Kalbėk jiems apie tėvą

14
25
- Reklama -

Rašytoja, nepriklausomybės akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė

“Karšto komentaro” redakcija, atsiliepdama į skaitytojų susidomėjimą, siūlo kelias ištraukas iš mūsų autorės, rašytojos Vidmantės Jasukaitytės eseistikos knygos “Golgotos vynuogės”. Redakcija tikisi, kad knygoje išdėstytos originalios mintys atsilieps į šiandien aktualias etines moralines problemas. Ši knyga gali būti nevienareikšmiškai vertinama, bet ji nepalieka skaitytojo abejingo, nesudrumsčia jam sielos, o ieškančiam padeda surasti dvasios ramybę ir apsispręsti.

Ar jums teko nubusti nuo mėnulio šviesos naktį taip netikėtai, tarsi pažadintų kažin kieno paliepimas ar įsakymas, ir žiūrėti plačiai atmerkus akis į tamsą nieko nematant, tik žvaigždėtą dangų, gyvai pulsuojantį pro lango rėmą, arba juodą perregimą nakties degutą, kuris smelkiasi per sienas, stogą, lipniais sluoksniais liejasi ant tavęs… Ir ne protu, o tik širdies nuojauta suvoki, kad viso pasaulio nuodėmės, ištirpusios ir tirpstančios tame degute, užlieja, skandina ir slegia prie žemės žmoniją, ir niekas, kvėpuojantis tais nuodingais garais, kuriuose randa sau pasitenkinimą visi tamsos gaivalai, negali likti nesuteptas. Tada tu skubiai užsimerki, trokšdamas pasislėpti nuo juodumos, ir tik užmerkęs akis kažkokiu stebuklingu būdu pamatai mažą, plonytį spindulį, besiskinantį kelią pas tave. Įsikimbi į jį ir pajunti, kad aplink jau ryškėja balta dėmė. Tada jau gali atverti akis iš naujo – aplinkui tave vyniosis kažkas šviesaus ir šilto, lipnus tamsos degutas liesis pro šalį, o kai tavo lūpos prasivers maldai, suglausi blakstienas vėl, galingas šilumos srautas persmelks nurimusį kūną – ir tu gyvensi jame nebenorėdama atsimerkti.

Diena žmogui duota darbams, o naktis – maldai. Ne, ne poilsiui, o maldai, nes vienas nakties maldos žodis atstoja dvylika dienos. Kai užmiega pasaulis, sujauktos žmonių galvos ir sielos nenurimsta, kaip kai kam atrodo. Sąmoningai ar nesąmoningai pasiųsti neapykantos, pykčio, keršto signalai puola ieškoti savo adresatų, kurie ginasi puldami, visas astralinis pasaulis juda ir pulsuoja, padidindamas žmogaus aistras iki begalybės ir draskydamas jį patį ir jo gyvenimą. Ir tik gili, sukaupta nakties malda išgelbės tave ir tuos, kuriuos joje prisimeni. Tik nakties malda kaip šviesi strėlė šauna į viršų, kur nebegali pasiekti piktųjų aistrų gaivalai, ir ten prisijungia prie amžino, neišsenkančio Šviesos šaltinio ir tavo minties valdoma žeria ir žeria savo auksą ant juodos gyvybės pilnų sūkurių. Taigi žinok – jeigu tau tenka pabusti naktį, liejantis mėnesienai kaip žėrinčiam gyvsidabriui, jeigu tave pakėlė beldimas į lovos galą, į langą arba kambaryje nesančio telefono skambutis, – kažkas žadina tave maldai. Tik priežasčių būna įvairių. Kartais tave puola piktosios dvasios ir tavo angelas žadina tave, kad būtum blaivus ir apsigintum, kartais kažkieno akla neapykanta veržiasi į tavo gyvenimą, ir tu malda turi jį apsaugoti, o neapykantos strėlę atgręžti atgal, – tegul skrenda atgal į savo pirminį šaltinį, arba išnyksta, atsitrenkusi į tavo nematomą apsaugą. O kartais tu pabundi jausdamas, kaip virpuliuoja iš tavęs tavo gyvybės ratilai, kaip jie nelyg vanduo ar kokios naujo pasaulio atrastos bangos sklinda iš tavo širdies per daiktus, per tavo būsto sienas bei langus ir eina mėnesėtais ar tamsiais laukais kažin kur… Kas gi semiasi šiąnakt iš tavęs gal gyvybės, gal sveikatos, kam esi galbūt vienintelis šiaudas, už kurio laikosi tylus keleivis, kopiantis į amžinybę, bet dar nesuvedęs savo žemiškųjų sąskaitų ir todėl negalintis išeiti? Tu gali užsidaryti, užsiverti tarsi dėžutė – ir nė viena bangelė neišsiris iš tavęs į tamsią pasaulio erdvę, tačiau tu nedarai šitaip – leidiesi paskui tuos raibulius, sklindančius tau iš širdies, nes nujauti, kur jie nuves… Taip, tavo tėvo angelas paprašė pagalbos, nes vienas jis jau bejėgis išlaikyti nenutrūkusį tėvo gyvybės siūlelį. Tu privalai padėti jo angelui, o kartu ir tėvui, per kurį atėjo į tave gyvybė taip, kaip dabar šis energijos srautas grįžta per tave atgal. Ir tu atveri savo širdį, padarai ją plačią ir laisvą, nukreipi sielos žvilgsnį į aukštybes, surandi ten Didžiąją Šviesą ir maldauji…

„Viešpatie, kursai sukūrei dangų ir žemę, vandenis ir gyvūnus, pasaulį ir mane, dėkoju tau už viską, ką man davei, – už džiaugsmą ir liūdesį, viltį ir praradimus, draugus ir priešus, tėvą ir motiną, už viską, ką leidai sužinoti ir patirti… Viešpatie, šią tamsos valandą šaukiuosi Tavęs, – būk gailestingas mano tėvui, gulinčiam ligos patale, priimk mano maldą, atsiųsk per mane jam savo malonės, sustiprink jo dvasią ir kūną, išvalyk juos nuo matomo ir nematomo blogio, nepaimk jo iš šio pasaulio, kol jis iki galo nesuprato savo klaidų, neatliko atgailos už savo klaidas ir nuodėmes, nes čia mes dar galime jam padėti, o ten – nebegalėsime. Viešpatie, būk jam maloningas, atverk jo širdį, kad galėtų Tave giliau pažinti ir pasitikėti Tavimi, apšviesk jo sąmonę, kad galėtų blaiviau save vertinti… O tu, mano tėve, imk iš manęs dalį savo sveikatos ir gyvybės, imk mano jėgą – man bus pridėta ir padauginta, nes ne sau prašau ir ne blogam atiduodu…“

Ir pajunti tada, kad tvyrai prie tėvo lovos tamsioje kamaraitėje kaip bekūnis šešėlis, už lango braižosi į stiklą vėjo judinamos drėgnos šakos, mėnesienoje suspindi vienas kitas lašas, o tu esi prie jo su atverta širdimi, per kurią iš begalinės pasaulio aukštybės ir iš begalinės meilės sklinda galingas srautas ir liejasi ant gulinčio bejėgio ligonio. Mėnulis atplaukia iki klevo viršūnės ir pro mažytį neužstotą lango lopelį jo šviesa krenta ant pamėlusio tėvo veido, ir tu regi kažką spindint jam ant blakstienų. Jis sunkiai pakelia ranką nubraukti to ištirpusio nakties deimanto – ir tu pamatai kažką juoduojant tarp sugrubusių, sunkiai besilankstančių pirštų. Rožančius… Tėvo lūpos vos judėjo. Ką jis jautė, ką galvojo, toks vienišas begalinėje naktyje, kad tau miegančiai atsivėrė širdis ir privalėjai pabusti?.. Tačiau jo kvėpavimas pasidarė lygesnis, akys atsimerkė ir jis įsmeigė apsiblaususį žvilgsnį į tave. Jis regėjo. Matė esančią šalia, bet jam atrodė, kad jis tik galvoja apie tave. Ir jūs stovėjote vienas priešais kitą nakties gelmėje apsupti tamsiųjų gaivalų, kurie mėgino įsiveržti į jūsų susijungusį lauką ir toliau siurbti tėvo gyvybę, bet kurie atšokdavo vos prisilietę prie jo, nes šviesa, einanti iš tavo širdies, jiems buvo per daug skaisti – meilės šviesa ir meilės energija.

Taip būdavo dažnai. Tėvas užmigdavo pajutęs, kad mirtis nuo jo mažumėlę atsitraukė. Jis kvėpuodavo sunkiai – jam atrodydavo, kad sapnuoja ilgą sapną, nepabaigiamai ilgą, pilną neišsipildžiusių vilčių, baimės, košmarų, netekties, nors suprato, kad šis sapnas vadinasi gyvenimu, ir laukė jo pabaigos.

Gyvenimas didelės vertės tėvui nebeturėjo. Nė vienas iš jo didžiųjų troškimų neišsipildė. Jo paveikslai nedžiugina nė vienos širdies – jie liko jame, visi iki vieno, ir niekas niekad jų daugiau nebenutapys. Neparašytos knygos glūdi jame – ir dar visai neseniai šnarėjo jų puslapiai tėvo krūtinėje su giliausios praeities vizijomis. Jis įtarė, jog tai visai ne vizijos, o tikrų tikriausias žinojimas: su vingriausiais genčių ir giminių santykiais, su laimingais ir nelaimingais likimais, kuriuos jis įžvelgė tarsi į savąjį, nors nebūtų galėjęs pasakyti, iš kur tai žino. Nebuvo kada ir dainų dainuoti, nors jis mokėjo jų begalę, o nuo giminės vyrų balsų užgesdavo troboj lempa ir jie eidavo į kiemą, kad sustoję ratu ir apsikabinę per pečius uždainuotų, šiurpui einant per kūnus gal nuo žvaigždėtos nakties gilybės, gal nuo žodžių, kuriuos tėvas manė esant pasiuntiniais iš tolimiausių amžių, iš gyvenimų anų žmonių, su kuriais visad jautė skausmingą ryšį. Liko nepastatyti namai, tik mokyklinis sąsiuvinis gal mėtosi kur ant aukšto, pribraižytas namo, kuriame turėjo gyventi jis, jo pati ir vaikai, atvaizdų. O, koks turėjo būti rūmas – su čerpių stogu, su keliais miegamaisiais, gėlynais ir tvenkiniais aplinkui. O ir meilė… nenori jis apie tai net galvoti. Jis nematė jokios savo gyvenimo vertės ir ruošėsi iškeliauti tikėdamas, kad ten esti Didžioji Teisybė, kuri ir yra Dievas, ir ten jis tikrai ras nusiraminimą. Šiame pasaulyje visi mato nuodėmę, bet niekas nemato nei kančios, nei atgailos, – ten regi ir teisingai pasveria viską…

Mirtis pas tėvą neskubėjo. Tikriau, ji mielai būtų prišuoliavusi ir pagriebusi jo gyvybę, tačiau kažkas vis atsirasdavo prie jo lemtingu momentu, ištiesdavo ranką ir truktelėdavo atgal. Anas pasaulis, nesulaukdamas tėvo, jau verždavosi į jį, jis jau matydavo ir girdėdavo jo pasiuntinius. Kartą dvi gražios damos didelėmis plačiabrylėmis juodomis skrybėlėmis įžengė ir atsisėdo ant jo lovos palatoje. Sėdėjo ir žiūrėjo. Jis taip pat žvelgė į jas suprasdamas, kad nesapnuoja, ir svarstė: tikriausiai kažkurios iš dukterų jaunystės draugės, tik kad nebeatsimenu vardų… Ir labai jau prakilniai apsitaisiusios.

Viena iš jų tarė: „Mes greit sugrįšim, dabar tegu duktė pasikalba“, – ir išėjo, o pro duris į palatą netrukus įžengė iš toli atvykusi duktė. Kitą kartą jis pasijuto esąs didžiuliame kambaryje, paruoštame puotai. Jis nesuprato, kada gi ir kur atidangino jį iš ligoninės. Tik žinojo, kad puotai sukviestieji svečiai jo giminės. Kokie garbingi žmonės, – stebėjosi jis, žiūrėdamas priešais save ligotomis akimis. Po menę vaikščiojo aukšti dvasininkai, kurių krūtines puošė didžiuliai auksiniai kryžiai ant storų auksinių grandinių… Gal vyskupai… Vienas jų, apsitaisęs raudonu rūbu, irgi su auksiniu kryžiumi, priėjo ir ištiesė taurę mišių vyno. Tėvas ilgai žiūrėjo į tą taurę ir mąstė, paskui, prisiminęs, kad yra ligonis, papurtė galvą:

– Aš negeriu, man negalima.

– Nebijok, nuo to vyno girtas nebūsi, – padrąsino nepažįstamasis su kryžiumi ant raudono ilgo rūbo.

– Nesiūlyk, jei pats nenori, – tarė priėjęs kitas ir jie nutolo.

Tie žmonės ilgai šmėsčiojo menėje, kuri kartais vėl virsdavo balta, naktį kažkas baisiai trankydavosi į sieną iš lauko pusės, ir tėvas iš kažkur žinojo, kad ligoninė pastatyta ant bažnyčios pamatų ir todėl naktį plėšikai griauna sienas, ieškodami užmūrytų brangenybių. Tai tęsėsi tol, kol duktė atėjo su besišypsančiu, gerumu ir meile spinduliuojančiu kunigu Jonu Kastyčiu. Jam atlikus paskutinį patarnavimą, tėvas atsimerkė, apžvelgė visus esančius aplinkui ir staiga pajuto, kad jame vėl plazda žodžiai, ir jis turi išleisti juos iš savęs, kad vėl susisuktų lizdus tarsi paukščiai artimųjų sielose. Ir jis prabilo. Kalbėjo apie ramybę ir laimę, netikėtai užplūdusią jo širdį, apie ilgas naktis ir plėšikus, besiveržiančius pro storas ligoninės sienas prie brangenybių, kurios reiškia ne ką kitą, kaip čia kenčiančių žmonių sielas, apie tai, kad reikia metų metais melstis ne už save, ne už gimines, o už tuos, kurių kaulai guli nuo Amžių amžinųjų Lietuvos žemėje, ir už tuos, kurių kaulų tai žemei niekada nebeatiduos amžinasis Sibiro pašalas… Tėvas kalbėjo griausmingu balsu, tarsi ką tik jį gavęs dovanų, o prie jo verkė visi, – ir staiga sugužėjusios dukterys, ir žentai, ir kunigas… Po to paprašė, kad jam duotų sąsiuvinio lapą, parkerį ir… veidrodį. Paėmęs ką tik iš sąsiuvinio išplėštą languotą lapą ir visa kita, kas jam buvo reikalinga, ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į save veidrodėlyje ir netikėtai paprastu parkeriu, pripildytu mėlyno rašalo, nupiešė čia pat, visų akivaizdoje, savo portretą. Tai buvo tikras portretas, pilnas panašumo ir minimalistinis. Keliolika štrichų ranka, kuri nebuvo pratusi piešti, sukūrė žvelgiantį, įdėmiai žvelgiantį tėvą, tarsi jis žiūrėtų prispaudęs veidą prie lango stiklo, norėdamas suvokti, – kas gi ten, anapus.

– Čia palieku jums šios dienos atminimui, nes šiandieną pirmą kartą per daugelį metų ramybė apėmė mane ir visiškas pasitikėjimas tuo, kas bus su manimi rytoj, – iškilmingai pasakė jis.

Tikras stebuklas – tėvas išvyko namo. Jis žinojo, kad Dievas jį stiprina, kol jame krebžda nors mažytis noras gyventi…

Bet dabar jis to troškimo nebejautė. Kodėl dar turėtų gyventi? Kam to bereikia? Ką jam davė gyvenimas? Nieko… Motina, sesuo ir brolis atsidūrė užjūriuose, tėvas ir jaunesnysis broliukas – Sibire. Užėję kolchozai atėmė iš jo viską – liko nepastatyti namai, nepasodinti gėlynai, atimti gyvuliai ir padargai, sukiršinti, įsibaiminę žmonės… Priespauda, prievarta ir begalinė gėda… Baisiausia gėda, kad jis turi taip gyventi, kaip kažkas primeta. Kad negali kalbėti, ką galvoja, dainuoti, ką nori, skaityti ir rašyti, ką trokšta. Ir dar didesnė gėda, kad baimė ir prievarta – visuotinės, kad tai jau jo būties ir šeimos dalis. Ir ne vien jo – visų, visos Lietuvos. Jam gyvenimo reikėjo… Jam gyvenimo reikėjo laisvo ir tobulo, bet tokio nebuvo. Ir štai, pagaliau, visiškai netikėtai, kaip negalėjai net įsivaizduoti, priespauda nuslinko šalin kaip juodo tiršto debesies apklotas. Ir kada bereikėjo tik susikaupti bendram darbui, džiaugsmui, sutelkti jėgas, kad pražydėtų, prasiskleistų nemirusios, pilnakraujės tėvynės gyvybinės ir kūrybinės galios, prasidėjo susipjudymas viduje, pačioje tautoje, tarp saviškių. Buvo plėšiama ir vagiama, ką tėvynė sukūrė priespaudos metais, nusikalstamos struktūros, kurių atsirado neįtikėtinai daug, susijungė neatmezgamais ryšiais su valdžios struktūromis, o buvę prispaudėjų trubadūrai staiga tapo didžiausiais krikščionimis, politiniais rezistentais, net nukentėjusiais nuo buvusios valdžios… Jis suprato, kad prie lovio atėjo apsukrieji žaidėjai, šachmatininkai, kurių šaltas protas atskirai nuo širdies. O jis žinojo, kad tėvynė – širdyje. Ir jei naujieji lietuviai neturi širdies, jie niekada nesugebės mylėti. O be meilės ir be Dievo jie elgiasi kaip okupantai. Jo neguodė, jo visiškai neguodė mintis, kad jis ne vienas toks, kad dešimtys, šimtai tūkstančių žmonių tėvynėje mirė ar miršta paženklinti nevilties ir neišsipildymo. Tik vieni pabaigoje, kai pasidaro baisiai gaila to, kas neišgyventa, neišdainuota, neišmylėta, apkabinę ar savo artimą, ar pirmą šalia atsiradusį žmogų, prapliumpa raudoti neišmatuojamu skausmu virpančia rauda, o kiti išeina iš šio pasaulio su nežmonišku sunkumu, niekam nepasiguodę ir nepasiskundę – ir visas savo ašaras nusineša į kapus.

Tad sakyk dabar, sau pačiam prisipažink, ar žinai savo tėvo neišverktų ašarų kainą? Sakyk, ar pažvelgei kada į jo širdį ir pro aklą protesto, nesusitaikymo šėlsmą ar įžiūrėjai tyrą kaip krištolas laimės troškimą, kurį ir jis pats jau seniai pamiršo? Jeigu taip, tai tu turėjai jausti artėjant valandą, kada tėvas iškvėps paskutinį atodūsį ir po to nebebus nei senas, nei ligotas, nei pavargęs, nei šio pasaulio nesuprastas ar atstumtas. Jis taps amžinai artima tau siela, gera ir išmintinga, nes daug kentėjusia, ir ryšiai tarp jūsų niekada nenutrūks. Tu turėjai pajusti artėjant tą lemtingą akimirką ir, net jei tavęs nebuvo šalia, prabilti žodžiais, kuriuos padiktuoja sielos, o ne proto patirtis:

„O Viešpatie, kuris sukūrei visą pasaulį, kuris pašaukei į jį mane ir mano tėvą, būk jam gailestingas šią akimirką. Apšviesk jį amžinosios Meilės šviesa, nes tu ir esi – Meilė. Te jis būna šios šviesos apsaugotas ir paguostas, te ji išveda jį iš gyvenimo tamsybių. Leisk jam išvysti spindintį Tavo veidą. Paguosk ir nuramink iškankintą jo sielą, padėk pamiršti nuoskaudas, suteik poilsį ir ramybę. Viešpaties angelai, sutverti globoti ir sergėti žmogų, kurie ir esate dangaus gyventojai, visi atmenami ir neatmenami protėviai, kurie esate šviesoje, ateikite pasitikti mano tėvo, padėkite jam neišsigąsti naujo būvio, apsaugokite jį nuo piktų dvasių ir demonų, kuriais virsta mūsų gyvenimo klaidos, palydėkite jį į Viešpaties skirtą prieglobstį ir melskite jo, kad priimtų jį, kaip tėvas priima savo pavargusį po ilgų klajonių grįžusį sūnų. Tebūnie jam tenai tėvynė ir namai, nes čia jis buvo kaip tremtinys tremtyje… Eik, eik, tėve… Eik, mano tėve, į šviesą, šaukis Aukščiausiojo meilės ir teisybės. Nebegailėk mūsų, nesirūpink tuo, ką palieki… Eik, mano tėve, į Šviesą ir būk joje palaimintas per amžius. Tavyje yra tos Šviesos dalis ir ji nuves tave į didžiąją Šviesą…“

Ir jeigu tu meldeisi tą valandą už savo tėvą, tu buvai išgirstas.

Taigi pabuskite naktį. Pabuskite perverti sidabrinio pareigos virbo ir galvokite apie savo tėvus – laimingus ir nelaimingus, tvirtus, valdančius pasaulį ir visai bejėgius, tėvus, kurie prilygsta šventiesiems vyrams, ir tuos, kurie yra aplipę nuodėmės purvu ir žeidžia pasaulio šventumą. Iš kiekvieno jų pasiimsite, jei sugebėsite, kažką, kas padės jums tapti geresniems. Iš vienų – meilės ir gailesčio, tai bus dovana net ir paskutinio elgetos, kuris, rodos, tikrai nebeturi ką duoti… Jis tavo tėvas? Šis vargeta, apleisto dvokiančio senamiesčio kiemo gilumoje, tarp suskeldėjusios, pirklių ir amatininkų gildijas tebesapnuojančios sienos ir paplavų duobės, padėjęs galvą ant gumbuotos seno klevo šaknies, nežinia kada skalbtais rūbais, dvokiantis ir nuskuręs, traiškanotomis akimis, mėnesienos šešėliuose atrodantis kaip koks senas išmestas čiužinys ar skudurų krūva. Pribėga benamis šuo, pajutęs iš jo kišenės sklindantį maisto kvapą. Tai kepeninė dešra, labiau skirta nekilmingiems šunėkams nei žmogui, – jos likučiai suvynioti į čia pat rastą nešvarų popierių – būsimi pusryčiai. Šuo uosto žmogystą, bet vargeta veja jį keiksmažodžiu ir rankos mostelėjimu, ir bailus padaras cyptelėjęs atšoksta atgal. Tai – tavo tėvas…

Mašinos žibintai skrodžia vingiuotą kaimo keliuką, sukantį į nedidelį mišką. Žibintai, aštrūs kaip dūriai, perveria alksnių ir karklų tankmę, išgąsdindami nakties paukštį ar besėlinantį medžioti gyvūną. Duobėtas miško kelias išveda šokinėjančią tamsoje blizgančiais šonais metalinę kerėplą į aikštelę, ir ji sustoja. Iššoka keliese. Stiprūs ir plėšrūs, jie ištempia, tiesiog vilkte išvelka dar vieną. Jį, sukruvintą ir leisgyvį, pastato prie medžio, prilaikydami, kad auka nesudribtų, pririša ir pradeda egzekuciją. Girdėti besidarbuojančių šniokštimas, smūgių garsai, aukos dejonės. Paskui sublizga metalas ir juodas kraujas pliūpteli aukai iš gerklės. Žudytojai grįžta prie mašinos, užsirūko, vienas iš jų ranka švelniai perbraukia per dailų, metalinį jos šoną…

Tai – tavo tėvas. Tavo tėvai… Ir auka, ir žudikai.

Melskis už juos visus ir visokius, neišsižadėk, kad ir kokie jie būtų. Neatiduok jų pražūčiai, nepalik vienų nelygioje kovoje su šio pasaulio kunigaikščiu, kuris per daug dažnai patiria pergalės triumfą – Tamsos kunigaikščiu. Ypač, jeigu jie – jau jo belaisviai. Vaduok juos, nes niekas to, be tavęs, nepadarys.

Tepažadina naktį tave tavo tėvo angelas – nesvarbu, jeigu tau atrodys, jog tai mėnulio šviesa… Pabusk nuo švelnaus jo prisilietimo prie tavo širdies, įsmeik akis į tamsą ir žinok: iš šios tamsumos nė vienas neiškops be tavo pagalbos. Atverk savo širdį, te iš jos išsvydęs skaidrus spindulys ieško savo namų – amžinojo Šviesos šaltinio. Suradęs susilieki su juo ir melskis. Sakyk:

„Neatiduodu tau, tamsa, savojo tėvo, kovoju, kiek vaikui duota jėgų kovoti už savo gimdytoją. Aš myliu savo tėvą ir neapkenčiu jo nuodėmės…“

Sakyk:

„Viešpatie, Šviesos, Išminties, Meilės, Gėrio, Grožio, Tiesos ir Vilties šaltini, – tikiu jog tavo galios ir šviesos užteks apšviesti mano tėvo sąmonei ir širdžiai. Sustabdyk jo nuodėmes, duok jam laiko joms išpirkti, padėk suprasti, kad tik atgaila ir meilės veiksmas gali sumažinti jo kaltę, atverk jo širdį savęs pažinimui, padėk jam išsivaduoti nuo visko, kas prailgina jo kelią į tave“.

Sakyk:

„Aš myliu savo tėvą, nes be jo nežinočiau, kaip melstis už nusikaltėlį ir gailėtis puolusio, nežinočiau, kas yra Garbė, Ištikimybė pareigai ir dorumas, – viršūnės, kurias mums nurodo mūsų tėvai. Gelbėk mano tėvą, Viešpatie. Gelbėk visų mūsų tėvus. Ir visus visų tėvus palaimink Tiesai, o visų tėvų sūnus – garbingai Tėvo paskirčiai…“

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą