Kas Kinijai stebuklas, Lietuvai – pražūtis

4
15
- Reklama -

Kiniečiai jau seniai padarė tai, ką šiuo metu nori daryti ir Lietuvos politikai – atėmė iš savo žmonių, dirbančiųjų jų socialines garantijas, jų teises ir užsienio investuotojus vilioja pigia ir beteise darbo jėga. sxc.hu nuotr.

Kadaise labai seniai mokyklose be kitų mokslų buvo mokomasi ir dar vieno dalyko, kuris vadinosi logika. Logika padėdavo objektyviai analizuoti padėtį ir priimti teisingus sprendimus. Deja, logikos vadovėliai jau seniai be pėdsako pradingo šiukšlynuose ir makulatūros fabrikuose.

Šiuo metu Lietuvos švietimui vadovaujantys asmenys akcentuoja kitus dalykus. Jie sako, kad svarbiausia yra išmokyti mokinį klysti. Atseit darydami klaidas mokiniai ugdo savo kūrybiškumą.

Taigi, daro klaidas mokiniai, daro klaidas politikai, daro klaidas ekonomistai. Todėl Lietuva daug metų ir gyvena tokiame „kūrybiškame“ klaidų liūne.

Lietuva yra drąsi šalis, todėl jos politinis elitas drąsiai priima klaidingus sprendimus, ignoruodamas bet kokius logikos dėsnius. Blogiausia, kad dėl tų klaidingų sprendimų kenčia visa Lietuvos visuomenė.

Antilogiška logika

Kaip, remiantis logika, galima būtų paaiškinti A. Butkevičiaus vyriausybės aiškinimą, kad prailginus dirbančiųjų darbo savaitės laiką nuo 40 iki 60 valandų, papildomai bus sukurta 85 tūkstančiai darbo vietų? Juk ir kvailiui turėtų būti akivaizdu, kad jeigu dirbantysis privalės atlikti pusantro darbuotojo darbą, tai darbo vietų skaičius ne padidės, bet sumažės.

A. Butkevičius ir kiti jo vyriausybės nariai bei įvairūs laisvosios rinkos ekspertai teigia, jog iš dirbančiųjų būtina atimti socialines garantijas, prailginti darbo laiką, visais tais veiksmais sumažinant jų pajamas tam, kad Lietuvos ekonomika taptų konkurencingesnė. Atseit tuomet, kai visos šios priemonės bus įgyvendintos ir darbo jėga bus atpiginta, tai pamatę į Lietuvą ims veržtis užsienio investuotojai ir tarp jų atsiras didžiulė konkurencija, kurios dėka, konkuruodami tarpusavyje dėl darbo jėgos, investuotojai ims dirbantiesiems mokėti didžiulius vakarietiškus atlyginimus.

Vis dėlto, jeigu A. Butkevičius nori užsienio investuotojus į Lietuvą privilioti darbo jėgos pigumu ir jos beteisiškumu, tai užsienio investuotojai dirbantiesiems didelių atlyginimų niekada ir nemokės, nes priešingu atveju jiems Lietuvos darbo rinka prarastų patrauklumą.

Kas Kinijai „stebuklas“ – tas Lietuvai pražūtis

Logika sako, kad A. Butkevičius nori pakartoti Kinijos ekonominį „stebuklą“. Kiniečiai jau seniai padarė tai, ką šiuo metu nori daryti ir Lietuvos politikai – atėmė iš savo žmonių, dirbančiųjų, jų socialines garantijas, jų teises ir užsienio investuotojus vilioja pigia ir beteise darbo jėga, kuri yra pasiryžusi dirbti tiek, kiek pareikalaus darbdavys, už menką atlyginimą. Susigundę tokiomis darbdaviams geromis, konkurencingomis sąlygomis į Kiniją savo gamybą perkėlė daug pačių geriausių pasaulinių firmų.

Kinijai tokia situacija yra naudinga tuo, kad valstybė iš visos tos veiklos gauna užsienio valiutos, kurią kaupia. Žmonės, kurių pajamos yra mažos, negali pirkti daug importinių prekių ir negali tokiu būdu bloginti užsienio prekybos balanso. Todėl gauta užsienio valiuta neišplaukia į užsienį, bet lieka Kinijoje.

Vos tik Lietuvoje šiek tiek padidėja atlyginimai, bankų ekspertai tuoj ima šaukti, kad tai yra labai blogai, nes už tuos atlyginimus lietuviai perka importines prekes ir tokiu būdu didina užsienio prekybos deficitą.

Perteklinis užsienio valiutos kaupimas yra beprasmis, nes ta valiuta, atsitikus kokiai nors dideliai krizei, gali tapti beverčių šiukšlių krūva. Vis dėlto tikimasi, kad kai kurios valiutos, pavyzdžiui, JAV doleris šiukšlėmis niekada nepavirs.

Doleriu besąlygiškai pasitikima. Tai leidžia amerikiečiams tikėtis užkariauti pasaulį spausdinant dolerius. Taip pat ir kiniečiai kaupdami dolerius, matyt, siekia užkariauti bent dalį pasaulio. Investuodami dolerius kitose šalyse (užsienio investicijų visos šalys laukia išsižioję), privatizuodami tose šalyse esančius objektus, kiniečiai gali tuose objektuose stengtis įdarbinti savo tautiečius ir tokiu būdu perkelti dalį savo tautos į kitas šalis.

Tokia Kinijos strategija yra logiška. Juk Kinija dūsta nuo gyventojų, kurių yra net 1,4 milijardo, pertekliaus. Deja, analogiška Lietuvos valdžios strategija savo gyventojų atžvilgiu yra pražūtinga Lietuvos valstybei. Jeigu tikėsime V. Putino žodžiais, tai Lietuvoje liko tik 1,4 milijono žmonių – tūkstantį kartų mažiau negu Kinijoje. Jeigu Lietuva ir toliau vykdys žmonių skurdinimo, jų išvarymo iš Lietuvos strategiją, mėgdžiodama Kiniją, tai ateityje Lietuvoje lietuvių iš viso neliks, o tie lietuviai, kurie yra išvažiavę iš Lietuvos, asimiliuosis su vietiniais gyventojais ir jų lietuviškumą primins tik jų protėvių istorija, jeigu ji bus kam nors įdomi.

Kodėl iš tiesų bankrutuoja įmonės?

Lietuvos žmonių, dirbančiųjų nuskurdinimo idėją visokeriopai palaiko ir puoselėja Lietuvos darbdaviai. Todėl visai nelogiškos yra R. Dargio ir kitų verslo lyderių liejamos krokodilo ašaros dėl to, kad jiems trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. Juk atsakymas jiems būtų labai paprastas – mokėkite normalius atlyginimus savo darbuotojams ir gausite tos darbo jėgos kiek tik norite – Europos Sąjungoje yra keliasdešimt milijonų bedarbių.

Vis dėlto aš labai abejočiau darbdavių teiginiais apie neva Lietuvoje egzistuojantį darbo jėgos trūkumą. Ar nors viena įmonė, bendrovė bankrutavo dėl to, kad nesugebėjo surasti sau darbuotojų? Matyt, bankrotai vyksta dėl visai kitų priežasčių – dėl to, kad nesurandama rinkos savo produkcijai, kad ta produkcija rinkoje yra nekonkurencinga. Verslininku gali norėti būti kiekvienas, bet ne kiekvienas tam turi pakankamai gebėjimų.

Verslininkai yra dideli laisvosios rinkos gerbėjai, todėl, ieškodami savo nesėkmių priežasčių, jie ir turėtų vadovautis tos laisvos rinkos principais ir tų priežasčių pirmiausia ieškoti savyje, o ne kaltinti aplinką, mokesčius ar savo darbuotojų nenorą dirbti pusvelčiui.

Ko nori verslininkai?

Verslininkai labai daug tikisi iš naujojo socialinio modelio, naujojo Darbo kodekso. Pagrindinis verslininkų reikalavimas buvo, kad jie galėtų bet kada atleisti savo darbuotojus be jokių savo finansinių įsipareigojimų. Iš to galima spręsti, kad verslininkai tikisi, jog, priėmus tą socialinį modelį, jie savo darbuotojus galės rotuoti, atleidinėti ir priiminėti juos kas kokius tris mėnesius, o tuo metu savo darbo vietos už vartų lauks bent dešimt kvalifikuotų darbuotojų.

Deja, tų dešimties kvalifikuotų, už vartų laukiančių darbuotojų, kaip buvo vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jau nebus, nes, atidarius Europos Sąjungos sienas, tie dešimt belaukiančiųjų už vartų išvažiavo į Europą, kurioje dar yra normalių darbdavių, mokančių normalius atlyginimus.

Apie mirties bausmes

Dažnai daromos klaidos, priimami klaidingi sprendimai todėl, kad kokia nors idėja absoliutinama iki beprotybės. Jeigu Lietuva nebūtų panaikinusi mirties bausmės, tai ji ne tik nebūtų priimta į Europos Sąjungą, bet net nebūtų laikoma civilizuota valstybe. Motyvuodama tuo, kad valdžia negali žmogui atimti gyvybės, kad teismas gali padaryti klaidą ir nuteisti nekaltą žmogų, kad žmogžudys, vieną kartą nužudęs žmogų, antrą kartą nežudys. Ne visose šalyse mirties bausmė uždrausta, tačiau net ir tose šalyse bausti mirties bausme vengiama, nes net ir didžiausią nusikaltėlį, serijinį žudiką nuteisus mirties bausme, viso pasaulio vadinamoji pažangioji visuomenė, žmogaus teisių gynėjai ir net popiežius ima tokį nusikaltėlį ginti reikalaudami jo pasigailėti.

Sovietų Sąjungoje mirties bausmė buvo skiriama ir už tėvynės išdavimą. Žinoma, už tokį nusikaltimą mirties bausmė yra neteisinga. Mat tai, kas vieniems atrodo kaip tėvynės išdavimas, kitiems gali atrodyti kaip tėvynės gynimas, jos gelbėjimas. Tačiau už žiaurius smurtinius nusikaltimus, žmogžudystes mirties bausmė būtų reikalinga. Jau buvo ne vienas atvejis, kai atlikę bausmę ir paleisti į laisvę žmogžudžiai, vėl įvykdė žmogžudystę. Absoliuti dauguma išaiškintų žmogžudysčių yra labai aiškios, todėl tokiais atvejais, esant daugybei įrodymų negali būti kalbos apie kokios nors klaidos galimybę. O jeigu yra kokių nors abejonių dėl įrodymų tikrumo, galima būtų atidėti bausmės vykdymą arba skirti kalėjimą iki gyvos galvos.

Net, jeigu vienu kitu atveju ir būtų padaryta klaida, visuomenės patirta žala būtų nedidelė. Juk tokių klaidų, dėl kurių žūsta nekalti žmonės, yra padaroma daugybė. Kai koks nors JAV bombonešis padaro klaidą ir numetą bombą ne ant teroristų karinės bazės, bet ant ligoninės ar mokyklos ir dėl to žūsta daugybė nekaltų žmonių, niekas dėl to labai nesijaudina. Pasakoma – atsiprašome, suklydome, ir viskas tuo pasibaigia.

O kai JAV vadovybė apkaltino tuometinį Irako vadovą S. Huseiną nebūtais dalykais, jį nužudė ir sukėlė Irake pilietinį karą, kurio metu žuvo tūkstančiai amerikiečių ir šimtai tūkstančių irakiečių, niekas dėl to net ir neatsiprašė. O kodėl buvo nužudytas Libijos prezidentas ir sukeltas pilietinis karas Libijoje?

Amerikiečiai ir kitos Vakarų valstybės sako, kad paremiant teroristus būtina pašalinti teisėtą Sirijos prezidentą, tačiau jie negali paaiškinti, kuo tas prezidentas jiems nusikalto. Gal tuo, kad palaikė savo valstybėje stabilumą?

Lietuvos valstybė neturi teisės skirti mirties bausmę net ir serijiniam žudikui, o JAV valstybė turi teisę skirti mirties bausmes nepriklausomų valstybių vadovams, žudyti tūkstančius nekaltų žmonių, milijonų žmonių gyvenimą paversti pragaru. Mat visa tai vadinama vakarietiška demokratija.

Šalis, kur alkoholis liejasi laisvai

Senovėje bendruomenės aukodavo narius iš savo tarpo tam, kad būtų laimėtas dievų palankumas ir, kad tie dievai suteiktų malonių tai bendruomenei. Gal būt nuskambės ciniškai, bet manau, kad ta keturių nekaltų moterų auka Kražiuose gali duoti naudos visai Lietuvai. Mat tuoj po to, kai recidyviskas, alkoholikas surengė Kražių skerdynes, Seimo nariai pagaliau atsikvošėjo ir nusprendė nuo sekančių metų uždrausti prekybą alkoholio degalinėse. Jeigu tai bus įgyvendinta, tai bus išgelbėta daug daugiau negu keturios žmonių gyvybės.

Dar daugiau gyvybių būtų išgelbėta, jeigu būtų atlikti ir kiti būtini veiksmai, gelbėjant tas gyvybes, – ženkliai padidintos kainos (akcizai) alkoholiui, alkoholis būtų pardavinėjamas tik specializuotose parduotuvėse, apribotas, pardavinėjimo laikas, uždrausta alkoholio reklama.

Iki šiol aiški persvara buvo netiesioginių Kražių skerdynių ir daugelio kitų tragedijų kaltininkų – alkoholio gamintojų ir prekybininkų pusėje. Būtent jų užsakymus klusniai vykdė Lietuvos Seimas ir vyriausybė. Visų jų pastangų rezultatas yra tas, kad Lietuva pasaulyje pirmauja pagal alkoholio suvartojimą vienam gyventojui, aplenkdama netgi tokią šalį kaip Rusija, kuri visada garsėjo savo mėgėjais nepaprastai daug išgerti.

Visai logiška, kad šalis – Lietuva, kurioje alkoholis liejasi laisvai, pirmauja ir pagal savižudybių skaičių, ir pagal tragedijų keliuose skaičių.

Kiek dar reikės aukų tam, kad alkoholio gamintojai ir prekybininkai būtų patenkinti savo pelnais, aplaistytais žmonių krauju?

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą