Gavom tai, ką ir turėjom gauti

21
20
- Reklama -

Referendumo aktyvistas Algirdas Mačiulaitis

Skaitydamas įvairių politologų bei kitų sričių specialistų nuomones apie pirmojo Lietuvos referendumo „fiasko“ patyrimo priežastis, susidarau įspūdį, jog daugelis „rašančiųjų“ nelabai nori pamatyti „povandenines“ sroves, kurios turėjo daug įtakos ne tik patirtam pralaimėjmui, bet ir pačiai referendumo eigai. Žmonės, kurie apie metus niekeno nefinansuojami aukojo savo brangų laiką, lėšas ir „sunešiojo“ ne po vieną porą „geležinių kurpaičių“, be jokios abejonės, šventai tikėjo ir keliamų klausimų svarba, ir referendumo sėkme. Be jokios abejonės, visi šitie klausimai ir yra Lietuvai labai svarbūs. Tai pripažino ir pripažįsta netgi tie, kurie, peržengdami konstitucinės ir moralinės teisės normas, darė viską, kad tik šitas referendumas neįvyktų.

Jeigu kalbėtume tik apie tai, jog trijų klausimų pateikimas viename „bukete“ atstūmė dalį referendume norėjusių dalyvauti žmonių, tai drįsčiau manyti, kad jeigu būtų balsuojama tik už pirmą klausimą, referendumo priešininkams būtų buvę žymiai sudėtingiau durninti ir gąsdinti Tautą. O šiuo atveju proferoriaus V.Lansbergio šito referendumo palyginimas su tarybiniais laikais parduotuvėse „komplekte“ su dešra brukamomis niekam nereikalingomis prekėmis, pataikė vos ne į patį ,,dešimtuką“.

Kiekvienas iš referendumo iniciatorių, be jokios abejonės, turėjo ir tebeturi savus tikslus, ir galutinis rezultatas „lyderiams“ nelabai rūpėjo. Ir ne tik dėl savų ,,užslaptintų“ tikslų, bet ir dėl elementaraus nesugebėjimo kalbėtis su žmonėmis. Kažkodėl šito nepamatė žiniasklaida. Net ir tai, kad tokia organizacija (kurioje kiekvienas daro, ką nori ir kaip nori), kurią bandė referendumo aktyvistams primesti save „titanu“ pasivadinęs P. Šliužas, didžiajai daliai vienminčių tapo visiškai nesuprasta. Visi be išimties susirinkimai, kuriuose dalyvavo referendumo iniciatyvinės grupės „titanas“ , virsdavo chaosu, beprasmiais įžeidinėjimais ir visiška betvarke. Žmonės, dalyvavę pačiame pirminiame parašų rinkimų etape į P. Šliužą žiūrėję kaip į Tautos didvyrį, vėliau pradėjo šnabždėtis, kad ,,titanas“ gali būti kažkieno papirktas, nes jo elgesys akivaizdžiai prasilenkė su daugybe referendumui dirbančių savanorių elgesiu, kurie, negailėdami jėgų ir netgi nekreipdami dėmesio į patyčias ir pažeminimus, iki paskutinės dienos dirbo referendumui.

Ne ką keisčiau elgėsi ir kiti du referendumo „titaniukai“: Rita Jusienė ir Julius Panka. Pastarasis, taip aktyviai ne kartą gynęs referendumo idėjos tikslą prieš stebint visai Lietuvai, būdamas partijos lyderiu, didžiausiame šalies mieste „nesugebėjo“ surasti nė vieno savanorio su automobiliu, kuris būtų galėjęs pasivežioti referendumo agitacinį plakatą. Kai Kaune „tokių“ automobilių su didžiuliu referendumo agitaciniu plakatu važinėjo berods dešimt. Likus savaitei iki referendumo, per tūkstantinį pedagogų mitingą pamačiau Julių Panką su savo komanda laikantį didžiulį, apie šešių metrų ilgio transparantą, agituojantį jungtis į Tautininkų sąjungą. Supratau, kad ir „šitam titaniukui“ referendumas -tai tik tramplynas į didžiąją politiką. Nors vėliau Julius Panka paaiškino, kad jis ne tik didžiuliu plakatu kvietė jungtis į Tautininkų sąjungą, bet ir kvietė į referendumą, tam tikslui prisisęgęs referendumo ženkliuką prie krūtinės.

Daug linskmų ir graudžių kuriozų buvo referendumo „virtuvėj“, kurių nematė nei politologai, nei paprasti žmonės. Nebuvo nei normalios koordinacijos, nei organizacijos. Dirbtinai sukurtas pačių referendumo iniciatorių chaosas rodė, kad referendumo „titanai“ labiau nori, kad referendumas neįvyktų, negu, kad įvyktų. Nors logiško paaiškinimo refrerendumo iniciatorių nelogiškam elgesiui greičiausiai dar ilgai daug kas neatras.

Šitas referendumas tikrai negalėjo ir neturėjo įvykti, nors ir žmonių, pasišventusių nemokamai dirbti ir neišsigandusių policijos susidorojimų, Lietuvoje tikrai pakako. Bet patys referendumo iniciatoriai buvo, švelniai tariant, per kvaili ir visiškai ne pragmatiški. Tiesiog, pasinaudoję populiaria tapusia žemės nepardavimo užsieniečiams tema, referendumo iniciatoriai, kaip maži vaikai smėlio dėžėje, puolė vienas kitam lipdami per galvas vairuoti laivą, nors jokių įgūdžių tam neturėjo. Aišku ir tai, kad, jei ir audros daužomo laivo vairas būtų perduotas tiems, kurie būtų sugebėję vairuoti bent šiek tiek profesionaliau, referendumas, kuriame pateiktų klausimų logiškumą negalėjo iki galo išaiškinti net patys iniciatoriai, vis tiek nebūtų įvykęs, tik referendumo rezultatai galėtų būti kitokie.

Nereikėtų kaltinti nei V.Lansbergio, nei A.Kubiliaus, nei A.Butkevičiaus. Nors visiškai suprantama jų baimė. Jog susivieniję referendumą palaikantys tūkstančiai žmonių tampa realia grėsme, galinčia artimiausiu metu patraukti korumpuotus Seimo narius nuo „lovio“. Todėl ir valdančioji dauguma buvo priversta imtis bet kokių priemonių, kad tik kaip nors nutolintų jau ir tai neišvengiamą Tautos susivienijimą.

Mano giliu įsitikinimu, jokiu būdu nereikia „šaudyti“ tų, kurie referendumui nepritarė arba turėjo kitokią nuomonę. Nors „tą daryti“ nuo pat pirmos parašų rinkimo dienos iki paskutinės debatų laidos siūlė referendumo „titanas“ P. Šliužas. Norint pasiekti pozityvių permainų, nereikėtų pasaulį „piešti“ dvejomis spalvomis: juoda ir balta. Ne toks baisus velnias, kaip jį maliavoja, ir ne viskas auksas, kas auksu blizga.

Su didžiule pagarba ir referendumo šalininkams, ir referendumo priešininkams – Algirdas Mačiulaitis

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą