R.Paciukonis. Ne ta diena…

104
4
- Reklama -

Petro Jonušo nuotr.

Ne ta diena,

Audra jaukius sapnus išblaškė.

Ne ta diena,

Per pusę skilo mėlynas dangus.

Ne ta diena,

Su stiklo šukėmis-raudonu paltu.

Ne ta diena,

Juoda viešnia atėjo į namus.

Ne ta diena,

Kaip kardo kirtis žodis šaltas.

Ne ta diena,

Tu šiandien rinktis negali.

Ne ta diena,

Močiutės veidas klaikiai baltas.

Ne ta diena,

Raudonas skuduras ant veido-užmarštis.

Ne ta diena,

Į nežinią-tenai kur šalta.

Ne ta diena,

Išgelbėk, Neringėle, ar girdi…

Ne ta diena,

Tik švyti tamsoje „aštuonios rankos“.

Ne ta diena,

Malda nutilo „Tėve mūsų“-neviltis…

Jei anksčiau malant į rupius miltus Kedžių ir Venckų šeimas bent jau buvo mėginama šį farsą dangstyti mistinėmis „Konstitucijos dvasiomis“, šiandien matome vaizdą, nuo kurio kraupsta visas pažangusis pasaulis. Užtenka prisiminti gegužės 17ąją turėjusių su mergaite susitikti Danijos specialistų reakciją į „humanišką“ aštuonmetės ketvirčiavimą. Lietuva pasaulio akyse liaudiškai kalbant smuko „žemiau plintuso“, tačiau dėl to kažkodėl galvos nesuskaudo nei kol kas dar šiltai sėdintiems valdantiesiems, nei vadinamajai opozicijai. Turbūt ne vienam ir dabar sukasi galvoje mintis, kas toks ar tokie stovi už paprastos Kauno mergužėlės nugaros, jog net žinodami, kad savo abejingumu rašosi sau nuosprendį, visi pateptieji kuo abejingiausiai spjovė tiesiai į skriaudžiamo vaiko sielą?

Nėra, gerbiamieji… Nėra ir kažin ar kada buvo Lietuvoje kokia nors „pozicija“ ar opozicija. Kuo ilgiau matau šią betvarkę, tuo labiau įsitikinu, kad egzistuoja viso labo į valdžios lovį mirtinai įsisiurbusių „nepakeičiamųjų“, vieno, vandeny vegetuojančio nariuotakojo poza, dažnai minima „Kamasutroje“, prieš tautinę ir eurooligarchiją. Kitokio paaiškinimo šiam klaninio buldozerio siautėjimui aš jau nesugebu rasti.

Kaip pavyzdys, šios savaitės L. Stankūnaitės apklausa teisme. Vaizdelis pritrenkiantis… Prieš tv kameras vos ne „Iljičiaus kalbas“ rėžusi panelė staiga prapliumpa ašarų ežerais, pareiškusi, kad jai sunku kalbėti apie asmeninį gyvenimą. Taip ir nesupratau – teismas tai ar tv laida „Atleisk“? Matyt, ašarų sugraudintas, kiek „patapšnojęs“ specialiąją liudininkę mažareikšmiais klausimais, teismas sekantį kartą žada nagan griebti apie krikštatėvio „pasididžiavimo“ ypatumus prasitarusią gydytoją. Na, matysim, – bus ką palyginti. O juk niekam neparūpo „dvigubos“ advokatės Kraujutaitienės tiesos paieškos ir staigus „atšalimas“ liudytojos L. Stankūnaitės atžvilgiu po A. Ūso žūties. Niekss nesusidomėjo ir paslaptingąja, po šiai dienai nežinoma kirpykla Vilijampolėje, kurioje kirpėja-stažuotoja įsidarbinusi „liudininkė“ užkaldavusi algą didesnę nei apygardos teisėjas…

„Tai fantastika“, – tramdė juoką tv laidoje Stankūnaitę kirpėjos amato mokiusi Raminta. Viskas, ko gali tikėtis tokios kvalifikacijos darbuotoja, 800-1500 lt, priklausomai nuo to – dirbi elitinėje ar kur miesto pakrašty esančioje kirpykloje. Deja, nei tada, nei dabar niekam nesukelia įtarimų pusšešto tūkstantėlio kas mėnesį kažkada nubyrėdavusio į kirpėjos-mokinės piniginę. Kodėl tie paslaptingi aitvarai tarsi raselė išgaravo vos tik D.Kedys ėmė viešai vardinti „bylos-žudikės“ herojus?

Nenuostabu, kad iki šiol taip ir neišgirdę nė vieno tiesaus atsakymo žmonės nepasitiki nei teismais, nei prokuratūra, nei pagaliau Seimu. Po sunkiai protu suvokiamų prokuratūros „šou“ televizijoje ir dar sunkiau „išgimdytų“ atsakymų visuomenei ne tik, kad nenusimato jokių prošvaisčių byloje, – kyla šimtai naujų klausimų.

Užmiršusiems priminsiu, kad teisėjas J.Furmanavičius buvo nužudytas būtent tą dieną, kai pareigūnų kalėjime bausmę atlikinėjančiam Kęstučiui Vitkauskui turėjęs per trečią asmenį perduoti medžiagą apie paslaptingoje sodyboje Lazdijų rajone vykstančias aukštų pareigūnų orgijas su nepilnamečiais, o ta medžiaga savo ruožtu – patekti pas žurnalistus… Iki dabar nulis žinių tiek apie sodybą, tiek apie žadėtą perduoti medžiagą. Bet kokios diskusijos šia tema nutildytos beveik iš karto.

Ne, dar ne viskas, gerbiamieji. Jau pradėjus tarp tautiečių sklandyti anekdotams apie „Juodo kubo“ gyventojų nuotykius, tarsi kontrolinis šūvis trenkia iki dabar tebegaliojanti žudynių versija. Tarsi Coca Cola kalėdinį karavaną lipdukais apklijavęs Kedys, visom vaivorykštės spalvom šviesdamas darda per miestą vykdyti kruvino keršto ne kur kitur, o tiesiai prie teisėjo slenksčio, kur pro kiekvieną langą beveik garantuotai spokso kokia nors nuobodžiaujanti pensininkė, ar mirguliuoja stebėjimo kameros akis… Ir čia dar ne viskas. Po egzekucijos garliavietiškas „kileris“, pasak prokuratūros, du mėnesius KRUOPŠČIAI ruošęs operaciją, nesuplanuoja nieko geriau, nei sugrūsti aukas į tą patį autobusiuką ir palikti kokiam nors kieme tam, kad „žmonės pagalvotų, jog ten kokie darbininkai gyvena“…

Jau įsivaizduoju, kaip žvengė iš tokio aukštojo pilotažo už grotų sėdintys nusikalstamo pasaulio tūzai. Ne tik šypseną ir man pačiam ši teorema sukėlė. „Och tu sviete, koks tu margas-špyga taukuota“, – pratartų trilinkas iš juoko lietuviško serialo „Tadas Blinda“ herojus čigonas Karmenas… O nusijuokęs priglaustų prie skruosto seną, nutrintą smuiką ir užgrotų. Užgrotų tylią, ilgesingą melodiją apie mūsų šviesias viltis, apie daug metų Tėvynę niokojusio rytinio „draugo“ priespaudą ir apie „savus“, visur ir visada pritampančius Judus Iskarijotus. Tačiau skaudžiausia nata nuskambės ne Lietuvos partizanams ir net ne sausio 13osios aukoms. Graudžiausiai smuikas užgros mums visiems primindamas mirtinai išgąsdintos ir į visas puses plėšomos aštuonmetės mergaitės klyksmą -NENORIU!!!

Neužmirškite šito, žmonės. Neužmirškite eidami prie urnų, neužmirškite rinkdamiesi už ką balsuoti. Dviejų dešimtmečių tautinės demokratijos viršūnę pamatėme šiemet, gegužės 17ąją.

Už vaikystę be raudonos kaldrytės, už drąsą, už Lietuvą!

Remigijus Paciukonis

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą