Pasiklausius ekonomistų, finansų analitikų prognozių, susidaro įspūdis, jog artėja pasaulio pabaiga. Mat visos valstybės iki ausų įklimpusios į skolų liūną, iš kurio neįmanoma išsikapstyti – nei grąžinti tų skolų, nei sumokėti palūkanas už tas skolas. Tad ką reikės daryti, kaip toliau gyventi? Šį klausimą sprendžia tiek valstybių vadovai, tiek ir paprasti žmonės.
Manoma, kad dėl tų skolų kalčiausias yra per didelis vartojimas. Mat žmonės gyvena ne pagal išgales, vartojo daugiau negu jie uždirbo, ir todėl atsirado visos problemos. Todėl atseit reikia tą vartojimą mažinti.
Visa tai iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi ir teisinga. Vis dėlto, jeigu bus einama tuo keliu, kuriuo planuoja eiti tiek Lietuvos, tiek ir kitų šalių vadovybės, jeigu vartojimas bus mažinamas tokiu būdu, kokiu būdu nori jį mažinti politikai ir ekonomistai, tai esamos problemos ne išsispręs, bet tik dar labiau padidės.
Valstybės biudžeto deficitus, skolas norima mažinti ne didinant valstybės pajamas, bet mažinant išlaidas. Tačiau būtent valstybės išlaidos atsispindi būtinuosius visuomenės poreikius. Tomis valstybės išlaidomis finansuojama sveikatos apsauga, švietimas, skurdžiausių visuomenės sluoksnių socialinė apsauga, pensininkų materialinė gerovė senatvėje, invalidų poreikiai. Būtent į visų šių būtiniausių visuomenės reikmių mažinimą ir nukreiptos reformatorių pastangos balansuojant valstybės pajamas ir išlaidas. Sakoma, kad kitos alternatyvos nėra, todėl dar labiau didinti valstybės išlandas, gerinant paprastų žmonių gyvenimą, negalima.
Kitas kelias
Vis dėlto yra ir kitas kelias, kuriuo einant įmanoma ir subalansuoti valstybės biudžetą, ir panaikinti valstybės skolas, ir pakelti daugumos žmonių gyvenimo kokybę didinant valstybės išlaidas. Tiems tikslams užtenka ir esamų pinigų. Tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje jų yra net per daug. Esamų pinigų kiekis net nėra svarbus – kiekviena valstybė nuosavos valiutos gali atsispausdinti tiek, kiek reikia. Esmė yra tai, kaip paskirstomi esami pinigai. Šį paskirstytojo vaidmenį privalo atlikti valstybė, atsižvelgdama į esamus visuomenės poreikius. Jeigu valstybė į pinigų paskirstymą stengiasi kuo mažiau kištis, tai visa finansinė sistema išsiderina ir visi pinigai suteka į nedidelės visuomenės dalies (turtuolių, verslininkų, oligarchų) rankas.
Paradoksas yra tai, kad turtuoliams tiek daug pinigų, kiek jie jų turi, faktiškai visai nereikia, jie jų paprasčiausiai neturi kur dėti. Jie gali tuos pinigus kur nors išleisti, iššvaistyti kokių nors savo užgaidų tenkinimui arba padėti juos į banką. Savo ruožtu visuomenė tais verslininkų sukauptais pinigais gali pasinaudoti dviem atvejais – arba pasiskolinti juos iš banko, arba laukti, kol tas verslininkas pats juos kur nors išleis (kitaip sakant, suvartos, pravalgys). Tokiu atveju visuomenė tuos pinigus per mokesčius, per gautą atlyginimą panaudos savo reikmėms. Kitaip sakant, eilinis žmogus galės normaliai pavalgyti tik tada, kai turtuolis maudysis prabangoje. Valstybės skolinimasis iš banko tų turtuolių pinigų veda prie valstybės bankroto, be to, valstybei už tas paskolas tenka mokėti palūkanas, kurios atitenka turtuoliams. Taigi turtuoliai tokiu būdu dar labiau turtėja, o normalūs žmonės dar labiau skursta.
Norint išvengti tokios situacijos nereikia daryti jokių didelių revoliucijų. Tereikia tik išanalizuoti, kam kokia dalis atitenka visos visuomenės pastangomis sukurto bendrojo vidaus produkto ir ištaisyti klaidas paskirstant tą BVP.
Deja, susidaro įspūdis, kad nei A. Kubilius, nei jo patarėjai, nei bankų ekspertai, nei kiti politikai ir veikėjai, darantys įtaką valstybės valdymui, tos analizės arba nenori, arba nesugeba atlikti, neturi tam kompetencijos.
Banko ekspertas G. Nausėda yra pasakęs, kad Lietuvoje vienam gyventojui pagaminama 58% Europos Sąjungos vidurkio. Su tuo galima sutikti, nes būtent tokius skaičius nurodo ir oficiali statistika.
Tačiau kitas ekonomikos žinovas, specialistas, kuris bent jau pagal savo pareigas toks turėtų būti, profesorius R. Jasinavičius aiškina, jog Lietuvos dirbantieji dirba labai nenašiai, neefektyviai ir sukuria tik šeštadalį to, ką sukuria kitų ES šalių dirbantieji. Tai yra akivaizdi netiesa, nes Lietuva, kaip minėjau, nuo ES lygio pagal darbo našumą atsilieka mažiau kaip du kartus. Gal būt R. Jasinavičius painioja dirbančiųjų sukuriamą produktą su jų gaunamu atlyginimu? Mat Lietuvos dirbantieji iš tiesų gauna vidutiniškai maždaug penkis kartus mažesnį atlyginimą negu ES vidurkis, nors jų darbo našumas nuo ES vidurkio atsilieka mažiau kaip du kartus.
Tokiu pat būdu kaip R. Jasinavičius visuomenę stengiasi klaidinti ir verslininkai bei jiems atstovaujantys ekspertai, teigiantys, jog jie savo darbuotojams negali mokėti didesnių atlyginimų, nes jų darbuotojai tų didesnių atlyginimų neužsidirba.
Jeigu Lietuvos dirbantiesiems būtų sumokama tokia BVP dalis, kokią jie uždirba, tai yra, jeigu jų vidutinis atlyginimas sudarytų 58% vidutinio europinio atlyginimo, tai, manau, ir masinės emigracijos iš Lietuvos nebūtų, ir valstybės biudžete būtų perteklius, neskurstų nei pensininkai, nei biudžetininkai. Tokiu atveju ir Lietuvos ekonomika augtų ne tik eksporto, bet ir Lietuvos vidaus rinkos sąskaita.
Jeigu gyventume kaip estai
Lietuvos Vyriausybė, ekonomistai, ekspertai mėgsta rodyti pavyzdžiu Estiją, kuri vienintelė iš ES šalių sugeba subalansuoti valstybės biudžetą. Deja, niekas iš tų ekspertų nesugeba įžvelgti, kodėl taip yra. O priežastis labai paprasta – Estijoje vidutinis atlyginimas yra 857 eurai, tai yra 40% didesnis negu Lietuvoje (610 eurų).
Suprantama, kad jeigu Lietuvoje atlyginimas būtų 40% didesnis, tai ir Lietuva neturėtų valtybės biudžeto deficito, ir Sodros biudžetas būtų perteklius. Iš turimų asmenų pajamų mokesčio į valstybės biudžetą būtų papildomai gauta 4 mlrd. litų, į sveikatos draudimo fondą – 1,6 mlrd. litų, į Sodros biudžetą – 9 mlrd. litų. Taigi iš viso į nacionalinį biudžetą būtų papildomai gauta 14,6 mlrd. litų net ir neskaičiuojant to, kad, padidėjus gyventojų perkamajai galiai, dar bent keli papildomi milijardai litų būtų gauti iš pridėtinės vertės mokesčio. Tokiu būdu valstybės ir Sodros biudžete būtų daugiau kaip 10 mlrd. litų perteklius.
O juk jeigu įvertintume dabar Lietuvoje pasiektą darbo našumo lygį, tai atlyginmai Lietuvoje turėtų didėti ne 40%, bet daugiau kaip du kartus. Atitinkamai didėtų ir valstybės bei Sodros biudžetų pajamos.
Tačiau tiek politikai, tiek ir ekspertai teigia, jog atlyginimų didinimui lėšų nėra, jog jų padininti neįmanoma. Deja, tokių svavo teiginių jie nesugeba pagrįsti. Netgi priešingai, tie patys ekspertai, kurie sako, kad pinigų atlyginimų didinimui nėra, teigia, jog Lietuvoje yra per daug pinigų! Atseit reikėtų tų pinigų kiekį sumažinti tam, kad būtų sumažinta infliacija. Tačiau juk tie pinigai kam nors priklauso, ir jų atimti be naujos socialistinės revoliucijos neįmanoma. Atiminėti ir nereikia, reikia džiaugtis, kad Lietuvoje yra daug pinigų, nes tie pinigai yra eurų atitikmuo (kadangi litas susietas su euru). Kuo daugiau Lietuvoje bus eurų (litų), tuo Lietuvos žmonės galės geriau gyventi. Reikia tik tuos eurus taip įdarbinti, kad jie dirbtų visų Lietuvos žmonių gerovei, o ne tarnautų tik saujelės turtuolių malonumams tenkinti.
Pinigų nėra – blogai, pinigų yra per daug – vėl negerai. Bet juk iš tikrųjų problema ne piniguose, bet žmonių gebėjime tvarkyti tuos pinigus, kitaip sakant, valdyti valstybę. Būtent šių gebėjimų labiausiai ir trūksta tiek Lietuvos, tiek, beje, ir kitų šalių politikams.
Minimalaus atlyginimo pakėlimas – būti ar nebūti?
Beje, nors kartą protingą pasiūlymą pateikė Europos Parlamentas, kuris paragino Europos Komisiją parengti direktyvą, kurią įgyvendinus, visoje ES minimalus atlyginimas siektų ne mažiau kaip 60% vidutinio ES šalių darbuotojų atlyginimo.
Deja, Lietuvos politikai ir ekonomistai protingus, valstybei naudingus sprendimus visada atmeta, o imasi įgyvendinti kokias nors kvailystes. Pavyzdžiui, akademikas Antanas Buračas pasielgė lygiai taip pat. Jis pasiūlymą didinti minimalų atlyginimą sukritikavo teigdamas, jog tai nesąmonė, jog šį reikalavimą įvykdyti nėra jokių galimybių, nes atseit akimirksniu bankrutuotų visas smulkus ir vidutinis verslas, nebeliktų kam mokėti. Tiek akademikas A. Buračas, tiek ir ministras pirmininkas A. Kubilius, kuris bukai užsispyręs nedidina minimalaus atlyginimo, yra kaip blogi šachmatininkai, kurie mato tik vieną ėjimą į priekį, bet nesugeba numatyti tolimesnių įvykių.
O tie įvykiai būtų tokie. Minimalų atlyginimą iki europinio lygio reikėtų padidinti ne iš karto, bet laipsniškai – per tam tikrą laikotarpį. Laipsniškas atlyginimų didinimas nesukeltų didelių sunkumų silpnoms įmonėms, o tos įmonės, kurių finansinė padėtis yra gera, būtų priverstos savo gaunamos perteklines pajamas ne paversti pelnu ir išsimokėti dividendais ir išsivežti į užsienį, bet dalį jų išmokėti darbuotojų atlyginimų ir mokesčių valstybei pavidalu. Dėl to didėtų visų visuomenės grupių – dirbančiųjų privačiame sektoriuje, biudžetininkų ir pensininkų pajamos, todėl didėtų mokioji paklausa šalyse, augtų ekonomika. Augant ekonomikai daugiau savo produkcijos galėtų parduoti ir silpnos įmonės, todėl gerėtų jų finansinė padėtis ir jos iš gautų papildomų pajamų galėtų finansuoti tolimesnių minimalaus atlyginimo didinimą.
Vyriausybės kancleris D. Matulionis sakė, kad reikia ne didinti minimalų atlyginimą, bet kovoti su šešėline ekonomika – atlyginimų mokėjimu vokeliuose. Bet juk minimalaus atlyginimo didinimas ir mažina tą atlyginimų mokėjimą vokeliuose. Padidėjus minimaliam atlyginimui dalis to šešėlinio atlyginimo ištraukiama iš šešėlio ir nuo tos šešėlyje buvusios atlyginimo dalies sumokami mokesčiai valstybei. Tiesa, dalis verslininkų ir šiuo atveju stengiasi apgauti valstybę. Vienas iš konservatorių lyderių J. Razma teigė, jog kai kuriose įmonėse, siejamuose su Darbo partijos lyderiu V. Uspaskichu, vidutinis atlyginimas nesiekia net ir minimalaus atlyginimo. Bet juk dėl to ir kalti patys konservatorai, kurie liberalizavo darbo įstatymus tam, kad juose atsirastų landos piktnaudžiavimams. Darbdaviai gali samdyti darbuotojus nepilnam etatui ir versti juos dirbti pilną darbo dieną, tokiu būdu išvengiant mokesčių valstybei.
Anksčiau darbo nepilnais etatais vyriausybės netoleruodavo. Šią darbo įstatymų normą liberalizavus buvo būtina, kad Darbo inspekcija griežtai kontroliuotų, kaip laikomasi darbo laiko grafikų. Deja, to nedaroma. Vienoje įmonėje nepilnu etatu gali dirbti tik vienas atskiros profesijos darbuotojas. Tačiau jeigu toje pačioje įmonėje tą patį darbą atlieka daug darbuotojų, dirbančių nepilnais etatais, akivaizdu, kad toje įmonėje slepiami mokesčiai.
Kam naudingas imigrantų mitas
Rolandas Paulauskas „Karštame komentare“ anksčiau yra teisingai pažymėjęs, kad, prasidėjus automatizacijos erai ir gamybą perkėlus į kitas šalis, daugeliui žmonių neliko darbo. Vis dėlto manau, kad jo tolimesni teiginiai, kad vietiniai europiečiai nenorėjo dirbti juodų darbų ir dėl to buvo pakviesti turkai dirbti tuos juodus darbus, tėra tik mitas. Juk toks pat mitas kuriamas ir dabar Lietuvoje! Nors Lietuvoje yra ketvirtadalis milijono bedarbių, darbdaviai aiškina, kad jie neranda darbuotojų, kad niekas nenori dirbti ir todėl būtina į Lietuvą atsivežti svetimšalių. Ar Vokietijos ekonomika būtų žlugus be tų turkų imigrantų? Ne. Bet jeigu nebūtų buvę turkų, Vokietijos darbdaviai būtų priversti mokėti didesnius atlyginimus saviems darbuotojams. Tie atlyginimai būtų tokie, kad ir vadinamuosius juodus darbus dirbti būtų atsiradę vietinių darbuotojų. Nuo to Vokietijos ekonomikai būtų tik geriau. Sava ruožtu ir svetimšaliai važiuoja į Vokietiją ar kitas šalis ne kelti tų šalių ekonomikos, bet užsidirbti. Žmonės į svetimas šalis veja atlyginimų skirtumai tarp tų šalių. Niekam, išskyrus godžius verslininkus, siekiančius sau kuo didesnio pelno, tų imigrantų nereikia. Imigrantai tų šalių, į kurias jie veržiasi, ekonomikoms daro tik žalą, dempinguodami darbo jėgos kainą.
Ir lietuviai nereikalingi nei Didžiosios Britanijos, nei Ispanijos, kurioje savų bedarbių yra apie 20%, nei kitų šalių ekonomikoms. Ilgą laiką Didžioji Britanija lietuvių stengėsi neįsileisti į savo šalį. Tačiau, vaizdžiai tariant, neleido pro duris, tai lietuviai lindo pro kaminą. Ir tik, vykdydami ES direktyvas, britai buvo priversti atverti savo sienas nepageidaujamiems asmenims iš kitų ES šalių.
Lietuvos Vyriausybė kūrė sūnų paklydėlių susigrąžinimo programas. Tačiau kuo gi Lietuva gali suvilioti tuos emigrantus lietuvius, kad jie sugrįžtų? Nejaugi 800 litų minimaliu atlyginimu ir darbdavių vizijomis apie darbo įstatymus liberalizavimą? Atseit, jeigu šiandien užsakymų neturėsime, tai visus savo darbuotojus atleidžiame be įspėjimo ir be išeitinių kompensacijų, o jeigu rytoj užsakymų gauname, tai už vartų turi jau laukti kvalifikuoti specialistai, pasiryžę tarnauti darbdaviams už minimalų atlyginimą. Deja, matydami tokią perspektyvą, specialistai ir nespecialistai į tai geriau nusispjauna ir visi važiuoja į užsienį pas dosnesnius darbdavius, o kiti geriau eina išgerti alaus bambalį.
Moterims – grožis, vyrams – alaus bambaliai
Dažnai sakoma, kad Lietuvos valstybė yra skurdi todėl, kad jų žmonių verslumas yra menkas. Tai netiesa, žmonėms verslumo pakanka, tačiau problema yra ne verslumo, bet mokiosios paklausos trūkumas. Mat verslo gali būti tiek, kiek yra mokios paklusos. Deja, nei politikai, nei ekonomistai, nei bankų ekspertai tokio elementaraus dalyko kažkodėl nesugeba suvokti.
Bevartant vieną laikraštį akys užkliuvo už publikacijos, kurioje buvo pateikta ataskaita, kaip buvo panaudotos lėšos verslo projektams remti. Šiek tiek nustebau perskaitęs, kad daugiausia paraiškų buvo pateikta steigti grožio salonams, o taip pat parduotuvėms, kuriose be kitų prekių būtų pardavinėjami ir alkoholiniai gėrimai. Kitokių idėjų praktiškai ir nebuvo. Vis dėlto gerai pagalvojęs supratau, kad viskas yra logiška, viskas atitinka laisvosios rinkos dėsnius – verslas stengiasi patenkinti tos rinkos poreikius. Matyt, Lietuvos moterims (bent jau toms, kurios turi daug pinigų) labiausiai trūksta grožio, o Lietuvos vyrams labiausiai trūksta alaus bambalio. Jeigu vyras neturės pinigų alaus bambaliui nusipirkti, jis apeis visą apylinkę, surinks ten rastus tuščius alaus butelius, juos priduos į supirkimo punktą ir nusipirks tą jo išsvajotą alaus bambalį.
Šis pavyzdys rodo, kad verslumo dvasia gyvena net ir kiekvieno eilinio benamio kūne.
Vytenis Paulauskas
