Nesėkmė Europos Parlamente – postūmis tolesnei energetikos politikos raidai

0
5
- Reklama -

sxc.hu nuotr.

Pirmąją birželio savaitę vykusi Europos Parlamento plenarinė sesija Strasbūre svarbi tuo, kad joje buvo svarstomi dviejų lietuvių rengti pranešimai. Gabrieliaus Landsbergio pranešimas apie ES ir Rusijos santykių ateitį, kuriame nubrėžtos iš esmės naujos Europos Sąjungos ir Rusijos bendravimo gairės, jau buvo plačiai aptartas viešojoje erdvėje.

Šio pranešimo šešėlyje nublanko kitas Europos Parlamento pranešimas, kurį rengė Algirdas Saudargas ir kuris buvo skirtas Europos Komisijos pasiūlytai Europos energetinio saugumo strategijai. Deja, šis pranešimas tapo vienu iš nedaugelio Parlamento istorijoje savo iniciatyva rengtų, bet paties atmestų dokumentų. Kodėl Europos Parlamentas atmetė tokį svarbų dokumentą?

Viena oficialių priežasčių – į pranešimą buvo įtraukta pataisa, kuria valstybės raginamos visiškai pamiršti skalūnų dujų gavybą ir žvalgybą – net netirdamos tikrojo šios veiklos poveikio aplinkai. Nors Zigmantas Balčytis (beje, pats su kolegomis balsavęs už šią pataisą) sako, kad „kalti ne skalūnai“, bet iš tiesų skalūnai daug prisidėjo prie to, kad dokumentas buvo atmestas.

Europos Sąjungoje energetinis saugumas iš esmės suprantamas kaip saugi prieiga prie energijos išteklių už prieinamą kainą. Tradiciškai ši koncepcija siejama tik su viena energetinio saugumo dimensijų – išteklių tiekimo saugumu, tai yra, jungtimis (elektros linijomis, dujų vamzdynais), tiekimo šaltinių įvairove (galimybe rinktis iš kelių šaltinių, kurią Lietuvai dujų atveju suteikė SGD terminalas, o elektros atveju suteiks Baltijos jūros dugnu į Švediją tiesiamas elektros kabelis) ir išteklių kaina (siekiant per konkurenciją sudaryti sąlygas mažėti išteklių kainai, ES buvo liberalizuoti dujų ir elektros sektoriai).

Pastaruoju metu vis rimčiau vertinama ir dar viena energetinio saugumo dimensija – energijos vartojimo efektyvumas (kuo mažiau energijos sunaudojame, tuo mažiau už ją sumokame), pasireiškiantis skatinant pastatų renovaciją, kuriant efektyviau energiją vartojančius prietaisus.

Tačiau energetikos politika (ir energetinis saugumas) šiais laikais nebėra tik elektros stulpai, dujų vamzdžiai ir pigus benzinas kolonėlėse. Turime pripažinti, kad su energetika susiję ir aplinkos apsaugos klausimai: naudojant iškastinį kurą teršiamas oras ir didinamas šiltnamio dujų kiekis atmosferoje, naudojant branduolinę energiją, iki galo nėra išspręstas panaudoto kuro ilgalaikio saugojimo klausimas, statant hidroelektrines, pažeidžiama vandens gyvūnijos ekosistemų pusiausvyra, vėjo jėgainės gali kelti pavojų migruojantiems paukščiams, o gaminant saulės jėgaines, gali kilti pavojus apsinuodyti gamyboje naudojamomis nuodingomis cheminėmis medžiagomis.

Energetikos ir aplinkos politikos santykis yra esminis konfliktas nustatant ir Europos Sąjungos energetikos politikos ateitį. Viena vertus, viena pamatinių ES energetikos politikos nuostatų leidžia valstybėms narėms savarankiškai pasirinkti, kokią energijos rūšį naudoti. Kita vertus – siekdama būti pasaulio aplinkos apsaugos lydere ir nustatydama privalomus aplinkos apsaugos tikslus ir standartus, pati ES šią teisę netiesiogiai riboja ir skatina pereiti prie mažiau taršių, tačiau kol kas daug brangesnių alternatyvų – atsinaujinančių energijos išteklių.

Apskritai balanso tarp energetikos ir aplinkos apsaugos paieška – nuolatinis procesas, kurio rezultatas gali skirtis priklausomai nuo daugelio elementų: aplinkos būklės, valstybės geopolitinės padėties, socialinių ir kitokių subjektyvių ar objektyvių faktorių. Pavyzdžiui, Lenkijoje anglies pramonė sudaro svarbią šios šalies ekonomikos dalį, o Prancūzijoje paplitusi branduolinė energetika. Todėl greitas šių energijos rūšių atsisakymas būtų nepakeliama našta minėtų šalių ekonomikoms.

Europos Parlamento rengtame dokumente atsiradusi nuoroda į skalūnų dujas ir rekomendacija valstybėms net nesiimti svarstymų dėl galimos šių angliavandenilių gavybos ir žvalgybos taip pat įvertinta kaip kišimasis į valstybių teisę pačioms ieškoti alternatyvių energijos išteklių tiekimo šaltinių.

Antra vertus, valstybės, kuriose dėl susiklosčiusių aplinkybių ir gamtos sąlygų palankiau vystyti atsinaujinančią energetiką (Švedija, Austrija), šį balansą ir politines diskusijas kreipia į aplinkos apsaugos, o ne energetikos ir pramonės pusę.

Nors Europos Sąjungoje sutariama dėl bendros aplinkos politikos ir bendros energetikos politikos vizijos, bendro sutarimo dėl atskirų energijos išteklių naudojimo (ar nenaudojimo), dėl konkrečių tikslų ir gilesnės energetikos ir aplinkos politikos integracijos galime tikėtis tik tolimesnėje ateityje. Politinio sutarimo trūkumą rodo ir Europos Parlamento narių pasidalinimas balsuojant dėl parengto pranešimo: A. Saudargo atstovaujamos Europos Liaudies Partijos frakcijos atstovams jis pasirodė per „žalias“, o Parlamento žaliesiems – atvirkščiai, per daug proindustrinis (beje, prieš ketverius metus Europos Parlamentas analogiškai nepatvirtino savo paties rengto pranešimo dėl kovos su klimato kaita tikslų ateičiai).

Esamą situaciją ir jėgų balansą puikiai iliustruoja ir Europos Komisijos nario Miguelio Ariaso Cañete‘o, atsakingo už energetiką, pasisakymas, apibendrinant Europos Parlamente vykusias diskusijas. Komisaras, nors A. Saudargo parengtą pranešimą ir pavadino ambicingu, tačiau kaip svarbius akcentavo tik tradicinius energetinio saugumo elementus: tiekimo saugumą ir energijos jungtis, energijos vartojimo efektyvumą, net neužsimindamas apie glaudesnę energetikos ir aplinkos sąsają.

Lietuva yra laikoma viena bendros Europos Sąjungos energetikos politikos entuziasčių – dėl nepalankios mūsų šalies padėties ir energetinės izoliacijos tapome vienais pagrindinių bendros ES energetikos politikos raidos iniciatorių. A. Saudargo paskyrimas pranešimo rengėju – dar vienas tokios Lietuvos lyderystės įrodymų.

Tai, kad pranešimas buvo atmestas Europos Parlamente, rodo ne blogą jį rengusio politiko darbą, o atspindi kol kas pernelyg skirtingas Europos Parlamento ir ES valstybių pozicijas.

Vis tik šį dokumentą galime laikyti ne tik ambicingu Lietuvos indėliu į bendras diskusijas apie tai, kokią energetikos politiką Europos Sąjunga nori turėti ateityje, bet ir gairėmis, nustatant kryptį tokioms diskusijoms – link glaudesnio energetikos ir aplinkos politikos santykio.

Jonas Urbonavičius, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių

mokslų ir menų fakulteto Europos instituto direktorius

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą