Lietuvos Respublikos Prezidentei J.E. Daliai Grybauskaitei
Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
PILIETINIO SAMBŪRIO NACIONALINIO KOMITETO
„KAD LIETUVA NEIŠSIVAIKŠČIOTŲ“
PAREIŠKIMAS
2016 m. liepos 7 d.
Š. m. birželio mėn. 13 d. Vilniaus rotušėje prasidėjęs pilietinis sambūris „Nacionalinis Susitarimas, kad Lietuva neišsivaikščiotų“, reiškia visišką pritarimą 2015 m. birželio 30 d. šešių parlamentinių partijų susitarimui „dėl emigracijos suvaldymo“, Prezidentės paraginimams imtis pilietinių iniciatyvų „Už saugią Lietuvą!“ ir šių dienų Vyriausybės kanceliarijos kvietimui teikti pasiūlymus, kaip stabdyti emigracijos procesus ir susigrąžinti išvykėlius i Lietuvą.
Šitie pirmieji pastebimi aukščiausių valdžių gestai teikia vilčių didžiajai visuomenės daliai, kad ir globalizacijos sąlygomis politikai, priimdami bendraeuropinius sprendimus, turi galimybių daugiau galvoti apie Lietuvos ateitį. Ne tik apie darbo jėgos, bet pirmiausia apie lietuvių tautos, lietuvių kalbos, Lietuvos kultūros ir nepriklausomos Lietuvos valstybės išsaugojimą.
Žadinti viltis taip pat yra gerai. Bet įtikinti žmones, kad gali įvykti permainos, bus labai sunku. Juk jie nuvilti ne pirmą kartą. Nemanome, kad Lietuvos Respublikos Seimo nariai ir Vyriausybė to nežino, tačiau jau pats tas faktas, kad „Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ net emigracijos nėra esminių problemų sąraše. Tiesa, Vyriausybės programoje ji pavadinta „pragaištinga“ ir net ketinta „imtis aktyvių veiksmų…“ „parengti kompleksinę emigravusios darbo jėgos susigrąžinimo programą“, tačiau per pastaruosius ketverius metus taip nieko ir nepadaryta. Ar iš to nematyti, jog gyvybinės tautos problemos politikams nėra svarbios ir dar kartą nepatvirtinamas nuolat didėjantis atotrūkis tarp valdžios ir visuomenės?
Nepateisinus žmonių vilčių, ne tik prarandamas pasitikėjimas, bet ir radikalizuojama visuomenė neprognozuojamiems veiksmams, ypač dabar, kai kasdien tenka klausyti ir skaityti duomenis apie mūsų išmirštančią, taigi ir realias galias kasdien vis labiau prarandančią tautą. Nei politikai, nei žiniasklaida kol kas net nesugeba suvesti į vieną visumą visų praradimų ir net nežinoma tikrųjų jų mastų. Tai ne tik emigracija, bet ir sparčiai didėjantis mirtingumas bei jam neadekvatus gimstamumas, gana dažnos agresyvių išpuolių aukos, įžūlių ir neblaivių jaunuolių sukeliamos autoavarijos, grėsmingi aktyvių ir pasyvių savižudybių skaičiai, vėžinės, širdies ir kraujagyslių ligos ir daugybė kitų nevaldomų procesų.
Nepalankių gyvenimo sąlygų formavimuisi didžiausios įtakos turėjo liberalizmu maskuojamas „stipriojo teisės“ įtvirtinimas šalyje, Lietuvos turtų privatizavimo pavertimas „prichvatizacija“, iki šiol tebedidėjanti socialinė atskirtis, politinis ir turtinis visuomenės susipriešinimas, tarpasmeninių santykių sušiurkštėjimas ir suvulgarėjimas, panieka silpnesniam žmogui, oligarchinių grupuočių įsiviešpatavimas, korupcija, akis rėžiantis valdžios žmonių savanaudiškumas, jų arogancija ir biurokratinis atotrūkis nuo visuomenės, ciniškas tiesioginės demokratijos (referendumų, streikų ir kitų viešo protesto formų) ir realios savivaldos blokavimas, bedarbystė ir panašūs dalykai. Savivalė, karas visų prieš visus, represinė aplinka ne visus vienodai veikia. Agresyvesnius ir amoralesnius žmones paskatina atsakomiesiems smurtiniams veiksmams (plėšikavimams, vagystėms ir kitiems nusikaltimams), veiklesnius ir išdidesnius žmones – emigracijai, labiau palūžusius ir nevisavertiškumo kompleksų turinčius – savižudybėms, jautresnius ir iracionalesnius – kentėjimams ir nesibaigiančioms depresijoms, paprastai užsibaigiančioms alkoholizmu ir socialine degradacija…
Atidėlioti realių sprendimų nėra kada. Jau ir taip beviltiškai suvėluota. Seimas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė jau šiandien privalo imtis Lietuvos demografinės būklės atkūrimo programos rengimo ir įgyvendinimo. Pačios pilietinės organizacijos siūlyte siūlo ryžtingos kovos su korupcija, dalyvaujamosios demokratijos legalizavimo, realios savivaldos ir savitvarkos kūrimo, smulkiojo verslo rėmimo, visuomenės patriotinio ugdymo, reemigracijos skatinimo, savižudybių prevencijos, alkoholizmo stabdymo programas. Kartu būtina imtis mokesčių sistemos reformų, kurios skatintų ne tik vaikų gimdymą, bet ir šeimų rėmimą bei stiprinimą, pirmojo šeimos būsto kreditavimą, nebrangių gyvenamųjų namų statybą kaimo vietovėse ir pan.
Bet kad būtų sukurta gerai subalansuota Valstybinė demografinės būklės atkūrimo programa, privalu suprasti, jog globalioji Lietuva be lokaliosios Lietuvos yra tik labai naivus mitas, maskuojantis ypatingai menką atsakomybę už savo valstybės, tautos ir jos kultūros likimą. Vadinasi, būtina nuo vergiško svetimų šalių valstybės valdymo fragmentų kopijavimo pereiti prie vieningesnės, apdairesnės, atsakingesnės, žymiai labiau subalansuotos ir žmonių išgyvenimą savo krašte užtikrinančios politikos.
Primygtinai raginame LR Seimą ir Vyriausybę imtis iniciatyvos, kad dar šios kadencijos Seime būtų numatytos svarbiausios Lietuvos demografijos būklę gerinančias priemones. Be to, nuo šiol kiekvienas naujai priimamas teisės aktas jau privalėtų būti vertinamas pagal jo poveikį Lietuvos demografinei būklei. Jau šiandien būtina pradėti realų dialogą su visomis visuomenės grupėmis bei organizacijomis, kurios yra susirūpinusios Lietuvos demografine būkle.
Vis dar bandome gaivinti viltis, kad gerų ketinimų gestus bei veiklos imitacijas galų gale pakeis dialogai, ir prasidės realūs Lietuvos demografinių problemų sprendimai.
Nacionalinio komiteto nariai:
Krescencijus Stoškus
Gediminas Navaitis
Kęstutis Pūkas
Vytautas Budnikas
Jonas Punys
