Kalbėk jiems apie motiną. Kalbėk.

8
7
- Reklama -

Rašytoja, nepriklausomybės akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė

“Karšto komentaro” redakcija, atsiliepdama į skaitytojų susidomėjimą, siūlo kelias ištraukas iš mūsų autorės, rašytojos Vidmantės Jasukaitytės eseistikos knygos “Golgotos vynuogės”. Redakcija tikisi, kad knygoje išdėstytos originalios mintys atsilieps į šiandien aktualias etines moralines problemas. Ši knyga gali būti nevienareikšmiškai vertinama, bet ji nepalieka skaitytojo abejingo, nesudrumsčia jam sielos, o ieškančiam padeda surasti dvasios ramybę ir apsispręsti.

Nes motina yra artimiausia žmogui. Nes kiekviename iš jūsų gyvena visos pasaulio motinos, nes visi esate iš jų medžiagos, kaip ąsočiai iš molio. Tačiau jos niekad nevaikšto vien žeme ir niekad iki galo nepasiduoda materijai. Net tada, kai tu esi tik užmegztas pumpuras, ji jau kyla į erdvę ir regi žydintį medį arba skrieja pirma laiko ir džiūgauja tavo žydėjimo aromatu. Net jeigu ji gyvena vien nepritekliuje, jeigu dirba sunkiausius ir juodžiausius darbus, tarsi būtų svetima pasauliui, vis tiek naktį jos širdis kalbasi su žvaigždėmis ir ji priima visų planetų įsakymus, kurie įsirašo joje kraujo raštu, kad tas, kuris turi ateiti į pasaulį, nuo pirmųjų akimirkų joje jau vyniotų ant savęs viso kosmoso rašmenimis nužymėtą likimą, ir jos valioje yra jį sušvelninti.

Ji yra visatos augalas, kuris visu savo įstabumu išsiskleidžia meilėje. Ji yra stebuklų instrumentas, kurį blogis labiausiai siekia pasisavinti, kad galėtų valdyti pasaulį. Blogiui tai pavyktų nesunkiai, tačiau joje gyvena meilės troškimas, meilės poreikis, meilės mokėjimas, meilės energija, visos priemonės tai meilei prišaukti, su ja susilieti, visi būdai meilės energija virsti ir visos sąlygos tai energijai pasireikšti, o meilė yra Dievas, kuris apsaugo mylinčią moterį nuo pražūties pavojų.

Ji yra Pasaulio Motinos – moteriškojo prado – atspindys, jaunesnioji Kristaus motinos sesuo, pasaulio darbininkė, globotoja ir rūpintoja. Ji eina iš paskos savo broliui–vyrui ir atsargiai patikrina viską, ką jis yra atradęs ir pažymėjęs atradėjo ženklu. Ji patikrina savo likimu, savo gyvenimu, savo atsakomybe už vaikus – už pasaulio ateitį, kai kuriuos vyro atradimus ji be gailesčio atmeta, nes tai kelia pavojų ateičiai. Kad paaiškėtų kai kurių proto atradimų pavojingumas pasauliui, kartais jai reikia paaukoti savo likimą, – kitaip pavojaus dažnai neįmanoma demaskuoti. Ji eina kaip pasaulio išminuotoja ir blogio minos dažnai sudrasko jos gyvenimo kūną. Tačiau taip ji įrodo, kad kiekvienas atradimas, kuris neapšviestas dvasios šviesos, žmonijai yra pavojingas. Ji prisiima panieką už tą savo didvyriškumą, nes materijos įkalintas pasaulio protas dažnai mato ir vertina ją pagal sudarkytą jos gyvenimo kūną, tačiau jam nebepakanka vidinės šviesos apšviesti tos katastrofos priežastims, o materijos užimtame prote išsisėjusi didybė neleidžia to įvardyti kaip karžygystės.

Nėra pasaulyje nė vieno žmogaus, kuris nebūtų praėjęs pro jos įsčių vartus ir kuris nebūtų jai skolingas, kad ji kūnu aprengė jo sielą ir kad nuo pirmos akimirkos joje leido sielai klausytis ne vien žemiškojo pasaulio garsyno, bet ir dangaus šviesulių išminties, į kuriuos pasaulyje tik vienintelė moteris reaguoja be jokio pasiruošimo, o jos broliui – vyrui, kad jis girdėtų kosmoso kalbą, reikia ilgai mokytis, ruošti ir valyti savo kūną, laikytis pasninko ar celibato. Moteris iš prigimties atvira žvaigždynų kalbai ir todėl jai pasaulis patikėjo naštą auginti ir auklėti vaikus, kad jie neužaugtų tik žiūrėdami į žemę ir nebūtų materijos apriboti, o pajustų savyje turintys dvasią, kuri kalbasi su begalybe.

Jos įsčios – stebuklingiausia laboratorija, kurioje vyksta amžinoji pasaulio kūrimo alchemija, ir jokie mėgintuvėliai niekuomet nepakeis motinos įsčių, kurios pirmiausia priima subrendusią sielą, o tik paskui užaugina kūną. Ir tai yra todėl, kad stebuklingo vyro ir moters susiliejimo metu visos planetos dalyvauja atsiųsdamos savo pasveikinimą būsimam žmogui, kuris persmelkia kiekvieną tėvo ir motinos pradėtą ląstelę, įamžindamos tą mirksnį nepakartojamu palaimos jausmu. Taip kosmosas įvertina šią neįkainojamą akimirką ir jo įvertinimas yra neužmirštamas.

Tačiau materijos, sąstingio apimtas protas moters įsčias dažnai suvokia tik kaip vietą, kurioje palankiausios sąlygos patirti orgazmą. Blogis, įsikūnijęs į žmogų, pirmiausia puola išniekinti moters įsčių. kadangi nesugeba įvertinti joms savo skolos. Materijos užvaldytas protas yra beširdis protas ir negali iki galo atsiverti meilei, o nerealizuota meilė virsta neapykanta ir prirakina žmogų prie instinktų pasaulio. Žmogus, kuris nesugeba gerbti gyvybės pradėjimo indo ir įvertinti savo skolos jam, dažnai puola moters įsčias niekinti ir naikinti. Neatiduota meilės skola veržiasi per netobulą sąmonę iškreiptomis formomis, dar labiau žalodama jį patį.

Jėga, kuri du žmones šaukia pradėti gyvybę, yra tai, kas gali būti vadinama Šventąja Dvasia, o tam skirtos žmogaus kūno dalys yra Šventosios Dvasios instrumentai, atliekantys gyvybės prišaukimo muziką, todėl neleistina, kad šie instrumentai grotų gaivalams. Be moters šie instrumentai neatlieka savo dieviškosios paskirties, o jų muzika žadina vien instinktų chimeras, kurios trokštų įsikūnyti dievišku žmogaus pavidalu, tačiau negali.

Žmoguje nieko nėra gėdingo ir negražaus, kai visas jis atlieka Kūrėjo jam suteiktą paskirtį, bet kai jis savo gyvenimo būdu ir sąmonės sąstingiu ima ginčytis su Kūrėju, tuo neišvengiamai pasinaudoja jo Ego, kuris tampa sparnuota pabaisa, nešiojančia žmogaus likimą materijos pamėgtais žemosios prigimties keliais.

Toks žmogus lieka nuskriaustas, nes meilę pažįsta tik fiziškai, ir amžinai lieka vienišas, nes instinktų brūzgynuose nebesugeba atrasti versmės jos trokštančiai sielai, kurios balso nesugeba atpažinti.

Tokie žmonės pasaulyje kuria sekso malonumų industriją, tačiau nieko nepadaro, kad atsirastų daugiau meilės. Jie siekia pavergti moters meilės galias, bet nesugeba jomis pasinaudoti, nes be dvasios jos nepasireiškia, o kad moteryje reikia ieškoti meilės dvasios, jie nežino.

Šventosios Dvasios galias jie siekia padaryti kūno, tai yra materijos tarnaitėmis. Tačiau kaip upė negali tekėti į kalną, taip dvasia negali tarnauti materijos įgeidžiams. Jei kalnas užstos kelią upei, ji aplenks jį arba paplaus, Taip suyra ir kūnai, kurie kuria ir daugina instinktus, bet neatsiveria meilei.

Vien moteris gali pasipriešinti šiam procesui ir ji priešinasi pamildama širdimi bet kokiomis sąlygomis, bet kokiomis aplinkybėmis, ir kol yra moterų, mylinčių dvasia, tol pasaulis evoliucionuoja.

Kol moteris kuria pasaulį, gimdydama žmogų ir jį paruošdama visuomenei, ji yra nesutepama, nes yra klusniausia Ievos – Didžiosios Viešpaties sukurtos moteriškosios Gamtos duktė.

Mergaitė, kuriai lemta kada nors tapti motina, yra švelniausias ir tyriausias Viešpaties valios įsikūnijimas, ir kėsinimasis į jos paskirtį, jos išniekinimas arba pažeminimas yra nusikaltimas, ir kiekvienas, kas tai daro, turi žinoti, kad neišvengiamai bus nubaustas. Nes kas paniekina mergaitę, tas paniekina joje gyvenančią motiną, o kartu paniekina vartus, per kuriuos atėjo į šį pasaulį.

Tik išsigimusi visuomenė toleruoja ekonominius svertus dvasios sferoje ir įstatymus, kurie įteisina pelną iš prekybos instinktais. Tik satanizuota sąmonė kuria įstatymus, kurie gyvybės pradėjimo indą siekia padaryti pinigų pritraukimo priemone patenkinant instinktus. Tik protas, kurio laukia prapultis ir kuris neša pražūtį kitiems, neištiesia pagalbos rankos moteriai, nebesuvokiančiai savo pašaukimo šventumo, o gramzdina ją gilyn, nors paskui ją nueis antroji žmonijos pusė.

Visi, kas yra gimę iš moters, o iš moters yra gimę visi, privalo saugoti moters tyrumą ir jos prigimties nepriklausomybę kaip ateities garantą, kaip apsaugą nuo išsigimimo, o atskirus moters nuopuolio atvejus laikyti individualiais sąmonės ieškojimais evoliucionuojant, už kuriuos atsakingas tik pats žmogus, ir niekas neturi teisės kištis, mėgindamas nuopuolį reglamentuoti kaip normą arba profesiją, nes bausmė už svetimos evoliucijos apsunkinimą yra nenusakoma ir ji atsiliepia kartų kartoms.

Tad kalbėk apie motinas, apie savo ir apie kitų. Apie motinas, kurios netapo motinomis, apie moteris, kurios yra motinos kiekvieną akimirką, nors atrodo, kad jų kasdienybė nuo motinystės neapsakomai toli. Kalbėk apie moteris, kurių niekas nemyli ir negerbia, tačiau naudojasi jomis kaip vandeniu savo purvui nuplauti, – jos yra kankinės ir nė vienam nevalia jų smerkti.

Nėra laimingų moterų. Yra tik miegančios ir sapnuojančios laimę. Yra niekada nepabundančių ir todėl niekada nesuvokiančių savo tikrosios paskirties ar pašaukimo. Tarp budinčiųjų laimingų nėra. Yra keliauninkės per Amžinybę, ir jos perskrodžia laimę arba nelaimę lyg paukščio šešėlis vandenį, nenugrimzdamos jame. Vienų žvilgsniai ištirpsta toli priekyje, būsimų aušrų migloje, o kitų – amžinai įbesti į žemę, kurion šiandien atsispiria kojos.

Pirmosios, nors ir patiria viską, kas žmogiška, lieka be didesnių randų sielose, – visa, ką patiria, jos priskiria savojo kelio būtinybei, dėsniui, šlifuojančiam moters sielą praradimais ir netektimis, kad kada nors, prie Viešpaties kojų sušvitusios brangakmeniais, jos galėtų pasiųsti tamsą skrodžiantį spindulį prarastiesiems ir netektiesiems, ir jie, laikydamiesi to šviesaus siūlo, vėl rastų kelią pirmyn. Jos žino, kad šio Dėsnio nepakeisi. Jos jaučia Amžinybės vėją, kuris ataušina skausmo karštį, jos yra Amžinybės tarnaitės, todėl niekas nežino, kokio gylio jų skausmas ir kokio aukščio jų laimė. Jos neprisiriša nei prie to, nei prie kito. Jos tarnauja nesiskųsdamos, kol vieną kartą suklups prieš Amžinybės Tėvą, kad ant jų nulenktų galvų iš Viešpaties rankų būtų uždėta lengva kaip rytmetys, skaisti kaip saulė karūna, nuausta iš gyvenimo jūros perlų spindesio, – tais perlais virto visos pasaulio kančios, atšokusios nuo jų pačių sukauptų ir Amžinybėn nukreiptų sielų.

Antrosios tampa šio pasaulio deivėmis raudotojomis. Jos išgyvena, išbando, iškenčia kiekvieną šio pasaulio pėdą. Jos gyvena gyvenimą taip, tarsi raudotų jį. Jos patiria būties medų ir būties nuodą – ir sprendžia, kas nepavojinga einantiems po jų. Jos aptvarsto kiekvieną mūsų žingsnį, nors jų pačių rankos nusėtos žaizdomis, o širdys pilnos randų. Jos aptvarsto savo užuojauta ir žmogaus, ir augalo žaizdą, savo kūnu jos dengia kiekvieną skriaudžiamąjį, o savo siela stengiasi užpildyti visą šio pasaulio erdvę, kad niekam daugiau neliktų vietos, tik jų globojamiesiems, nes jos niekam tos erdvės nepatiki. Jos sudaro didžiausią nepatogumą šio pasaulio valdovui, Tamsos kunigaikščiui, ir jis keršija joms kaip įmanydamas, kai negali pasiekti pirmųjų, – jas apsaugo žvilgsnis, nukreiptas Amžinybėn. Kartais deivės raudotojos pačios tampa panašios į nuodą, jos ima skleisti nemeilę, neapykantą… Visa tai dėl didžiulio rūpesčio pasauliu. Jos tą nuodą susirinko iš aplinkos ir vargs dabar, kol jį sunaikins. Bet pasaulis atleis joms, nes jos – piktžolių ravėtojos, o jei kuri nors pati tampa panaši į piktžolę, – vadinasi, ji tapo savo pašaukimo auka. Tačiau ją visad gali išgelbėti meilė, kuriai ji padarė tiek daug vietos ir tiek daug erdvės paskyrė aplinkui save.

Miegančios ir sapnuojančios laimę yra grožio karalienių konkursų dalyvės, manekenės, fotomodeliai ir visos kitos, kurios vadinasi žvaigždėmis. Miegančios ir sapnuojančios laimę yra bankininkės, pinigų skaičiuotojos ir daugintojos, neteisingos teisėjos ir materijos pasaulio advokatės. Virš jų užskleistų vokų leidžiasi viso pasaulio nuodėmės ir aistros ir stengiasi įvarvinti pro besišypsančias praviras lūpas nors lašelį savo nuodo, kurį sapnas joms paverčia nektaru. Sapnuose jos gražuolės, feministės, politikės, milijonierės, pasaulio bankų valdytojos ar prezidentės, bet jei kada nors pabus sukrėstos sapno vaizdinių, jeigu jas pažadins iš siaubo rėkianti siela, atpažinusi virš savęs palinkusias chimeras anksčiau nei mieganti sąmonė, – jos taps raudotojomis ir labiausiai kentės dėl pasaulio pražūties, ir jų gyvenimai bus tos pražūties ryškiausi ir nepaneigiami liudytojai, – tos pražūties priežastis nešios kaip visiems matomus antspaudus savyje, nes bus prie to prisidėjusios.

Tokios tatai moterys, kurios yra mūsų motinos…

Bet mūsų motinos nėra pašauktos į pasaulį tik pereiti jo arba susapnuoti. Jos nesibaigia šiame pasaulyje kartu su savo kelione. Jos visos – esame mes. Mūsų motinos – ir keliaujančios, ir raudančios, ir sapnuojančios – yra tarsi Viešpaties augalai, turintys sielą ir širdį ir leidžiantys atžalas – mus. Kad eitume, kentėtume arba sapnuotume… Žinoma, galime sakyti, kad jos – tai mūsų šaknys. Mes, atseit, sukrauname žiedus – savo kūdikius, ir esame veidu atsigręžę į Amžinybę. Netiesa. Jos yra pirma mūsų. Jų gimimas atveria gimties vartus mums, o jų mirtis atneša mūsų mirtį. Kai miršta tavo motina, žinok – dalis tavęs taip pat numirė. Ji išėjo, ji peržengė gyvybės ir mirties slenkstį – dabar jau tu žengi to slenksčio link. Mirus tavo motinai, prasidėjo tavo mirtis. Ak, negalvok, kad jos mažas būstelis išspręs tavo sūnaus ar dukters problemas, jiems atitekdamas. Negalvok, kad tau atsiras daugiau laiko anūkams, jeigu nebereiks ja rūpintis, – tai sapnas. Tu mažumėlę snustelėjai ir nebesusivoki realybėje. Jeigu mirė tavo motina, tau jau kur kas mažiau liko laiko ir jos būstelis neišgelbės tavo vaikų ir tau nepalengvės, nusimetus priežiūros ir slaugymo naštą. O ir ši našta esti visai ne tai, o švelni, pati švelniausioji skola, kurios motina niekad nepaprašys grąžinti, bet jos neišvengiamybę tu priėmei su pirmu motinos pieno gurkšniu. Atsiminkite, kas parašyta: „Jeigu norite turėti ilgą gyvenimą ir laimingą mirtį, gerbkite savo tėvą ir motiną…“ Be tos pareigos savo motinai pasijusite netekę savo vaikų meilės. O tai baisiau ir už visų baisiausią gyvenimą. Tad jeigu mirė tavo motina – mirtis priartėjo prie tavęs per vieną genties kartą…

Todėl saugok motiną, šildyk ją savo širdimi kaip įmanydamas – mirtis bijo širdies šilumos ir meilės šviesos.

Ar tau teko ginti nuo mirties savo motiną? Ar teko kada patirti tokią didelę meilę, kad nepabijotum atsistoti tarp visų pasaulio našlaičių ašarų kaltininkės ir savo motinos ir dengtum ją savimi, ir jaustum vis augančią dvasios jėgą, ir suvoktum, kad gali tai daryti? Ar aukojaisi kada už savo motiną? Jeigu taip, turėjai tada pajusti saldų aukos skonį, atimantį protą, bet suteikiantį antgamtiškų galių. Atmink, tavo motina žino šį skonį – ji visą gyvenimą buvo pasirengusi bet kurį akimirksnį pasinerti į jį ir išnešti tave iš pavojaus, nesvarbu, kokio amžiaus tu būtum ir kokio tas pavojus dydžio…

Ar tau, ar jums teko pabusti naktį nuo mėnulio šviesos, šaltos ir vienišos, plytinčios virš pasaulio ir draugaujančios tik su vaiduokliais, medžiojamais nakties dvasių, ir pajusti speigo dvelkimą, nuo kurio ima stingti ir susigniaužia į kumštį širdis – taip, kad kiekvienas jos tvinksnis jau yra toks sunkus, jog girdėti, kaip jis aižo nakties tylą, kaip sudarko, atsimušęs į lango stiklą, ledinį mėnesienos atspindį jame, kaip jis atima iš jūsų visą oro atsargą, esančią kambaryje? Ir jūs keliatės iš lovos su begaliniu neišvengiamybės jutimu, ir ieškote to jutimo priežasties, nes žinote, jog dėl to kalta ne mėnesiena… Motina. Kur jūsų motina?.. Jūs karštligiškai šokate prie jos kambario durų, atveriate jas ir sustingstate, mėgindami įsiklausyti į kvėpavimą. O jei jos nėra su jumis, jei atskirta nuo jūsų didelio atstumo, jūs pajuntate šio atstumo pavojų ir nepakeliamą kaltės jausmą, kodėl nenugalėjote jo vakar, užvakar, prieš metus… Ir įvyksta stebuklas. Jūs akimirksniu atsiduriate šalia jos, kad ir kur ji būtų, ir viskas pasitvirtina: jūs pajuntate galingą mirties šaltį, prieš kurį bejėgė jūsų motina…

Motina mano…

Tik dabar suvokiate, kad jos bejėgės rankos, gulinčios šalia kūno lyg du nusegti sparnai – tai jūsų rankos. Tos pačios, kuriomis apglėbiate savo mylimuosius, glamonėjate juos, liečiate, glostote – tai jūsų artimieji, kūdikiai… Tos, šalia motinos kūno jau bejėgės – jumyse dar gyvos, su visomis jutimų adatėlėmis pirštų galiukuose. O ta širdis… Kuri plaka silpnai, neritmingai – jumyse dar pilna gyvenimo, žmonių, įvykių ir jausmų – pilna pasaulio… Bet čia – jau nebe pasaulio… Tos akys, lūpos, buvusios daugiažodės…

Taip, tai jūsų akys blėsta, o lūpos stingsta ir žodžių atsarga išsibaigusi – liko tik atodūsis, atstojantis visus jums per gyvenimą sakytus žodžius.

„Motina mano, kuri pasėjai mane šiame pasaulyje, iš Viešpaties delno paėmusi auksinį mano sielos grūdą, neišeik dar… Sustok, mano motin, sustok ir pakelk akis. Aš, tavo išaugintas kūdikis, tavo, tik tavo žmogus, nūnai daug tvirtesnis už tave, esu šalia ir padėsiu tau. Bet aš nebesu tavo vaikas – esu tavo pagalbininkas ir palydovas, esu tavo žemiškas sargas. Nežiūrėk į mane, motin, pakelk akis nuo žemės, jei esi raudotoja ar kentėtoja, pabusk iš sapno, jei esi sapnuotoja, – aš, tavo kūdikis, atsiradau šalia ir budžiu. Aš esu tu. Aš neleidžiu tau išeiti taip paprastai, nes tai yra mūsų abiejų artėjimas į tą pačią paslaptį. Sustok savo kelionėje ir pakelk akis, bet ne į mane. Įsmeik žvilgsnį į tolimą pasaulio aušrą, – matai? – ta didinga aušros vilnis artėja į mus ir ji nuplaus kada nors visų tavo ašarų priežastis. Kada nors ji užlies šio pasaulio veidą, ir aš neleidžiu tau išeiti iš čia, jos neišvydus, nes tai yra ir mano ėjimas. Ten, toje šviesoje, bręsta ir naujos pasaulio dienos branduolys, suvystytas visų pasaulio motinų viltimis. Jo vidury kaip deimantai guli ir auga visų Šviesos idealų suma. Meilė, Tiesa, Išmintis, Gėris, Grožis, Viltis sudaro žmogiškojo gyvenimo laimę. Iš kur tu žinojai apie tas brangenybes, motin, jeigu jų buvo kupini visi tavo žodžiai?..

Mano motin, viso ko Kūrėjas tą šviesą siunčia pasauliui, taip pat ir tau, ir pirmiausia ją teišvysta motinų, taigi ir tavo akys. Pakelk akis į aušrą. Regi? Dabar kalbėk su manimi:“Tėve mūsų, kursai esi danguje, nebuvo mano gyvenime vargo, skurdo, kančios, nevilties, nebuvo sapnų su savo išnykstančiais pavidalais, nebuvo prisirišimo prie daiktų, netgi prie žmonių, nebuvo netekčių. Buvo tik ėjimas į Tavo šviesą, pripažįstu tai, o visa, ką patyriau, – tik gyvenimo žaizdras, kad būčiau švari ir verta susitikti su Tavo šviesa, kurią leidi išvysti dabar. Buvo tik širdies gludinimas pasaulio vilionių ašmenimis, kad, išvydus šią aušrą, nebeliktų jokių abejonių dėl pasirinkimo. Neatimk šios šviesos iš manęs. Atsiųsk vieną jos spindulį mano keliui apšviesti, kad eičiau įsitvėrus į jį, neliečiama tamsos gaivalų ir kada nors išvydusi tavo šviesų ir spindintį veidą žinočiau – kelionė pasibaigė“.

Motin, mano motin, nuo šios akimirkos tapki keliauninke. Nepaleisk šios Šviesos iš akių, nes tavo ėjimas yra ir mano ėjimas, tad ar gali mus, savo sukurtuosius, vesti kur nors kitur, nei į šviesą.

Ar teko jums paimti ant rankų savo motiną kaip kūdikį, pakelti ir parodyti aušrą? Ar teko jums tuo metu patirti, ką veikia mirtis?

Ji pasitraukė nuo jūsų motinos per gerą žingsnį ir užsidengė savo pilką veidą kažkuo nepermatomu, kad niekas nebeišvystų jos bruožų. Ji sustingo. Ji suprato, kad tavo motina atimta iš jos. Tavo motina niekada nebepatirs mirties, nes ji žengė į šviesą. Ji tapo Amžinybės tarnaitė, nešanti didžiausią paskirtį savo mažoje širdyje, – pažinusi šviesą, ji visus jus su jūsų vaikais, vaikaičiais ir proprovaikaičiais vesis tenai, kur nebegalioja jokie mirties įstatymai. Ji tapo nemirtinga.

Mirtis sustingo laukdama, – kai tu atsitrauksi nuo motinos, gal ji staiga pasijus vieniša ir bejėgė ir atsigręš atgal į savo gyvenimą ar į savo sapnų realybę… Ir galbūt jos silpstantis žvilgsnis nusprūs nuo tolumoje šviečiančio mažyčio šviesos taškelio.

Nepalik savo motinos. Visą meilę ir visą savo gerumą paklok jai po kojų – ir tau bus atlyginta iš Šviesos aruodų. Tu moki, tu gali tai padaryti. Tu šito išmokai iš jos.

Nekalbėkime apie laimingas moteris. Jų visai kita paskirtis, nei būti laimingomis. Ir mūsų – taip pat. Mes turime būti amžinieji keliauninkai į naują bręstančią pasaulio dieną, kuri atneš žemei Pasaulio Motinos moralę, o šitai niekada neįvyks be mūsų motinų.

Todėl šiandien, jei dar ne naktis, kada tu pabundi nuo šalto mirties dvelksmo, nuo mėnulio šviesos, besiskverbiančios pro langą į tavo vyzdžius per užvertus vokus, nuo tėkmės laiko, kurį sukrečiamai pajutai srūvant savo ląstelėmis, nervais, kaulų čiulpais, jeigu dar ne ta akimirka, kai motina žengia pro mirties vartus, skubėk pas ją nedelsdamas, kad mirties vartai taptų Amžinybės vartais…

Eik į saulės apšviestą kiemą, kur ji sėdi pavėsyje ant suoliuko senučių draugijoje, surask ją skverelyje, kur ji perdžiūvusiu nuo troškulio gomuriu linguoja vežimėlyje svetimą kūdikį, kad galėtų prisidurti prie pensijos, eik, ištrauk ją iš lindynės, jeigu jos gyvenime atsitiko tokia nelaimė, kur ji susivėlusi ir apsvaigusi kažkieno sumuštu veidu vapa tai, ką jai kužda košmariški gyvenimiško sapno gaivalai; net jei ji bažnyčioje skaito maldaknygę, o jos mintys skrieja nueitais gyvenimo takais, eik pas ją nedelsdamas. Net jei ji turi didingą kilmę įrodančius dokumentus ir tebesaugo giminės brangenybių dalį su herbais ir monogramomis, juo labiau – eik pas ją ir imk ją už rankos, kad ji pajustų pasididžiavimą ne savo giminės ištakomis, o savo motiniškąja paskirtimi. Niekada nepasmerk jos, nes jinai – tu. Žinok, kad dangus daug gailestingesnis už žmones ir Jo šviesa apšvies ją tiek, kiek ji suspės į ją atsigręžti. Žinok, kad Viešpats ją paženklino aukščiausios kilmės ženklu – Motinos ženklu. Neleisk jai pamiršti tos garbės. Ir svarbiausia – kurk gyvenimą, visomis išgalėmis kurk gyvenimą, kuriame Motinos vardas ir paveikslas visada užimtų garbingiausią vietą po Viešpaties.

Papasakok jiems apie moteris, nes visos jos yra motinos, o tu taip pat esi moteris, – tad kas už tave geriau žino, kas jos yra?

Žinoma, gali būti nepopuliari ir nemadinga, bet tau nevertėtų jaudintis dėl to. Vienadieniai dalykai turi savo gerbėjų. Tai laiko atneštos aplinkybės, kurios įtraukia žmogų į savo srautą ir jis tampa nesavarankiškas. Jis pasileidžia nuo amžinųjų dalykų ir sukasi kasdienybės verpetuose dažniausiai drauge su to laiko atliekomis. Jis nebesilaiko dangaus, jo sielos nebejaudina žvaigždės, jis nebepastebi metų laikų bėgsmo, jis nebemato pasaulio kaitos. Jį nusineš tas laikas, kuriam jis pasidavė. Jis galvoja, kad visur suspės, kad dar turi laiko, tačiau nežino, kad yra laikas, kurio neįmanoma kompensuoti. Tai yra tėvo laikas. Tai yra motinos laikas. Tai yra kūdikio laikas.

Pasakyk tėvams, – jeigu jie neatliks savo paskirties, kol vaikas auga, jie bus praradę tėvo laiką. Pasakyk jiems, – jeigu jie nemylės ir nesididžiuos savo vaiku, jis užaugs nepasitikintis savimi. Jeigu tėvas nekels savo vaiko ant rankų, jo akivaizdoje neapkabins motinos, – užaugęs vaikas nemokės atvirai reikšti meilės moteriai ir didžiuotis šeima.

Pasakyk motinoms, – jeigu jos nebus su savo vaikais, kol jie maži, praras savo motiniškąjį laiką. Pasakyk, kad jeigu jos neglaus, nemyluos, nebučiuos ir nesakys švelniausių žodžių savo vaikams, jie užaugs nemokėdami reikšti savo geriausių jausmų, o ir patys jausis niekam nereikalingi.

Pasakyk vaikams, – jeigu jie nemylės savo tėvo ir motinos, nesiglaus prie jų, nekalbės gražiausių žodžių savo tėvams, – bus praradę savo vaikystės laiką ir niekas niekas niekas niekada to laiko nepakartos, nesugrąžins ir neatlygins nė vienos valandos to prarasto brangaus laiko, ir nors jų gyvenimas susiklostytų sėkmingai, – jie visada jausis neatlikę kažko labai svarbaus, nes neišreikštas švelnumas jiems trukdys būti savimi.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą