Metas diskusijai: kas yra žurnalistas ir kas – įtakos agentas ar agentas, dirbantis po žurnalisto priedanga?

71
8
- Reklama -

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera: per šį slaptos pažymos skandalą išsiryškins vienam sparnui atstovaujantys žurnalistai, politologai, politikai ir t.t. KK nuotr.

Ta nesveika isterija, vos ne totalinė psichozė, prasidėjusi po to, kai Specialiųjų tyrimų tarnyba, kuriai pavesta ištirti, kas atskleidė valstybės paslaptį, rimtai, kaip ir priklauso, dirbo savo darbą – apklausė tuos, kurie tą slaptą informaciją paviešino ir, vykdydami teismo nutartį (o teismų nutartis privaloma vykdyti – nebent politikai ir politikos apžvalgininkai, pasibaigus mergaitės paėmimo istorijai, jau mano kitaip) aiškinosi žurnalistų šaltinius – kas gi nutekino tą slaptą pažymą, sukėlė minčių, kad jau metas labai rimtai diskusijai, kas gi yra žurnalistas, o kas – galimai įtakos agentas, tik dirbantis po žurnalisto priedanga.

Taip, taip – linija tarp to, kas yra žurnalistas, ir kas – įtakos agentas (agentas), dirbantis po žurnalisto priedanga, yra labai plona, o tai, kas įvyko spalio 31 d. d., mano nuomone, iš tiesų buvo priedangos operacija, iš anksto suplanuota ir labai gerai apgalvota, ir joje sudalyvavo žurnalistai, kurie pagal savo vaidmenį, susidarė įspūdis, iš tiesų buvo labiau panašesni į kokius įtakos agentus, dirbančius su struktūromis, nei į žurnalistus.

Tai, kad spalio 31 d. nebuvo tik eilinis „šiandien nutekėjo informacija, mes ją ir paskelbėme“, arba „žurnalistas sužinojo – žurnalistas ir paviešino“, rodo ir G.Grinos komentarai – kaip solidžiai, tarsi jau būtų iš anksto pasirepetavęs, jis komentavo žiniasklaidai apie būsimas Rusijos atakas, ir Andriaus Kubiliaus vakarykštis pranešimas spaudai apie tai, kad „žurnalistai rūpinosi valstybės saugumu“, o dabar, matote, „juos persekioja“.

Tai gal nereikia žurnalistų įtraukinėti į priedangos operacijas, ir nereikės paskui rėkti, kad „žurnalistai persekiojami“?

Vakarykštis A.Kubiliaus pareiškimas apie tai, kad „sąžiningi žurnalistai prisideda prie valstybės saugumo, o valstybė juos persekioja“, tik dar labiau sustiprina mano lapkričio 1 d. paskelbtą pirminę versiją, kad spalio 31 d. įvyko priedangos operacija (siekiant nugesinti Seimo laikinosios komisijos atstovų spaudos konferenciją, po kurios tas pats BNS lėkė į Oslą paimti interviu iš mums laivą-saugyklą išnuomosiančios dukterinės norvegų kompanijos motininės įmonės vadovo ir paleisti kaip atkirtį į tą spaudos konferenciją (kuri buvo labai skaudi A.Kubiliui, nes buvo kalbėta apie energetinėms konsultacijoms ir – atkreipkite dėmesį – viešiesiems ryšiams (žiniasklaidai) išleistus milijonus, – be to, atkreipkite dėmesį, kad dabar isterikuoja būtent ta žiniasklaida, kuri su BNS „kuravo“ SDT temą), kurioje vieną iš pagrindinių vaidmenų atliko saugumas.

Tik, manau, niekas nesitikėjo tokios posūkio: buvo mąstoma, kad visi čia puls aiškintis tas „Rusijos atakas“, niekas nepastebės, kad įvyko priedangos operacija, bet… viskas pasisuko kitaip. Premjeras išreiškė pasipiktinimą, kad turi būti ištirta, kas nutekino slaptą pažymą į žiniasklaidą, ir prasidėjo ikiteisminis tyrimas, sukėlęs konvulsijas ne vienam.

Ne, ir man nepatinka, kai daromos kratos pas žurnalistus, kai reikalaujama išduoti informacijos šaltinius, bet … Ačiū Dievui, kad dabar bent jau apie tai prasidės rimta diskusija, nes 10 metų, susidaro įspūdis, kol pačių nepalietė, tol tas klausimas nebuvo aktualu – o kai tokie tampymai po prokuratūras ir policijas, net gąsdinant ir grasinant atskleisti informacijos šaltinius, vyko 2002-2003-2004 metais, tai buvo laikomasi principo: ai, juos tegul ten tąso, svarbu, kad mes neliečiami. Na, ir ką – kaip ilgai ir „jūs“ pratempėte neliečiami? 10 metų? Atsibudote pagaliau? (Na, kaip ten sakoma, geriau vėliau, nei niekada).

O grįžtant prie temos pradžios – kartą, kaip žurnalistė, buvau pakviesta važiuoti į Pakistaną, bet kaip tik tuo metu vienam amerikiečiui žurnalistui Pakistane nukirto galvą. „Na, jau ne – pas jus, Pakistane, žurnalistams nukerta galvas“, – tada kategoriškai atsisakiau. „Tai buvo CŽV agentas ir CŽV agentui, o ne žurnalistui buvo nukirsta galva. O žurnalistams mes galvų nekapojame“, – tada man atsakė vienas Pakistano vyriausybės ministras.

Štai nuo to laiko aš ir kalbu apie tai, kad ne tik Lietuvoje, bet ir apskritai tarptautiniame lygmenyje reikia organizuoti rimtą diskusiją apie tai, kas yra žurnalistas ir kas – vykdantis slaptą užduotį po žurnalisto priedanga.

Štai per šią prizmę žiūrint visai kitaip atrodo ir A.Kubiliaus pareiškimas, kad „sąžiningi žurnalistai prisideda prie valstybės saugumo, o valstybė juos persekioja“. Suprask – jie vykdė slaptą valstybinę misiją, o dabar yra tampomi.

Tad – gal nenaudokite žurnalistų priedangos operacijoms ir nereikės paskui isterikuot?

P.S. Aš puikiai suprantu, kad suskystintų dujų terminalas valstybei yra labai svarbu – bet ar nepagalvojote, kad čia reikėtų kalbėti argumentų ir skaičių, o ne argumentum baculinum kalba?

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą