Istorinė atmintis. Ir savų, ir priešų „nurašytas“ Lietuvos Prezidentas

17
14
- Reklama -

"Mums reikia prisiimti dalį atsakomybės už tai, kad mes nežinome savo istorijos", - sako politologas Tomas Tomilinas. KK nuotr.

Ar žinote, kad 2016-ieji paskelbti K.Griniaus metais? Turbūt nelabai. O ką žinote apskritai apie Lietuvos Prezidentą K.Grinių ir jo laikus? Turbūt irgi nedaug – tik tiek, kad A.Smetona jį nuvertė, nes informacija apie K.Griniaus laikus – labai skurdi. Nors būtent K.Grinių būtų galima vadinti „Lietuvos demokratijos Tėvu“.

Šį žinių vakuumą pasistengsime, kiek įmanoma, užpildyti, ir todėl K.Griniaus metais pirmajame šių metų „Karšto komentaro“ numeryje – interviu su politologu Tomu Tomilinu.

-Tomai, kai pas mus šalyje kalbama apie tarpukario Lietuvą, išskirtinai kalbama tik apie Antano Smetonos laikus, tuo tarpu Kazio Griniaus laikai yra tarsi išbraukti, tarsi tokio Lietuvos Prezidento net nebūta. Štai ir šiemet Vilniuje bus pastatytas, kaip sako Vyriausybės atstovai, paminklas „pirmajam Lietuvos Prezidentui – A.Smetonai“. O kaip K.Grinius? Jeigu A.Smetonos nuverstas – tai nevertas paminklo? Taigi, kodėl „buvo“ tik „Smetonos laikai“, paminklas statomas A.Smetonai, tuo tarpu K.Grinių – „nurašome“? Kodėl tokia nelygybė? Kodėl K.Grinius yra nutylimas?

-Priežastis, kodėl K.Grinius nutylimas, yra susiformavusiame mūsų visuomenės sąmonėje, diskurse, mūsų žinojimo stokoje. Mūsų visuomenė apie jį tikrai mažai žino. Mums reikia prisiimti dalį atsakomybės už tai, kad mes nežinome savo istorijos.

Kalbant apie K.Grinių, jūs iš tiesų labai teisingai sakote – „K.Griniaus laikai“, nes negalime kalbėti vien tik apie jo prezidentavimą: reikia kalbėti, kad jis buvo premjeras, tris kartus – Seimo narys, Lietuvos Konstitucijos kūrėjas, o Lietuvos Respublikos Prezidentu buvo išrinktas absoliučia dauguma balsų.

Net po to, kai jis buvo iš prezidentų pašalintas, jo įtaka valstybėje buvo milžiniška, kol buvo uždraustos visos partijos ir laisva spauda. Taigi, tai iš tiesų buvo „K.Griniaus laikai“.

O priežastis, kodėl jis nutylimas, yra tai: toks visuomenės požiūris yra dirbtinai suformuotas. Kaip ir daug dalykų dabartinėje Lietuvoje – kažkam naudinga suformuoti vienokį požiūrį, o kai tai daro valdžia visais savo mechanizmais, tai visuomenė tokia ir tampa.

Mūsų visuomenė tapo mažai žinanti apie auksinius demokratijos laikus, kaip aš vadinu tą periodą nuo 1918 iki 1926 metų, kada K.Grinius buvo pašalintas, todėl kad A.Smetonos valdžia to labai kryptingai ir sistemiškai siekė. O ta paskui buvusi valdžia, kuri buvo jau svetima, tiktai užbaigė tą procesą. Taigi, sudėjus kartu du periodus neigimo, ir gavosi, kad K.Grinius buvo „ištrintas“.

K.Grinius buvo neparankus A.Smetonai natūraliai: kadangi A.Smetona jį pašalino, kadangi buvo jo konkurentas, tai jį reikėjo „ištrinti“.

Buvo persekiojami visi, kurie nepritarė A.Smetonos politikai, buvo uždraustos partijos, visuomenė buvo ruošiama totalitariniam valdymui. Ir kai atėjo sovietai, viskas labai natūraliai atrodė. Visuomenė buvo paruošta tam. Aišku, opozicija buvo.

Ir sovietams K.Grinius buvo labai nenaudingas, nes jis buvo kairysis. K.Grinius buvo pakankamai aiškiai kairiųjų pažiūrų, bet labai vakarietiškai kairysis. Jis buvo panašus į Didžiosios Britanijos, Prancūzijos kairiuosius, bet jokiu būdu ne į Rusijos bolševikus. Ir jiems tai kėlė ypatingą įniršį. K.Grinius pabėgo iš Lietuvos, nes akivaizdu, kad jį būtų nužudę. Nes ką pirmiausiai žudė bolševikai? Kairiuosius konkurentus, kurie nepritarė jų politikai – būtent tokiai radikaliai ir komunistinei.

Taigi, tokia dviguba priežastis, kodėl K.Grinius „ištrintas“. Ir svetimos valdžios propaganda, ir bandymas iš istorijos ištrinti bet kokį atminimą apie K.Grinių. Sovietai laikė blogu, neteisingu kairiuoju, o A.Smetonos valdžia šalino jį ir visą jo palikimą tiesiog kaip konkurentą.

-O dabar?

-O dabar praėjo tiesiog daug laiko… Mūsų Seimo nariai tikrai nespindi išsilavinimu ir iš tikrųjų labai mažai kas žino istoriją ir ja domisi. Žino faktus, kad nuo tokių iki tokių metų buvo K.Grinius, A.Stulginskis, A.Smetona, bet kuo skiriasi jų pažiūros, kuo skiriasi jų išsilavinimas, jų pasaulėžiūra, jų įtaka valstybėje, jums niekas nepasakys.

-Kai pernai K.Griniaus muziejuje Marijampolėje buvo šifruojami K.Griniaus rankraščiai, tai, sakė, buvo labai sunku: nes viename sakinyje pasitaikydavo keturių kalbų žodžiai…

-Mūsų visuomenė XX amžiaus pradžioje buvo daugiakalbė ir buvo labai natūralu aukšto išsilavinimo žmonėms mokėti daug kalbų. Dabar to nėra – visi kalba angliškai. Tačiau tada nebuvo tokios dominuojančios kalbos, kaip anglų, ir išsilavinęs žmogus turėjo mokėti bent jau keturias kalbas: rusų, lenkų kalbas mokėti buvo natūralu, tos kalbos buvo kaip dabar anglų, o be lietuvių, rusų ir lenkų, dar buvo prancūzų, vokiečių ir anglų.

K.Grinius išsiskyrė savo aktyvumu, politine nuovoka, savo matymu. Tačiau iš principo dauguma mūsų Seimo narių tuo metu buvo išsilavinę ir daug kalbų mokantys. Dabar gi matome visai kitokį vaizdelį.

Apie demokratiją kalbėti – niekada ne per anksti…

-Koks buvo K.Griniaus indėlis į demokratinės valstybės pamatus?

-Jis kartu su Vincu Kudirka, Jonu Basanavičiumi ir kitais mūsų pagrindiniais tautos veikėjais buvo prie tautinio atgimimo ištakų, jo namai Marijampolėje buvo garsus lietuvybės židinys. Jis buvoknygnešių draugas, visuomenės veikėjas, aktyvus tautinio atgimimo veikėjas, kartu su V.Kudirka leido leidinį „Varpą“, kurį mes žinome kaip vieną iš atgimimo pagrindinių faktorių. K.Grinius net buvo kalintas už lietuvišką veiklą.

Taip pat labai svarbu, kad jis, būdamas gydytojas profesionalas, neįsitraukė grynai į profesinę veiklą, bet labai aktyviai įsitraukė į politinę veiklą. Dalyvavo Lietuvos partijų kūrime – ir Valstiečių partijos, ir Lietuvos Demokratų partijos, kuri vėliau transformavosi į keletą pavadinimų ir buvo viena iš pagrindinių Lietuvos partijų. Galiausiai tos dvi partijos susijungė į vieną – Valstiečių liaudininkų, kuri K.Griniaus jau aktyvios politinės veiklos metu buvo stipriausia Lietuvos partija, savo narių skaičiumi viršijusi bet kurią šiandienos politinę partiją.

Žiūrint per šių dienų prizmę, tas labai keista – dabar gyvena daugiau žmonių, tačiau tais laikais daugiau žmonių dalyvavo partijų veikloje, negu šiandien.

Nepriklausomybės aušroje pagrindinis mega tikslas buvo išsikovoti nepriklausomybę ir sukurti tautinę valstybę. Dėl to partijos nesiginčijo, visos buvo vienodos nuomonės – įskaitant K.Griniaus vadovaujamą politinę jėgą. Bet paskui, sukūrus valstybę, paaiškėjo labai natūralūs pažiūrų skirtumai.

K.Grinius tuo ir prisidėjo prie Lietuvos demokratijos, kad jis buvo vienas tų žmonių, kuris demokratijoje nematė jokio pavojaus, žinojo apie Vakarų valstybių patirtį ir matė autoritarinių režimų grėsmę. Bandė labai daug dirbti ties tuo, kad visuomenė įprastų prie nuomonių įvairovės, prie požiūrių skirtumų. Ir tam visuomenė nebuvo natūraliai palanki.

Net ir šiandien visuomenė ieško „tvirtos rankos“, „vieno gelbėtojo“ – iškyla įvairūs „vieno gelbėtojo“ judėjimai: „jau mes tai viską padarysim“, o tai yra visuomenės nebrandumo požymis, kuris, beje, buvo labai būdingas ir tiems laikams.

Taigi, K.Grinius buvo nuoseklus sisteminių procesų kūrėjas, įskaitant tai, kad jis sukūrė demokratinės Lietuvos Konstituciją – vadovavo komisijai, kuri kūrė Konstituciją.

Ir jis buvo pirmasis jau demokratinės Lietuvos premjeras – kai pirmą kartą išrinkto parlamento partijų dauguma susirinko ir suformavo Vyriausybę. Kadangi prieš tai buvo ne visai rinkimais paremtas valstybės valdymas: A.Smetona buvo pirmas Prezidentas, bet jis nebuvo išrinktas, o buvo paskirtas Valstybės Tarybos.

Taigi, K.Grinius iš esmės klojo teisinius ir politinius pamatus nuomonių įvairovei politikoje. Turėjo savo nuomonę, bet labai aktyviai rėmė visų kitų politikų galimybę reikšti savo nuomonę toje demokratinėje parlamentinėje sistemoje.

Šiandien K.Grinių galime vadinti Lietuvos parlamentarizmo tėvu – pagrindiniu lietuviško parlamentarizmo simboliu.

To dažnai neįvertiname, galvojame, kad tai yra savaime suprantama. Deja, tais laikais labai daug šalių net nėjo demokratiniu keliu, net nebandė kurti nuomonių pliuralizmo, laisvės. Tuo tarpu K.Grinius buvo tarsi „demokratijos ledlaužis“ Lietuvoje.

K.Grinius pirmiausiai rūpinosi tuo, kad būtų laisva spauda. Kai tapo Prezidentu, iš karto panaikino visas cenzūras – nes tais laikais cenzūra buvo natūralus dalykas. Šiandien mes žodį „cenzūra“ daugiausiai vartojame metaforiškai, darome prielaidą, kad nėra cenzūros, nes ji tokia labiau užslėpta.

Šiandien tai būtų keista – yra visokių niuansų: net jeigu persekiojama už kitokią nuomonę Lietuvoje – kartais pasitaiko, tai jūs puikiai žinote, tai bandoma glaistyti, pakišti po kažkokiu kitu straipsniu. Tuo tarpu anais laikais tave suimdavo už tai, kad tu tiesiog taip pasakei, keli pavojų valstybei.

Taigi, K.Grinius buvo tas žmogus, kuris sakė, kad niekada nėra per anksti kalbėti apie demokratiją, gali būti tik per vėlu. Ir visuomenė tikrai gali joje gyventi, tiesiog reikia profesionaliai kurti tas sąlygas. Kad žmonės galėtų reikšti nuomonę, kad partijos galėtų reikšti nuomonę, kad partijų rietenos netaptų valstybės krizės ir degradacijos pagrindu, o parlamente tikrai turi vykti diskusijos.

Tiesa, K.Griniaus oratoriniai gebėjimai buvo labai aukšti. Tačiau tais laikais vaizdo ir garso įrašymas buvo labai retas reiškinys, todėl beveik neliko įrašų. Teksto prasme, aišku, viskas išliko. Taigi, spaudoje buvo labai įdomių debatų.

Tai iš tiesų labai turtingas laikotarpis, būtent tas laisvės laikotarpis – nuo valstybės atkūrimo iki 1926-1930 metų. Po to po truputėlį viskas nyko, nyko… Ir vieną dieną viskas buvo labai panašu į Stalino saulę, aišku, ne taip žiauriai.

Kas ir kodėl nuvertė Prezidentą?

-Tas K.Griniaus nuvertimas… Net skaitant K. Griniaus raštus, apie tai nieko nėra. Viskas pasibaigia „iki nuvertimo“. Negi jis nerašė, kas, kaip, kodėl? Ar iš raštų irgi „išimtas“ tas perversmo momentas?

-Aš nesu istorikas, esu politologas praktikas, domiuosi jo veikla ir bandau skleisti jo pavyzdį, būtent pačią idėją, pačias vertybes. Galbūt istorikai atsakytų plačiau apie tas priežastis, bet kiek aš žinau, tai pagrindinė prielaida yra ta, kad jis pats asmeniškai tą nuvertimą labai išgyveno ir jam buvo labai nelengva.

Jį iš įvairių pusių daug kaltino – ir Seimo nariai kaltino, kad jis nesugebėjo pasipriešinti tam nuvertimui, kad galbūt nesušaukė sukilimo, nes visuomenė iš principo buvo palanki jam – jis buvo laimėjęs ką tik rinkimus.

Jeigu jo charakteris būtų kitoks, karingas, galėjo kitus perversmus organizuoti, mobilizuoti žmones. Bet jis to nedarė, prieš jėgą nenaudojo jėgos, ir šiek tiek pasitraukė. Jis neišėjo iš politinio gyvenimo, tiesiog kuriam laikui pasitraukė psichologiškai. O vėliau jis buvo labai aktyvus valstiečių liaudininkų, įvairių organizacijų veikėjas ir aršus A.Smetonos valdymo kritikas.

K.Griniui tas perversmas buvo labai skaudus asmeniškai, bet jis stengėsi dėl to nekaltinti visuomenės, kuri, sakykim, nepribrendo demokratijai, nes demokratijai iš tiesų buvo nepribrendęs elitas.

Šiandien šiuo požiūriu mes turime skirtingą situaciją. Išsilavinimo prasme su elitu šiandien tikrai yra problemos, tačiau niekas nekvestionuoja, kad demokratinis valdymas tikrai yra geresnis negu vieno asmens kultas.

Tais laikais tarp elito buvo žmonių, kurie manė įvairiai: žiūrėjo į nacistinės Vokietijos modelį, į fašistinės Italijos modelį, į bolševikinės Rusijos modelį. Ir tikrai tarp elito, tarp iškiliausių žmonių buvo paklydėlių, kurie manė, kad tai – geras modelis, kad tuo keliu reikia eiti, kad tai nėra savaime blogis. O demokratiją neva žaidžia prancūzai su anglais ir amerikiečiai, bet tai ne mūsų kelias.

Ir A.Smetona nuoširdžiai tuo tikėjo – kad demokratija nėra mūsų kelias. Kad yra ypatingas lietuvių tautos kelias ir mes turime jo ieškoti ir nesilygiuoti į kažką.

Tuo tarpu K.Grinius sakė labai aiškiai: nieko jūs čia neišrasite, skaitykite politinę filosofiją (jis pats beveik filosofijos raštus rašė), kol mes nesukursime panašių santvarkų, kaip Skandinavijoje ar Britanijoje, tol kalbėti apie kažkokį savo kelią yra per primityvu.

Jis pasakė, į ką mes turime lygiuotis, ir šiandien mes tą de facto ir darome. Tik praėjo daug metų. O jis buvo teisus dar tais laikais.

O perversmą padarė saujelė karininkų su saujele politikų. Paskui visa tai pavertė natūraliu procesu ir viską išvertė aukštyn kojom: kad A.Smetona gelbėjo nuo sovietų Lietuvą. Nors pats K.Grinius rašė straipsnius, kad A.Smetona, V.Krėvė-Mickevičius, kiti – didžiausi rusofilai, pagal požiūrį į demokratiją artimiausi bolševikams ir mus stūmė į tą glėbį. Kaip galima išversti faktą ir parodyti jį visai kitaip? Tai yra to pavyzdys. Aišku, kai gauni absoliučią valdžią, ką nori, tą darai.

-Kokios buvo asmeninės K.Griniaus savybės? Ko iš K.Griniaus galėtų pasimokyti mūsų politikai? Apie jo taupymą legendos iki šiol sklando…

-Aš visada sakau, kad gerai demokratijai Lietuvoje sukurti reikia demokratų. Deja, bet tikrų demokratų, nuoširdžiai manančių, kad kita nuomonė yra ne mažiau svarbi, netgi jei ji yra priešinga, yra labai mažai. Ir anais laikais tokių trūko. Taigi, K.Grinius pirmiausia buvo demokratas, vienas iš nedaugelio tikrų demokratų.

Kiti dalykai – išsilavinimas, domėjimasis politine filosofija, įvairių kraštų patirtimi – būtent politinės sistemos kūrimo patirtimi.

Šiandien politikai domisi viskuo – kažkas žmogaus teisėmis, kažkas švietimu, kažkas – ekonomika, bet labai mažai politikų iš principo domisi, kaip tvarkyti valstybę, kaip sukurti darnią ir gerai veikiančią demokratiją, kokius ilgalaikius sprendimus daryti, kad integracija visuomenės vyktų, kad nelygybė, skirtumai tarp galimybių mažėtų, kad žmonės nebėgtų iš Lietuvos masiškai.

K.Grinių domino makro dalykai – tie, kurie nedomina šiandienos politikų. Jie neskaito politinės filosofijos. Bet turi skaityti, turi domėtis, nes viską daro labai neprofesionaliai.

Tai toks skirtumas.

Na, o apie K.Grinių būtų galima pasakyti tris žodžius: aštrus protas, polemika, taupumas. Beje, tai buvo net asketiškumas šioks toks.

K.Grinius gyvenime daug patyrė: buvo gydytojas, gydė šimtus, tūkstančius žmonių – ir per pirmąjį pasaulinį karą, vargo matė tikrai. Kai jis buvo karo medikas, bolševikai jo žmoną nušovė.

Taigi, jį gyvenimas įpratino neišlaidauti. Ir jis tą požiūrį perkėlė į valdžią. Kalbėti apie korupciją tarp tokio lygio žmonių, kaip K.Grinius, neįmanoma. Aišku, Lietuvoje korupcija buvo, tačiau tokio masto asmenybės su ja susijusios nebuvo. Ir K.Grinius labai stipriai diegė taupumo dvasią į valstybės tarnybą.

Ir viena iš priežasčių, kodėl jis buvo pašalintas, buvo tai, kad karininkams labai nepatiko tas taupumas. Nes jis pradėjo taupyti kariuomenės sąskaita. O kariuomenė daug pinigų „ryja“ – ir šiandien. Tik, aišku, kariuomenė šiandien neturi įtakos politiniams procesams – jeigu sumažintume generolų skaičių, nuo to visuomenės sistema nepasikeis – dėl to kariuomenė nepadarys perversmo. Nes tiesiog kariuomenės nebevaidina tokio vaidmens. O anksčiau kariuomenė praktiškai būdavo antras parlamentas, antra Vyriausybė. Daug kur. Ir kai K.Grinius pasikėsino į tam tikras išlaidas, atleido generolus, jiems tai labai nepatiko. Gal čia buvo, galima sakyti, K.Griniaus klaida, situacijos neįvertinimas – ir jį nuvertė.

Nors K.Grinius pats taupė – stengėsi net automobiliu nesinaudoti: pas save į Marijampolę važiavo pakeleivinėm mašinom. Nes sakė: reikia nuo savęs pradėti taupyti. Ir tai per diegė per visą savo aplinką, politinę organizaciją, Vyriausybę ir pan.

Man labai imponuoja tas platumas, visko išgyvenimas iki galo: K.Grinius – ir gydytojas labai profesionalus, daugybę populiariosios sveikatos knygų parašęs, ir įvairių draugijų – savitarpio pagalbos nėščiosioms moterims, benamiams, beglobiams ir kt. steigėjas. Jo veikla buvo iš tiesų plati. Sanitarijos pagrindai, gamtosauga – rašė apie gamtą, rinko tautosaką… Elegancija, jumoro jausmas, gerai žaidė šachmatais… Atrodytų, kiek gali tilpti į vieno žmogaus asmenybę?

Ir drąsuolis, ir pasaulio tautų teisuolis…

-Galima sakyti, kad K.Grinius šiais laikais nuvertintas, neįvertintas?

-Manau, kad taip. Ir, tiesą pasakius, aš labai maloniai nustebau, kai Seimas priėmė sprendimą 2016-uosius metus paskelbti K.Griniaus metais. Nors 2015-ieji, pvz., buvo paskelbti sveikatingumo metais, tačiau ar daug kas apie tai girdėjo?

Mes pasistengsime, kad visuomenė kuo daugiau apie šį žmogų sužinotų. Nes tai gyvas žmogus su labai įdomiu likimu.

Visuomenė šiandien nežino net elementarių faktų: K.Griniaus sūnus buvo V.Adamkaus draugas. Ir kai K.Griniaus šeima pasitraukė 1944 metais iš Lietuvos, po kelių metų į Ameriką pasikvietė Adamkų šeimą. Ir dar yra bendra nuotrauka – K.Griniaus ir V.Adamkaus. Jie buvo pažįstami, ir V.Adamkus draugavo su K.Griniaus sūnumi. Tokie Prezidentų santykiai – tiesioginiai.

Mes visi įpratę žiūrėti į istoriją linijiniu požiūriu – visi viską darė vardan Lietuvos. Bet kad turėjo skirtingas vizijas, skirtingus interesus, atstovavo skirtingoms visuomenės grupėms – K.Grinius atstovavo vargšams – nenorime matyti.

Tada vargšai iš esmės buvo valstiečiai ir darbininkai. O krikdemai atstovavo labiau turtingiems – žemvaldžiams ir pan. Ir K.Grinius iš premjero posto buvo pašalintas, kad bažnyčiai neatidavė žemių, nes žemes norėjo atiduoti tiems, kas dirba – ūkininkams. O bažnyčia tais laikais – tai ne dabartinė bažnyčia: valdė tūkstančius hektarų žemės. Ir tai buvo esminė takoskyra, aršūs ginčai vyko Seime dėl to.

Mūsų žiniasklaida nemoka to interesų skirtumo perteikti, labai dažnai sako: šitie yra vagys, o šitie – ne vagys, mes per dažnai kalbame apie korupciją, bet reikėtų kalbėti apie nuomonių skirtumą ir skirtingų interesų atstovavimą.

Bet tuo reikia domėtis, apie tai reikia rašyti. Ir K.Griniaus pavyzdys – kad jis visą laiką nuosekliai aiškino: jeigu aš atstovauju neturtingų žmonių interesams, tai nereiškia, kad aš esu visos likusios visuomenės priešas. Tiesiog aš tą turiu daryti, tokia yra demokratijos taisyklė. Jūs, oponentai, galite atstovauti kitų interesams ir mes, susitikę Seime, rasime kažkokį kompromisą.

Ir dar man iš tikrųjų labai imponuoja K.Griniaus drąsa. Nors gali jį kaltinti, kad „nesugebėjo perversmui pasipriešinti“, bet yra tik vienetai žmonių, kurie antrojo pasaulinio karo metais kažką viešai pareiškė dėl holokausto.

K.Grinius viešai užstojo žydus – parašė straipsnį, kad vokiečiai nustotų žudyti žydus.

Kad kas nors tai viešai pasakytų straipsnyje? Ne, tais laikais tai buvo neįmanoma – nes tave iš karto nužudys. Tačiau K.Grinius tokį straipsnį parašė.

Vokiečiai Prezidentų nežudė. Tačiau ištrėmė.

Bet esmė – K.Grinius viešai pasipriešino holokauskui, kai jis buvo pradėtas Lietuvoje. Tam reikėjo turėti drąsos. Ir tai yra labai svarbi asmeninės istorijos detalė.

Jis taip pat su žmona žydus gelbėjo ir gavo pasaulio tautų teisuolio vardą. Taigi, buvo įvertintas pasaulyje.

-Tai kam tą paminklą pirmiausia reikėtų statyti – A.Smetonai ar K.Griniui?

-Manau, kad atsakymas akivaizdus. Bet jeigu valdžia nenori, tai gal visuomenė kokį atminimo ženklą per šiuos metus padarys – ne tik per žinios skleidimą, bet ir gal atminimo lentą Vilniuje įdomesnę padarys.

Kai pagalvoju, juokinga ir simboliška net tai: Vilniaus centre yra trys gatvės – A.Smetonos, A.Stulginskio ir K.Griniaus. Tai K.Griniaus – tokia mažytė, mažytė, pati trumpiausia Vilniaus gatvė – toks mažas skersgatviukas prie „Pramogų banko“, A.Stulginskio – ilgesnė, o A.Smetonos – iš jų visų trijų ilgiausia.

Tai labai simboliška – kaip apie žmogaus reikšmingumą mąstė tie, kurie suteikė gatvėms pavadinimus.

-K.Griniaus laikais, kaip žinome, buvo labai sudėtinga geopolitinė situacija. Kaip jam sekėsi „išvairuoti“ tuometiniame geopolitiniame kontekste?

-Geopolitiniame kontekste K.Grinius buvo labai aiškus šalininkas nepriklausomos Lietuvos etninėse ribose, nesidomėjo jokiomis kitomis Lietuvos vystymo vizijomis. Netgi A.Smetona buvo didysis Lietuvos ir Vokietijos sąjungos šalininkas pirmojo pasaulinio karo metais. K.Grinius nuosekliai laikėsi pozicijos, kad Lietuva turi būti tokia, kokia ir atgimė.

Tada, kai jis turėjo tam tikrą įtaką ir valdžią, jo pastangos buvo nukreiptos į Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Lietuvą pripažino devynios valstybės, po to – Tautų Sąjunga, dabartinis Jungtinių Tautų prototipas.

K.Grinius iš esmės užbaigė visas derybas su sovietų Rusija dėl Lietuvos pripažinimo. O tarptautinėje politikoje, kaip minėjau, bandė lygiuotis į Didžiają Britaniją ir Prancūziją ir užmegzti kuo glaudesnius santykius su jomis kaip atsvarą autoritarinėm kaimynėm – Vokietijai ir Rusijai. Lenkija, aišku, tuo metu buvo priešas, nes vyko nuolatinė kova dėl Vilniaus.

Mano manymu, K.Griniui labai padėjo pakantumas tautinėms mažumoms. Jis buvo labai aiškus šalininkas to, kad vietinėms mažumoms reikia suteikti autonomiją, galimybes reikštis, nereikia jokių ypatingų ribojimų.

Ir jis tikrai sugebėjo diplomatiškai sutarti su ta pačia žydų bendruomene, lenkų bendruomene, ir Seime jos buvo atstovaujamos. Tai padėjo jas nuraminti.

Galų gale tuo valstybė tampa stabilesnė, jeigu mažumos toje valstybėje yra ramios ir su jomis sutariama. Tai yra labai svarbu, nes mažumose visada slypi toks pavojus – kad jos pradės bendradarbiauti su ta dauguma, kuri yra kitoje valstybėje. Bet jeigu tu sugebi bendrauti su savo mažuma ir su ja sutarti, tada nėra jokio pavojaus.

-Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Giedrė Gorienė

Pagal laikraštį “Karštas komentaras”

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą