Pašvinkusi sveikatos politika — skanaus!

19
3
- Reklama -

Paskutiniaisiais metais Lietuvą apėmė tikra sveiko, ekologiško maisto karštinė. Tačiau nei sveiko maisto, nei sveikos mitybos, nei sveikatai palankaus maisto sąvokos nėra teisiškai reglamentuotos. KK nuotr.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių sveikatą, yra mityba. Nei mokslininkai, nei visuomenė neabejoja mitybos įtaka sveikatai. Diskutuojama tik dėl šios įtakos pobūdžio bei dydžio. Greičiausiai ekonominė situacija lemia tai, kad sveika mityba rūpi tik 19 proc. vartotojų. Deja, kur kas daugiau vartotojų maistą renkasi pagal kainą (33 proc.) ir skonį (34 proc.).

Įrodyta, kad neteisinga mityba nulemia beveik 50 procentų mirčių. Nustatytos sąsajos tarp sveikatos, nutukimo ir priešlaikinio mirtingumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų bei kai kurių vėžio rūšių. Taigi mityba turi nenuginčijamos įtakos sveikatai ir gyvenimo kokybei.

2010 m. Europos komisijos užsakymu atliktos Europos Sąjungos gyventojų apklausos duomenimis, Lietuvos gyventojai nepasitiki maistu, kurį perka. Apie 88 proc. Lietuvos gyventojų pasisakė, kad maisto kokybė, šviežumas, priedai ir su maistu susiję susirgimai kelia jiems nerimą. Tuo tarpu ES vidurkis — apie 60 proc.

Sveiko maisto, sveikos mitybos bei sveikatai palankaus maisto sąvokos

Paskutiniaisiais metais Lietuvą apėmė tikra sveiko, ekologiško maisto karštinė. Tačiau nei sveiko maisto, nei sveikos mitybos, nei sveikatai palankaus maisto sąvokos nėra teisiškai reglamentuotos.

Apsukrūs gamintojai visais būdais siekia sau pelno ir sugeba pergudrauti pirkėjus, maisto ekspertus. Ryžiai, pavadinti skambiu sveikuolių vardu, niekuo nesiskiria nuo kitų rūšių ryžių, o pyragas ar duona, kurioje knibždėte knibžda visokių E, išdidžiai vadinama „Sveikuolių“. Neturėdami laiko nagrinėti etikečių, kuriose informacija surašoma kuo smulkesnėmis raidėmis, pirkėjai pasitiki skambiais pavadinimais, skelbiančiais, kad maisto gaminys yra sveikas. Parduotuvėse atsirado sveiko maisto lentynos, nors tokių produktų etiketėse nėra specialių teiginių apie sveikatingumą, tuo vartotojai dar labiau klaidinami, pažeidžiamos jų teisės rinktis maisto produktus turint pakankamai informacijos.

Pasirodo, kad nė vienas ES teisės aktas nereglamentuoja, kas yra sveikas maistas, sveika mityba ar sveikatai palankus maistas. Lietuvoje taip pat jokie teisės aktai neteikia šių sąvokų apibrėžimo.

Jei gamintojas nori savo produkto etiketėje naudoti konkretų sveikatinimo teiginį (pavyzdžiui, kad produktas mažina cholesterolio kiekį kraujyje, padeda stiprinti imunitetą ir kt.), pagal ES reglamentą jis turi pateikti Europos maisto saugos tarnybos mokslinį įvertinimą.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą teigiama, kad vartoti teiginius apie maistingumą ir sveikatingumą leidžiama, kai įrodoma, jog maistinės ar kitos medžiagos, apie kurią pateikiamas teiginys, buvimas, nebuvimas arba mažesnis kiekis maisto produkte ar maisto produktų kategorijai priklausančiuose produktuose pasižymi naudingu mitybiniu arba fiziologiniu poveikiu, įrodytu visuotinai pripažintais moksliniais įrodymais.

Pasipiktinimą kelia, kad Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) niekas net nebando ir galvoti, kad reikia šią sritį tinkamai reglamentuoti bei numatyti tvarką, kaip minėtas reglamentas bus įgyvendintas, nes iki šiol maisto gamintojams nėra aiški sistema, kokius teiginius galima naudoti, su kuo juos derinti. Neaišku ir tai, kas įgyvendina šią sistemą – SAM ar kita ministerijos institucija. Maža to, kai savo iniciatyva pateikiau teisės aktų projektus, iš šios institucijos susilaukiau baisingos neigiamos reakcijos.

Dar 2010-aisiais siūliau apibrėžti sveikos mitybos bei sveikatai palankaus maisto sąvokas, tačiau Vyriausybei buvo svarbiau Europos Sąjungos teisės aktai, nei piktnaudžiaujančių savo laisve gamintojų bei prekybininkų suvaldymas.

Sveikos mitybos ar sveikatai palankaus maisto sąvokos turėtų būti apibrėžtos, kad prekybininkams bei gamintojams neliktų galimybės manipuliuoti įstatymo spragomis, todėl kreipiausi į Nacionalinę sveikatos tarybą (NST) su siūlymu sudaryti darbo grupę ir kartu parengti Maisto įstatymo pakeitimo projektą, kuriame be kitų sisteminių pakeitimų, būtinai būtų apibrėžtos sveikos mitybos ir sveiko maisto sąvokos. Tai vienas svarbiausių šio pusmečio mano darbų.

Maisto priedų naudojimo reglamentavimas

Šiandien maisto gamyba turbūt nė neįsivaizduojama be maisto priedų. Maisto priedai dedami į maistą, siekiant technologinių tikslų: suteikti spalvą, skonį, tam tikrą konsistenciją ar struktūrą bei tam, kad produktas ilgiau negestų. Tačiau maisto priedai vartotojams kelia nerimą.

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas, siekdamas išsiaiškinti Lietuvos gyventojų požiūrį į maisto priedus, apklausė apie 500 prekybos centrų vartotojų ir 30 maisto produktų gamintojų. Tyrimas atskleidė, kad net 95 proc. maistą gaminančių verslininkų parduotuvėse patys labai atidžiai studijuoja etiketes. Net 42 proc. jų yra įsitikinę, kad tam tikri maisto priedai kenkia sveikatai. Jei net patys maisto gamintojai tokie sunerimę ir įtarūs, kaip paprasti vartotojai gali būti ramūs?

Lietuvos vartotojai labiau nei kiti ES gyventojai jaudinasi ne tik dėl maisto priedų, bet ir dėl aplinkos taršos, hormonų bei pesticidų liekanų maiste bei rizikos susirgti tam tikromis ligomis. Tenka apgailestauti, kad vis dar yra žmonių, kurie nežino, kas yra maisto priedai, o mažiausiai apie juo žino jaunimas iki 18 metų.

Per 2011 metus iš Rusijos, Kinijos bei Filipinų į Lietuvą jau įvežta 610 tonų maisto priedų.

Visi maisto produktuose naudojami maisto priedai privalo atitikti Europos Parlamento ir Tarybos reglamento numatytus reikalavimus ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintus Lietuvos higienos normos „Leidžiami naudoti maisto priedai“ reikalavimus.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba informuoja, kad į maisto produktus Lietuvoje dedami tik leidžiami vartoti maisto priedai, o jų kiekiai, atsižvelgiant į galimą poveikį žmonių sveikatai, yra ribojami.

Lietuvoje leidžiama naudoti beveik 400 maisto priedų, kurie priskiriami kuriai nors iš šių grupių: dažikliai, konservantai, antioksidatoriai, emulsikliai, tirštikliai, stingdikliai, stabilizatoriai, aromato ir skonio stiprikliai, rūgštys, rūgštingumą ir lipnumą reguliuojančios medžiagos, modifikuoti krakmolai, saldikliai, tešlos kildymo medžiagos, kietikliai, drėgmę išlaikančios medžiagos, užpildai, suslėgtosios dujos, pakavimo dujos, putų medžiagos.

Maisto priedų sistema įvairiose šalyse skiriasi. Skirtingose šalyse leidžiami ar draudžiami skirtingi maisto priedai. Štai leistini Lietuvoje maisto priedai kai kuriose šalyse (JAV, Kanadoje, Australijoje, N. Zelandijoje) yra net uždrausti.

Tenka apgailestauti, kad Lietuvą pasiekia ne pats geriausias Vakarų Europos maistas. Rytų rinkai gaminami pigesni ir daugiau maisto priedų turintys produktai.

Didelė problema, kad normos nustatomos vienam maisto priedui, bet maisto gamintojui nedraudžiama į maistą įdėti dar vienos tokio pat veikimo cheminės medžiagos. Taip produkto sudėtyje atsiranda net keli tos pačios grupės maisto priedai. O juk leidžiami vieno maisto priedo kiekiai paskaičiuojami pagal suaugusio žmogaus kūno svorį. Tad kas pasakys, kokią iš tiesų žalą mums daro maisto produktai, kuriuose yra ne vienas ir ne du maisto priedai, kas nutinka mūsų organizmui, kai jį nuolat veikia šie modernūs nuodai?

Maisto produktai vaikams bei paaugliams

Visiškai nereglamentuota maisto produktų vaikams bei paaugliams gamyba, išskyrus kūdikių maistą. Nėra vaikams skirtų maisto produktų receptūrų, vaikai maitinami produktais, kuriuose esančių konservantų ir maisto priedų kiekiai apskaičiuoti pagal suaugusio žmogaus svorį. Vaikams tai sukelia įvairias alergijas, kitokias sunkias ligas. Negi ministerija nesuvokia, kad tai, kas tinka suaugusiam, netinka vaikui? Kas galėtų paneigti, kad čia nekyšo liberalcentristų (kurie valdo Sveikatos apsaugos ministeriją) interesai — daugiau sergančių, daugiau pelno farmacijos sektoriui?..

Didelė problema yra energinių gėrimų pardavimas vaikams ir paaugliams. Manau, kad turėtų būti draudžiama parduoti energinius gėrimus asmenims, jaunesniems kaip 18 metų. Deja, šiam reglamentavimui Seimo valdančioji dauguma nepritarė. Šis mano pasiūlymas apsaugoti vaikų ir paauglių sveikatą, apribojant energinių gėrimų prieinamumą asmenims iki 18 metų, kišo pagalius į prekybininkų pelno ratus, tenka tik apgailestauti, kad Seimo valdančioji dauguma pasidavė jų spaudimui. Vyriausybė savo išvadoje (2010 m. birželio 21d. LRV nutarimas Nr. 921) nurodė, kad šis mano siūlymas prieštarautų 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (EB) Nr. 178/2002, nustatančiam maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir šio reikalavimus. Anot Europos maisto saugos tarnybos, dėl šių medžiagų (kofeino ir kitų tonizuojamųjų bei stimuliuojamųjų medžiagų) nėra problemų, susijusių su maisto sauga. Tai, kad ypač pavojingas energinių gėrimų vartojimas su alkoholiu jau tapo mada jaunimo tarpe — Vyriausybei neatrodo svarbu. Tačiau nuleisti rankų nesiruošiu, todėl sieksiu, kad energinių gėrimų prekyba bei reklama būtų tinkamai reglamentuojama. Nepakanka vien įstatymų ir draudimų, būtina, kad vaikai ir jų tėvai įsisąmonintų, jog nuolatinis energinių gėrimų vartojimas yra žalingas.

Higienos instituto organizuotos anketinės apklausos, kurioje dalyvavo IV, VII ir XI klasių mokiniai, duomenys rodo, kad apie pusė Lietuvos moksleivių vartoja energetinius gėrimus. Daugiau kaip dešimtadalis jų tokius gėrimus vartoja kelis kartus per savaitę, beveik 5 procentai apklausų vaikinų nurodė, kad energetinius gėrimus vartoja kasdien.

Nereglamentuojama iki šiol saldumynų ir maisto papildų reklama vaikams. JAV propagandos instituto įkūrėjas K. Mileris yra pasakęs: „Jeigu norite ilgai užsiimti savo verslu, pripratinkite milijonus vaikų, kurie netrukus taps suaugusiais, pirkti jūsų prekes.“ Apmaudu, bet Lietuvoje šis verslo vystymo metodas veikia puikiai. Saldumynų, maisto papildų vaikams išdėstymas prie kasų ar savitarnos parduotuvėse veikia vaikus kaip reklama, todėl šių prekių išdėstymas turi būti teisiškai reglamentuotas, nes vaikai neturi patirties ir ne visada gali priimti teisingą sprendimą įsigydami prekes.

Buvau šokiruota, kai pamačiau, kad daugelyje prekybos vietų visiems be apribojimų yra laisvai parduodamas maisto papildas „Hematogenas su taurinu ir kofeinu“. Smulkutis užrašas ant šių gaminių pakuočių skelbia, kad maisto papildas neturėtų būti vartojamas kaip maisto pakaitalas bei turi būti laikomas vaikams nepasiekiamoje vietoje. Dabar gi šie taurino ir kofeino užtaisai parduodami šalia kasų, tarp kitų hematogenų, vaikams lengvai pasiekiamoje vietoje. Vaikai tikrai neskaito etikečių, kuriose vos įžiūrimu šriftu parašyta, kad šio hematogeno negalima vartoti daugiau kaip 100 g (t.y. viena pakuotė) per dieną. Jie žino tik pavadinimą Hematogenas ir to užtenka jų pasirinkimui. Neabejoju, kad atsakingos institucijos turi teisę ir privalo griežtai reglamentuoti maisto papildų, taip nekaltai pateikiamų vaikams, naudojimą.

Rinkodara negali būti orientuota į vaikus. Siekdama apsaugoti vaikus nuo rinkodaros triukų, pasiūliau Seime drausti savitarnos parduotuvėse prie kasos aparatų ir aplink juos išdėstyti saldumynus ir (ar) maisto gaminius, kurie savo forma, kvapu, spalva, išvaizda, ženklinimu ar pakuote yra skirti vaikams.

Vis dėlto, nežiūrint ilgos kovos šioje srityje, pasiektas vienas teigiamas poslinkis. Nuo lapkričio 1 – ios įsigaliojo Lietuvos higienos normos HN 119:2002 „Maisto produktų ženklinimas“ pakeitimai. Juose reikalaujama, kad maisto papildų etiketėje būtų žymima, jog papilde yra įdėta kofeino. Šalia taip pat turės būti užrašas „Įdėta kofeino. Nerekomenduojama vaikams ir nėščioms moterims“. Šis reikalavimas galios ne tik maisto papildams, bet ir kitiems maisto produktams. Gėrimai, kuriuose kofeino dalis didesnė kaip 150 mg/l, bus ženklinami užrašu „Daug kofeino. Nerekomenduojama vaikams ir nėščioms moterims“.

Šioje vietoje norėčiau paklausti Sveikatos apsaugos valdininkų, kolegų politikų — kodėl geri ir pozityvūs, visuomenei labai reikalingi sprendimai taip sunkiai skinasi kelią mūsų valstybėje? Beje, pagal atliekamą darbą reiktų keisti Sveikatos apsaugos ministerijos pavadinimą — geriau tiktų Sveikatos naikinimo ministerija. Būtų žiauru, bet tikslu.

Genetiškai modifikuoti produktai

Visuomenės informavimo priemonėse vis dažniau kalbama apie genetiškai modifikuotus organizmus. Prieš išleidžiant į aplinką ar pateikiant į rinką GMO, laboratorijose atliekami tyrimai, įvertinamas jų alergiškumas, toksiškumas, ūkinės ir maistinės savybės. Kol kas nėra duomenų, kad genetiškai modifikuoti produktai turėtų neigiamą poveikį žmonėms, gyvūnams ar aplinkai. Tačiau kas pasakys, koks bus šių organizmų bei produktų poveikis ateities kartoms? Vis dar trūksta aiškios, nuoseklios ir pagrįstos informacijos apie maisto produktus, kuriuos žmonės naudoja kiekvieną dieną. Remiantis atliktų tyrimų ir apklausų duomenimis tampa aišku, kad vartotojai norėtų, jog genetiškai modifikuoti maisto produktai ar gaminiai būtų išskirti ryškiomis etiketėmis arba pati produkcija būtų atskirta nuo kitų maisto prekių ar gaminių. Dabar gi apsukrūs gamintojai šią informaciją pateikia tokiomis smulkiomis raidėmis, kad tik kantriausias pirkėjas ją įskaitytų . Lietuvos Respublikos Genetiškai modifikuotų organizmų įstatymo 5 skirsnio 12 straipsnis reglamentuoja visuomenės teisę dalyvauti priimant sprendimus dėl genetiškai modifikuotų organizmų ir genetiškai modifikuotų produktų naudojimo bei gauti apie tai informaciją. Deja, deja…

Keista tai, kad teisės aktai ruošiami neatsižvelgiant į atsargumo principą. Atsargumo principas (ang. Prudent avoidance principle) teigia, kad reikia imtis protingų priemonių rizikai sumažinti, jei konkretus rizikos mastas nėra žinomas. Atsargumo principas platesne prasme minimas ir Europos Komisijos komunikate dėl šio principo taikymo, ypatingai sveikatos srityje. Paklausus ministro R. Šukio, kodėl nesivadovaujama šiuo principu, sulaukiau ciniško atsakymo — „Tai neprivaloma“…

Principas taikomas tuomet, kai išankstinis objektyvus mokslinis įvertinimas suteikia pagrindo susirūpinti dėl galimai kenksmingo poveikio atsiradimo. Kodėl Lietuvoje apie tai nekalbama? Juk leidžiant vartoti maisto priedus, įvairias kitas nerimą keliančias medžiagas turėtų būti įrodoma, kad jos visiškai nekenksmingos ir tik tada leisti jas vartoti maisto gamyboje. Deja, atsargumo principas Lietuvoje visiškai nenaudojamas. Kažkam jis būtų labai labai neparankus…

Šiuo metu ES sugriežtintas genetiškai modifikuotų produktų ženklinimas. Visų produktų iš genetiškai modifikuotų augalų ar panaudojant tam tikrą jų dalį, etiketėse turi būti nurodoma, kad gaminys sukurtas iš genetiškai modifikuotų produktų. Tokie gaminiai turi būti atitinkamai paženklinti, vykdoma griežta jų priežiūra bei atsekamumas. Kai produkte yra daugiau kaip 0,9 procento GMO, reikalaujama nurodyti, kad jis genetiškai modifikuotas.

Lietuvoje genetiškai modifikuotus maisto produktus reglamentuoja Europos Parlamento ir tarybos reglamentas (EB) Nr. 1829/2003 dėl genetiškai modifikuoto maisto ir pašarų. Reglamentas nustato genetiškai modifikuotų produktų ženklinimo reikalavimus.

Deja, šiandien Lietuvos pilietis neturi būtinos informacijos apie GMO, jis neturi galimybės nusipirkti produktų be GMO, nes tokie produktai nėra išskirti ar specialiai pažymėti.

Sveikos mitybos strategija — siekiamybė

Nors jau 20 metų gyvename Nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau esame viena iš nedaugelio šalių, iki šiol neturinčių sveikos mitybos strategijos. Sveikos mitybos strategija, kuri šiuo metu dar tik kuriama, yra daugiafunkcinė ir apima teisės aktus, jų įgyvendinimą, pasiekiamumą, sveikatai palankaus maisto prieinamumą, sveikos mitybos įpročių ugdymą ir informacijos skleidimą.

Ši strategija bus skirta skatinti gyventojus sveikai gyventi, vadovautis sveikos mitybos principais, gerinti visuomenės supratimą apie sveikatai palankius maisto produktus, sveiką mitybą, dirbti kartu su ugdymo įstaigomis, visuomeninėmis organizacijomis, savivaldybėmis, valstybinėmis institucijomis.

Ne paslaptis, kad sveikatai nepalankus maistas kainuoja kur kas pigiau. Apsukrūs pardavėjai manipuliuoja kainomis ir sveiko maisto etiketėmis. Viena svarbiausių būsimos Sveikos mitybos strategijos uždavinių — mažinti kliūtis sveikai maitintis: lengvinti sveikatai palankaus maisto prieinamumą bei gyventojų informuotumą.

Būtina propaguoti sveikos mitybos principus labiausiai jautrioms vartotojų grupėms: vaikams, ligoniams, vyresnio amžiaus žmonėms. Dabar šiomis vartotojų grupėmis manipuliuojama tiek prekybos vietose, tiek per žiniasklaidos priemones.

Sugriežtinta maisto reklamos tvarka

Rugsėjo pabaigoje Seimas po svarstymo pritarė Reklamos įstatymo pataisoms, kuriomis siūloma maisto reklamoje įtvirtinti draudimą nurodyti arba užsiminti apie tas maisto savybes, kurių jis neturi, taip pat apie žmogaus ligų gydymo ar profilaktines savybes, jeigu tokios informacijos pateikimas neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

Taip pat buvo nuspręsta, kad maisto reklamoje privaloma įspėti galimus vartotojus, kad maistas yra genetiškai modifikuotas, jeigu pagal teisės aktus reikia nurodyti, jog sudėtyje yra GMO.

Žengtas nemažas žingsnis energetinių gėrimų vartojimo tramdymo link — uždrausta nurodyti energetinius gėrimus kaip rėmėjus ar kitaip juos reklamuoti švietimo įstaigose, kurias lanko jaunesni kaip 18 metų asmenys bei drausti reklamos tikslais nemokamai platinti energetinius gėrimus asmenims, jaunesniems kaip 18 metų.

Iki visa apimančios sveikos mitybos strategijos sukūrimo ir vykdymo dar toli. Nesinorėtų, kad tam prireiktų dar vieno Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio. Valdininkai pro ES reglamentų ir direktyvų gausybę nebegirdi ir nebemato Lietuvos žmonių norinčių sveikai maitintis, neskatina ūkininkų auginančių ekologišką produkciją, gamintojų, sąžiningai dirbančių šioje srityje. Ant delsimo bei abejingumo aukuro padėta mūsų bei mūsų vaikų sveikata. Laikas šiuo atveju yra tiksinti bomba, deja tik mums, bet ne Sveikatos apsaugos/naikinimo ministerijai. Kokį pavadinimą įvardinti palieku spręsti Jums.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė

Dangutė Mikutienė

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą