumo priešai – Homo animal regensis.
O dėl astrologijos – šių eilučių autorei niekada nekilo abejonių, kad politinė astrologija geriausia, kai “astrologas” valdo patikimus informacijos šaltinius ir turi Dievo duotą analizės dovaną – išvesti ryšių liniją ir paraleles tarp daugybės taškų (kai tuo tarpu kiti pasiklysta tarp trijų pušų). Šiuo atveju tokia yra “Karšto komentaro” vyriausia redaktorė Giedrė Gorienė. Nesistebiu, kad jai tenka iškęsti įvairiausius epitetus, bet ką padarysi – toks darbas. Tačiau, kas seks toliau, ji jau yra aprašiusi. Vargas tiems, kurie klauso ir girdi tik patys save – tiems niekas negali padėti. Subordinacijos principas amžinai primins apie save visiems, kas jo nepripažįsta.
