“Golgotos vynuogės”: Maldos (4)

7
10
- Reklama -

Rašytoja, nepriklausomybės akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė

pilnos knygos maldų, kurios šlovina Viešpatį, bet kur rasti maldą, skirtą žmogžudžio lūpoms

Kur rasti maldą man, Viešpatie, kur tokia malda parašyta? Pilnos knygos maldų, kurios šlovina Viešpatį, bet kur rasti maldą žmogžudžio lūpoms?

Mano lūpos užrakintos paslapties baisumu, mano širdis sukaustyta žiaurumo ir baimės dėl jo pasekmių. Kur rasti tokią maldą, Viešpatie, kas mane išmokins, kaip melstis?

Aš galiu nueiti į bažnyčią, tačiau mano lūpos liks užrakintos, aš galiu tapti šventvagiu, priėmęs Šventą Komuniją, bet kas man atleis mano baisų darbą, jei pats jo negaliu sau prisipažinti.

Dieve, aš nužudžiau žmogų, aš jam atėmiau gyvybę, aš apiplėšiau baisiau už daugybę plėšikų, nes iš jį mylinčiųjų atėmiau jo meilę, jo rūpestį, jo gerumą.

Aš atėmiau gyvybę jo kūnui, o sielą nuskriaudžiau dar labiau, palikau ją nebaigusią kelio, neatlikusią savo paskirties, neišmokusią gyvenimo pamokų, kurias Tu, Viešpatie, buvai siuntęs išmokti.

Kur rasti maldą, kuri man išmelstų atleidimą ir ramybę, kur rasti maldą, kuri mano gyvenimą padarytų laimingą, jei mano kaltė kaip juodas debesis slegia mane ir slėgs amžinai?

Niekas tos maldos neparašys man, niekas atleidimo neduos ir mano kaltės nenuims nuo manęs, Viešpatie, aš pats turiu ieškoti išeities savo sielai ir pats turiu atrasti žodžius maldai, kurią tu išgirstum.

Viešpatie, neprašau: „Leisk užmiršti“, neprašau: „Nebauski per smarkiai“. Prašau tik, Viešpatie, neleisk už mano kaltę kentėti mano vaikams ir provaikiams, kad jų pačių kraujas mano kaltės neatpirktų.

Leisk man ją atpirkti ir parodyk man kelią, kaip tai padaryti.

Leisk man už šią kaltę atsilyginti šiame gyvenime, kad iš jo išėjęs nelikčiau patamsių karalystėje, kur neatpirktos kaltės kankins demoniškais pavidalais, kur nerasiu atilsio ir kur to atilsio niekas man neišmels.

Viešpatie, kol turiu balsą, meldžiuosi pats, nes Tu vienas gali mane suprasti.

Mušuosi sau į krūtinę sakydamas: „Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas“. Išpažįstu šią baisią kaltę pirmiausia Tau, mano Tėve, kursai esi danguje, ir Tau, Dievo Sūnau, kuris savo kančios galybe sušvelninai atpildo dėsnį ir paskutiniais savo žodžiais ant kryžiaus, kuriuos tu skyrei plėšikui ir žmogžudžiui, parodei, jog tyra, atverta širdis, duoda viltį, jog kada nors galėsiu išvysti Tavo šviesų ir spindintį veidą netgi aš.

Nieko kito labiau netrokšdamas, negu Tavo atleidimo, Dievo Sūnau, Jėzau Kristau, pirmiausia skelbiu, kad atsisakau šios nuodėmės ir jos įkvėpėjo ir jie nebėra mano esybės dalis.

Jėzaus Kristaus kūno ir kraujo aukos galybe atsisakau tavęs ir atskiriu nuo savęs, piktoji dvasia, kuri drauge esi ir mirties dvasia, puikybės dvasia, melo dvasia, keršto dvasia, pykčio dvasia, neapykantos dvasia, klastos dvasia, gobšumo dvasia, veidmainystės dvasia.

Jėzaus Kristaus kūno ir kraujo aukos galybe atsisakau visų piktosios dvasios apraiškų, visų jos pavidalų, visų jos savybių, visų įmanomų jos veikimo formų, visų visų jos gundymų, jos tarnų, jos pinklių.

Jėzaus Kristaus kūno ir kraujo aukos galybe pirmiausia aš pats atsižadu visko, kas yra iš piktosios dvasios ir kas veda pas piktąją dvasią, atsižadu visiems laikams visko, ką žada ir siūlo piktoji dvasia ir visi jos pavidalai.

Nieko labiau netrokšdamas, negu įgyti Tavo ramybę ir būti Tavo šviesoj, Dievo Sūnau, mūsų visų amžinasis šviesusis Broli, mūsų Mokytojau, veržiuosi šiandien į Tave, nes Tu esi pilnas atleidimo malonės.

Tu gyvenai tarp mūsų ir kentėjai su mumis, Tu mokei mus, mylėjai ir buvai vienišas.

Tu taip gerai supranti kenčiančią širdį ir žinai, jog žemėje nusikalstantį mato visi, o atgailaujančio nemato niekas.

Tačiau Tu matai mane, nes esi nematomybėje, o mano kančia veržiasi iš sielos gelmių, kuri taip pat yra neregima šiam pasauliui, bet regima Tau.

Aš veržiuosi į Tave ir trokštu, kad mano nelaimė ištirptų Tavo tobuloje meilėje klystančiam žmogui ir liktų tik šviesi, ramybės pilna likusio gyvenimo erdvė, kur mano atgaila ir Tavo gailestis galėtų paruošti aplinkybes mano baisios klaidos atpirkimui.

Tikiu Tavimi. Einu į Tave. Prašau Tavęs.

Saugok mane nuo fizinių, dvasinių, psichinių ir mentalinių užpuolimų, padėk man nugalėti savo grubiąją, žemąją prigimtį ir ugdyk mano aukštąsias dvasios savybes.

Siųsk man į pagalbą savo angelus ir Arkangelus, ir visas kitas savo sukurtąsias dangiškas būtybes, galinčias padėti puolusiam žmogui, kad jie nuolat budėtų prie mano sielos, kuri yra Tavo dvasios, Šventosios Dvasios namai.

Saugokite mane, šventos Galybės, nuo piktosios dvasios, nuo matomo ir nematomo blogio, nuo pažįstamo ir nepažįstamo priešo, nuo klastingo žmogaus, nuo draugo, kuris gundo nusikalsti, nuo tolimo ir artimo ginklo, nuo pykčio, keršto, melo, neapykantos, didybės, išpuikimo, pavydo, klastos, gobšumo, tingėjimo, gašlumo, nuo visų žalingų įpročių ir nuo visko, kas tolina mane nuo Viešpaties Dievo ir kas tolina Šventąją Dvasią nuo manęs.

Prašau Tavęs, Tėve mūsų, kursai esi danguje, neatskirk manęs nuo savęs amžiams. Aš esu Tavo dalis ir noriu ja likti visiems laikams.

Atskirk nuo manęs mano kaltę, kuri įvyko per mano nutolimą nuo Tavęs. Šiandieną aš grįžtu pas Tave, Tėve mūsų, – neatstumk manęs.

Tavo Sūnus paliko žmonijai alegoriją apie paklydėlį sūnų, kuriam sugrįžus Tėvas jį pasitinka su didžiausiu džiaugsmu. Ar tai neduoda vilties, kad ir Tu manęs neatstumsi? Dėl ko gi kito būtų kalbėjęs Tavo sūnus, jei ne norėdamas paliudyti begalinį Tavo gailestingumą?

Viešpatie, amžinasis mūsų visų Tėve, tenebūna mano baisioji kaltė be vilties atspindžio.

Per ją aš sugrįžtu pas Tave ir maldauju, suteik amžiną šviesą tai nuostabiai sielai, iš kurios aš atėmiau kūniškąją gyvybę, tačiau kuri ir dabar atlieka savo šventą darbą ir veda mane pas Tave, priversdama kentėti mano sąžinę ir susimąstyti apie kiekvieno veiksmo, žodžio ar minties prasmę.

Suteik nuolatinę paguodą ir paramą visais dvasiniais ir materialiniais klausimais tos sielos artimiesiems, kurie per mane paliko didžiuliame skausme, liūdesy ir vienatvėje. Saugok juos, globok ir guosk, nes tik Tu gali jiems sumažinti skausmą.

Padėk, Tėve mūsų, atpirkti man mano kaltę, suteik stiprybės, jėgų ir pasiryžimo tai atlikti dabar, šiame gyvenime, nes žinau, kad čia atlikta atgaila ir teisinga bausmė sumažins kliūtis kelionėje pas Tave.

Atsiųsk man žemiškųjų dvasios brolių, kurie mane suprastų, o ne galutinai pasmerktų, ir padėk man atrasti žemiškųjų dvasios tėvų, kurie palaikytų mano pasiryžimą artėti prie Tavęs visu likusiu savo gyvenimu ir kiekvienu sąmoningu veiksmu jame.

Suteik jėgų ir drąsos išpažinti savo kaltę mano žemiškajam dvasios tėvui, kad nebereiktų šios paslapties laikyti vien savyje.

Tegul mano tolesnis gyvenimas, kad ir paženklintas kančios, būna paminklas ant mano kaltės ir nuodėmės kapo, nes trokštu, kad jis būtų pilnas dorų darbų, gailesčio, užuojautos ir meilės kiekvienam, kas nelaimingas.

Į Tavo rankas, Dieve, atiduodu savo likimą.

Tebūnie visur Tavo valia, o Tavo valia visada gera ir teisinga ir aš pasiruošęs ją priimti. Amen.

ar gali kalėjimas atimti laisvę veržtis į tave, Viešpatie, ar gali kalėjimo sienos užtverti kelius į tavęs pažinimą?

Viešpatie, kasdien apmąstau savo gyvenimą. Kasdien prisimenu, kiek galimybių liko nepanaudota ir kiek teisingų tiesių kelių pamesta. Kasdien prisimenu aplinkybes, kurios mane atvedė čia, iš kur kol kas nėra kelio atgal…

Bet aš pripažįstu Tavo valią, tegul ji visada viešpatauja virš mano gyvenimo, nes Tavo valia visada gera ir teisinga.

Aš turėjau laisvę, tačiau nebeturėjau Tavęs. Tave aš buvau pamiršęs ir nemaniau, kad Tu turi mano gyvenime lemtingą reikšmę. Aš gyvenau kaip sapnuodamas, beveik nesusimąstydamas, kas yra tikrasis mano Aš, mano protavimas nešė mane bedvasiais klystkeliais negirdėdamas sielos balso.

Dabar aš praradau laisvę…

Tikriausiai nebuvo kitokio būdo sustabdyti mane, kad į Tave atsigręžčiau, kaip į savo sielos tikruosius namus, ir kad ieškočiau kelio į Tave, kaip į ramybę ir džiaugsmingą palaimą. Tikriausiai kitomis aplinkybėmis aš nebūčiau galvojęs apie Tave ir man nebūtų tekę patirti, kad vien kreipimasis mintimis į Tave suteikia viltį ir saugumo jausmą.

Viešpatie, tai, ką aš praradau ir ką vadinau laisve, tai tebuvo tik pasaulio skersvėjų triukšmas, kur materija kūrė savo dėsnius, vertė veikti pagal juos, o aš nesugebėjau rasti užuovėjos, kur galėčiau susivokti, ko gi reikia mano sielai, kur galėčiau išklausyti ją.

Tai, ką aš praradau, – nebuvo laisvė. Laisvė yra manyje, ji yra begalinė ir amžina. Laisvę geriausiai pažįsta siela, nes ji atėjo iš ten, kur nėra materijos.

Aš tik apsivilkęs materijos rūbą, ir kai jį nusimesiu, niekas man nebetrukdys veržtis į Tave.

Tai, ką aš praradau, nėra laisvė, o ką atradau – nėra nelaisvė.

Aš turiu mintį, ji skrenda sielos sparnais ir ieško Tavęs. Aš galiu kalbėtis su Tavimi ir mąstyti apie Tave. Aš galiu girdėti, ką Tu man sakai.

Nebūdamas čia, aš niekad nebūčiau žinojęs, kad kai Dievas su žmogumi kalba, jam nebūtinos knygos, pamokslininkai, tarpininkai. Tu pats atrandi kelią į mano sąmonę, Tu apšvieti mano protą, kad jis atrastų teisingas išvadas, Tu atveri mano širdį didesniam savęs suvokimui ir meilei, ir aš galiu čia augti savo dvasia ir tobulėti niekieno netrukdomas.

Laikas yra amžinas ir laikas neturi pabaigos. Net jei tektų praleisti čia visą mano gyvenimą, – tai tėra akimirka prieš amžinybę. Ką reiškia čia praleisti kiek bereikėtų, jeigu čia atradau Tave, kuris esi amžinybės tėvas ir visų kenčiančiųjų paguoda?..

Leisk tik man suvokti, ko Tu lauki iš manęs, ir aš pasistengsiu visa tai atlikti. Leisk man suvokti ir teisingai įvertinti savo klaidas, kaltes ir padėk atrasti būdą, kaip man pakilti virš jų, kad jos nebetrauktų mano sielos žemyn.

Aš dėkoju Tau, mano amžinasis Tėve, už visus išbandymus, nes jie yra kelias į Tave.

Aš dėkoju Tau, Dievo Sūnau, nes be Tavo įtakos pasauliui aš negalėčiau atsikratyti keršto ir nevilties. Tu gyvenai tarp mūsų, kentėjai daugiau negu aš ir nepaliovei rodęs pasauliui išminties ir meilės pavyzdžio.

Aš dėkoju Tau, Šventoji Motina, kuri esi visų negalimų dalykų Motina, kuri, aš žinau, rūpiniesi kiekvienu iš mūsų kaip savo tikru vaiku, vos tik išgirsti pagalbos šauksmą.

Neapleisk mūsų, Šventoji Motina, globok mus, nes Tu geriausiai žinai, kas mums reikalinga.

Neapleiskite mūsų, globokite mus ir siųskite mums nuolatos savo Šventąją Dvasią, kad neregėtume nieko, kas bloga, skaudu ir sunku. Apsaugokite nuo skausmo ir nevilties mūsų širdis, kad liktų jose begalinė šviesi erdvė bendravimui su Dievo sukurtomis galybėmis.

Tėve mūsų, kursai esi danguje, tebūnie virš manęs Tavo šventa valia, o Tavo valia visuomet gera ir teisinga, amen.

Viešpatie, kokia didelė ir kokia sunki tavo meilė man, Jeigu tu atsiuntei man kūdikį su negalia. Mano kūdiki, kurs nesuvoki savo buvimo, esi gėlė, Dievo rankomis išauta ant mano likimo, nes tavo siela sveikesnė už sveikųjų…

Aš laiminu, Dievo duotasis, savo buvimą šalia tavęs. Aš meldžiu Dievą stiprybės, kad galėčiau Jo meilę pakelti.

Mano kūdiki, esi gėlė, Dievo rankomis išausta ant mano likimo, nes tavo siela sveikesnė už sveikųjų ir tu išeisi iš čia nepalytėtas nuodėmės purvo ir nepažinęs graužaties dėl neteisingai praleisto gyvenimo.

Kai tu tyli, kai nesuvoki savo buvimo, kai tu bendrauji su šituo pasauliu garsais, kurių prasmę suvokia tik Viešpats, aš žinau, jog tavo siela – erdvės sesuo ir ji dainuoja rytojui stebuklingas melodijas. Ji – trimitas Viešpaties rankose, o aš – tam, kad žemės dulkes valyčiau nuo jo, kad tenai, kur išeisiu, pasitiktų jo garsas ir praskintų man taką, kuris skirtas tik mums, jį išsaugojusiems nuo nuodėmės prisilietimo.

Dieve, davei man šį kūdikį – apdovanojai pačia brangiausia iš visų dovanų…

Įnešei į mano namus amforą su šventuoju aliejumi, kad mes išsaugotume jį nuo dulkių.

Dėkoju Tau, mano Tėve, už šį nuostabų kūdikį, kurio siela – kaip gėlė – nebus sutepta, sutrypta, nulaužta ar paniekinta.

Netobulas tiktai kūnas – jis patikima slėptuvė tobulai sielai, sunkiai atliekančiai savo paskirtį…

Dėkoju Tau už šią brangią dovaną – ji mano meilės išbandymas.

Ji – mano meilės matas, jos aukštis ir gylis, – ta brangi dovana – mano kūdikis, kurio siela pasirinko vienatvę ir nesikalba su savo kūnu.

Mano kūdiki, bet kai liečiu tave, mūsų sielos tyliai susiglaudžia, susitikusios tarp tavo akių ir mano akių. Jos šnekučiuojasi arba apsikabina, ir tik vienas Dievas težino, ko vertas šis mūsų stebuklas ir paslaptis, kurios nesupras nė vienas protas pasaulyje.

Aš dėkoju tau, Viešpatie, už paslaptį, kurią man patikėjai, už dovaną, kurią Tavo rankos išaudė ant mano likimo. Ant mano likimo – auksinė gėlė – mano kūdikio siela. Ji – trimitas aušros, ji – erdvės sesuo, ji – žvaigždė, kuri sužeidžia širdį.

Bet angelas apriša mano žaizdą ir skausmo atodūsį nuneša Dievui ir Jis mano gyvenimui suteikia prasmę – ramybę, kuria paženklinti teisūs. Amen.

Viešpatie, jie turi mus vesti, tačiau ateina paklaidinti mūsų

Jie pasižada tarnauti savo tautai, tačiau ima ją valdyti negailestingai, kaip svetimieji. Jie privalo mus globoti, tačiau ateina mūsų skriausti.

Jie ateina tam, kad surastų duonos kąsnį seniems ir ligotiems, tačiau prasibrovę į valdžią jie ir paskutinį kąsnį išplėšia iš burnos. Bažnyčiose ir maldos namuose jie viešai priima Švenčiausią Komuniją, tačiau jų mintys sukasi tik apie juos pačius ir jų širdys užvertos Dievui.

Betgi, Viešpatie, jie juk yra mūsų valdžia.

Apšviesk jų širdis gailesčiui ir gailestis paskatins juos teisingam veiksmui. Apšviesk jų protus, tebūnie jiems aišku, kad nei jų vaikai, nei provaikiai negyvens pagal kitokius įstatymus, negu jie išleidžia visiems.

Suteik jiems sumanumo, sunaikink jų garbėtrošką, tą visų ydų motiną, tą laukinį bruožą. Atgręžk jų žvilgsnį į tautą, padidink jų galimybes mąstyti, apšviesk jų vidinį regėjimą, kad virš kasdienybės visada sugebėtų regėti idealo šviesą ir galėtų orientuoti į ją savo darbą ir savo gyvenimo prasmę.

Pažadink jų sąžinę, o svarbiausia – atverk juos Dievo meilei ir padaryk, kad suvoktų atsakomybę už nedorai pragyventą gyvenimą. Atsiųsk jiems šviesos, kuri sudegintų jų siauraprotystę, suteik jiems pasiryžimo ir jėgos pasiaukojimui ir didvyriškumui, jeigu tai padės tėvynei ir tautai.

Ir niekada neleisk patekti į valdžią tiems, kurie nepasiruošę veikti pagal Tavo planą, Tavo valią ir Tavo meilės artimui bei pasiaukojimo principą.

Tegul tie, kurie turi vesti, neklaidina.

Tegul tie, kurie yra valdžioje, tarnauja tiems, kurie juos pasirinko.

Tegul jie tampa mažyčiais Tavo vietininkais žemėje ir sąžiningai atlieka savo pašaukimą.

Viešpatie, nesitrauk nuo jų. Tepasineria jų protai į jų sielas, kad pagal Tavo valią būtų perkeistas jų mąstymas iš imančio į duodantį. Viešpatie, būk su jais ir vadovauk per juos.

Bet, Viešpatie, jeigu jie sąmoningai pasirenka tarnavimą mamonai ir atsisako ganyti savo avis, kaip juos Tavo Sūnus mokė, nušluok juos iš tautos kelio, kaip šlavėjas nušluoja rūmų laiptus, kad atėjusi nauja diena atrastų švarą ir tvarką, kuriai vadovauji Tu.

Šito prašome Tavo Sūnaus Jėzaus Kristaus kūno ir kraujo aukos galybe, kad nebebūtų jų tuštybei sustiprinti beprasmiškai dedamos aukos iš mūsų gyvenimų ir mūsų likimų ir kad tai nepadarytų klaidesnio kelio į Tave. Amen.

aukite, vaikai, Dievo meilei ir žmonių džiaugsmui ir jūsų gyvenimo šviesa tegu šildo ir šviečia pasauliui dar ilgai po to, kai jūs jį paliksite

Mano Tėve, mano gerasis ir mylintis Tėve, šaltini visko, kas geriausia ir tobuliausia, išgirsk mane šią akimirką, apšviesk mane savo Šventąja Dvasia, kad ji nusileistų į mano žodžius ir kad jie išsipildytų, kad neliktų tušti ir bevaisiai, kadangi meldžiuosi šiandieną už tai, ką Tu man davei vertingiausio, brangiausio, gražiausio ir labiausiai nepakartojamo šiame gyvenime.

Meldžiuosi šiandieną už savo vaikus, kurių sielos pasirinko mane tarsi vartus savo atėjimui į šį pasaulį, kuriuos Tavo begalinė meilė atidavė į mano rankas ir pavedė, kad globočiau juos čia, kad jie nebūtų prarastieji, o būtų sugrįžusieji ir atradusieji kelią pas Tave.

Suteik man išminties, kad aš tinkamai juos globočiau, suteik man meilės, begalinės meilės, kad niekad jų neatstumčiau, suteik man kantrybės, kad niekad nepavargčiau, ir suteik man jėgų visada būti jiems pavyzdžiu.

Apšviesk mano protą ir atverk mano širdį, kad suvokčiau didingą tėvų ir vaikų ryšio paslaptį, padėk man įvertinti motinystės ir tėvystės paskirties didingumą ir leisk man papuošti savo gyvenimą atliekant tą paskirtį.

Juk jie yra ne tik mano, bet pirmiausia – Tavo vaikai. Tad sustiprink meilės ryšį tarp mūsų ir padaryk mano širdį tokią jautrią, kad visad pajusčiau pavojų, dar jam nepriartėjus, ir su Tavo bei Tavo dangiškųjų būtybių hierarchijos pagalba visad suspėčiau laiku apsaugoti juos nuo klaidingų mokymų, nuo netikrų vertybių, nuo visokio blogio, nuo kurio galima apsaugoti, nuo paklydimų, kurių galima išvengti.

Atleisk man už tai, kad nesugebėjau jų, man patikėtų, mylėti absoliučiai ir visapusiškai, kaip myli Tu, kad pasiduodavau nuovargiui, kad neužteko kantrybės ir gerumo, kai baudžiau juos, kada reikėjo tik glausti, o mokantis gyvenimo taisyklių taikiau jiems prievartą, kada reikėjo tik aiškinti.

Ištrink, mano Tėve, mano padarytą nuoskaudą jų mažose ir jaunose širdelėse ir mano grubumas bei nesusivokimas tegul nepalieka neigiamos įtakos jų gyvenimuose ir nesuluošina jų charakterių.

Tiek, kiek man leista turėti įtakos jų likimams, aš patikiu jų sielas ir jų likimus Tau, nes žinau, kad geriau jų niekas nepažįsta ir negali apsaugoti bei globoti.

Kiek man leista juos auklėti, aš prašau jiems Tavo Meilės, Tavo Tiesos, Tavo Išminties. Atverk mano ir mano vaikų širdis ir apšviesk jų protus, kad tavo Meilė, Tavo Tiesa, Tavo Išmintis galėtų įsikurti juose ir jie taptų Meilės, Tiesos ir Išminties gyvaisiais namais. Ir spinduliuok per juos šias didžiausias vertybes visiems žmonėms, su kuriais jie susidurs gyvenime.

Įkurdink juose savo Šventąją dvasią ir suteik pasitikėjimą, kad niekada nesuabejotų savimi, kada svarbūs sprendimai bus tos Dvasios skatinami. Padėk jiems būti gėrio ir grožio kūrėjais, užuojautos ir brolybės nešėjais, vilties sergėtojais ir dalintojais, guodėjais, ramintojais ir atspara silpniesiems.

Tegul jų gyvenimai būna šviesa, vedanti keliu į Tave. Jeigu siųsi jiems išbandymus, norėdamas juos dar labiau ištobulinti ir užgrūdinti kaip savo kūrinius, nesiųsk jiems tokių sunkumų, kurių jie negalėtų pakelti, arba suteik jiems jėgų, kad tie sunkumai nebūtų per dideli, ir proto aiškumą, kad jie suprastų išbandymų prasmę.

Tėve mūsų, kuris mus sukūrei ir tebekuri, nuo piktos dvasios, nuo pažįstamo ir neatpažįstamo blogio, nuo matomo ir nematomo priešo, nuo tolimo ir artimo ginklo, nuo klastingo žmogaus, nuo didybės, gobšumo, pavydo, pykčio, keršto ir kerštingumo, melo, neapykantos, klastos, abejonių, nuo žalingų įpročių, proto ribotumo, dvasinės tamsos ir tinginystės saugok mano vaikus amžinai.

Siųsk jiems angelus sargus, kad juos vestų ir saugotų, pavojaus akimirką siųsk jiems savo Arkangelus, pavesk juos savo sukurtosioms šventoms tarpinėms būtybėms, kurios vykdo Tavo valią saugodamos ryšį tarp žmogaus ir Dievo. Siųsk jiems pagalbą per gerus ir teisingus žmones, o savo meilę parodyk atsiųsdamas juos mylinčias širdis.

Savo Šventa valia, savo Sūnaus kūno ir kraujo aukos galybe išvaduok ir apsaugok juos nuo to, kas vadinama piktomis dvasiomis ir demonais, taip pat atleisk mūsų, jų gimdytojų, klaidas ir nuodėmes, atleisk mūsų tėvams, seneliams ir proseniams, kad nereikėtų už jų klaidas bei prasikaltimus atsakyti mano vaikams.

Būk jiems gailestingas. Duok jiems stiprius kūnus, gerą sveikatą, daug energijos, apšviesk jų sąmonę kūrybiškumo šviesa, skirk jiems ilgą gyvenimą ir laimingą mirtį, o jai atėjus, siųsk savo angelus, šventuosius ir visus protėvius, kurie yra Tavo šviesoje, kad pasitiktų juos, palydėtų į amžinos ramybės vietą ir kad jų nuodėmės demonų ir piktų dvasių pavidalu nesutrukdytų išvysti jiems Tavo šviesaus ir spindinčio veido ir patirti paguodos jų pavargusioms sieloms.

Bet mano Tėve, jeigu jie sąmoningai pasirinktų blogį, už kurį vėliau teks skaudžiai atsakyti, neleisk, kad tai įvyktų, atimk jų energiją bet kokiam sąmoningai suvoktam ar nesuvoktam blogiui įvykdyti. Palik tik tiek jėgų, valios ir sveikatos, kad užtektų sąžiningam darbui, kuriuo uždirbama duona jiems ir jų vaikams.

Tėve mūsų, gerasis ir amžinasis Tėve, aš žinau, kad yra pasaulyje tėvų, kurie nesimeldžia už savo vaikus, todėl aš melsdamasi už savuosius, kartu prijungiu prie šios maldos visus silpnus ir bejėgius, auklėjimo reikalingus vaikus, kurie, neturėdami globos ir patirties, sunkiai skinasi kelią šio gyvenimo brūzgynuose. Aš meldžiuosi už juos, Viešpatie, mano ir jų amžinasis Tėve, meldžiuosi už tuos, kurių nepažįstu ir niekados nepažinsiu.

Meldžiuosi už nuolat skriaudžiamus, skaudinamus, erzinamus, už sergančius ir verkiančius.

Meldžiuosi už kūdikius ir vaikus, kurie nuolat patiria prievartą ir smurtą.

Meldžiuosi už tuos, kurie auga be švelnumo ir meilės, tarsi būtų patekę į jiems priešišką pasaulį.

Meldžiuosi už tuos, kurių sielos tylėdamos kenčia, nes protui pateikiamas klaidingas ir pražūtingas mokymas.

Meldžiuosi už visus, kurie mokyklose patiria ne tik draugų, bet ir suaugusių pažeminimą.

Meldžiuosi už visus, kurie pratinami prie žalingų įpročių.

Meldžiuosi už visus, kuriems reikalinga malda, už tuos, kuriuos mes, suaugusieji, atitrūkdami nuo Tavęs atiduodame nuodėmei – gašlumui, godumui ir visų nuodėmių motinai – puikybei.

Viešpatie, Tėve, Pasaulio Kūrėjau, Amžinybės Valdove, pasigailėk jų ir suteik jiems savo globą ir apsaugą.

Žinau, kad maldos šaltinio negalima išsemti. Visa, ko prašau savo vaikams, Viešpatie, suteik ir visiems pasaulio vaikams, kuriems tai reikalinga.

Tu esi amžinas ir beribis ir Tavo gerumas yra amžinas ir beribis, ir visa, kas gera, ateina tik iš Tavęs. Tad tegul eina Tavo šventos dovanos visiems ir tebūnie visiems, kas meldžiasi už svetimus vaikus, tų dovanų pridėta ir padauginta, nes jie beldžia į Tavo duris, kad nepaliktų už jų nė vieno.

Prašau Tavęs Tavo Sūnaus Jėzaus Kristaus kūno ir kraujo aukos galybe, per Jo pasiaukojimą, per Jo meilę, per Jo asmeninį pavyzdį, kai Jis buvo žmogumi ir gyveno tarp mūsų.

Prašau užuojautos ir globos kenčiantiems vaikams, švenčiausios ir tyriausios sielos, kuri gyvendama žemėje buvo Švenčiausioji Motina Marija.

Pasigailėk vaikų, Švenčiausioji Motina. Tu gyvendama tarp mūsų buvai verta tapti Pasaulio Atpirkėjo motina, Tu kentėjai drauge su savo Sūnumi nuo pasaulio neteisybės Jam. Ir aš žinau, kad Tu atjausi kiekvieno vaiko kančią, ar ji būtų išsakyta, ar ne. Neleisk patirti jiems žiaurumo ir beširdiškumo, kad jie vėliau patys to neišmoktų. Neleisk jiems mokytis blogio pamokų o atsiųsk jiems Šviesos mokytojus.

Švenčiausioji Motina, Tau paklūsta angelai ir Arkangelai, – siųsk šias šviesiausias būtybes į pagalbą augantiems mūsų vaikams, kad blogis neįsišaknytų jų širdelėse, kad nebekerotų nuodėmės medis pasaulyje, o pamažu su Tavo ir Tavo Sūnaus pagalba išnyktų.

Viešpaties Arkangelai, kuriems skirta padėti žmogui, išgirskite šią maldą ir gelbėkite mūsų pasaulio vaikus nuo visokio blogio, klaidų, nuodėmių ir pavojų.

Michaeli, Jofieli, Čamueli, Gabrieli, Rafaeli, Ūrieli, Zadkieli, dabar, tuojau, nedelsiant į pagalbą, į pagalbą, į pagalbą visiems vaikams, kurių kūnai ir sielos yra pavojuje…

Ačiū tau, mano Tėve, kad įkvėpei šiai maldai, kad pripildei mane meilės, švelnumo ir šviesos, kad įdėjai į mano širdį tuos žodžius, kuriais aš kasdieną galiu melstis už viso pasaulio vaikus.

Pajauskite, vaikai, maldos šviesą ir Dievo globą. Aukite, mažieji karžygiai, narsiai nugalėję amžių atstumus tarp skirtingų pasaulių ir laukiantys savo valandos, aukite Viešpaties meilei ir žmonių džiaugsmui, o jūsų gyvenimo šviesa tegul šviečia pasauliui dar ilgai po to, kai jūs jį paliksite, kad viešpatautų Jo Valia ir Garbė, ir Galybė per amžius, amen.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą