Vitalijus Balkus: „Demokratijos eksportas į Baltarusiją atidedamas”

47
5
- Reklama -
Samdomų Darbuotojų Profesinės Sąjungos. nuotr.

Na, štai, ir nutilo isteriški riksmai: „Padėkite Baltarusijos demokratijai“ , „Verskite paskutinį Europos diktatorių“, ir pasidarė taip tylu, kad atrodytų, lyg nieko ir nebuvo. Kur gi jūs, visi „demokratijos mylėtojai“, o tiksliau tos „demokratijos“ rūšies, kuri yra patvirtinta ir rekomenduota vartojimui iš už jūrų marių? Nes yra ir demokratija, kuri ir yra liaudies valdžia, nereikalaujanti svetimų „kuratorių“ įsikišimo, ir kurią sukurti linkiu ir baltarusiams, ir mums, lietuviams. Juk ir mes jau seniai esame valdomi niekuo mažiau tik, kad mūsų „Lukašenka“ yra kelių galvų valdančio elito hidra . Ir šioji pabaisa dar ir ėdresnė , nes keli nasrai suėda kur kas daugiau nei vienas autoritaras net ir su aplinka. Bet šiandien mes kalbėsime ne apie tai.

Vis tik daug įdomiau  panagrinėti, kas gi įvyko, kad Lietuvos propagandinėje erdvėje mes jau matome visiškai kitą Lukašenkos portretą. Juk visai neseniai mes skaitėme apie jo „tironiją“ ne ką rečiau nei dabar apie Putiną. Ypač „lukomanija“ paaštrėdavo prieš įvairius rinkimus . Be to, trankyti per galvą oponentams, kaltinant tariamomis simpatijomis Lukašenkai, buvo įprastas mūsų konservuotai-liberalių politikų kovos metodas. Tiesa, trankė jie daugiausiai baikščiai socialdemokratų daliai, kuri kaip ir nedrąsiai bandydavo sakyti, kad nepaisant nedemokratinės politinės sistemos vis tiek yra teigiamų dalykų. Pvz., nepaisant juodžiausių liberaliosios ekonomistų prognozių, Baltarusija ne tik iki šiol nebankrutavo, tačiau išgyveno ir vadinamąją 2008 „krizę“ ir bent jau socialinėje-ekonominėje srityje rodo visai neblogus rezultatus. Tačiau vos tik kas bent žodžiu pagirdavo Baltarusojos modelį, jam ant galvos išversdavo visą pamazgų kibirą, kaip tai buvo po kelių Seimo narių vizito į Baltarusiją.

Aš ne veltui apie tai prisiminiau, nes patikėkite – na, nėra mūsų etatiniams „demokratijos Baltarusijoje“ šaukliams tiek baisus Lukašenkos politinis režimas , kaip perspektyva gauti iš kaimyninės šalies kitokio ekonomikos modelio „užkratą“. Juolab, kad visoje Europoje ir toliau stiprėja jėgos, pasisakančios už socialiai orientuotas savo šalių ekonomikas. O štai šito bet kokio sparno liberalai neleis. Juo labiau, jei „demokratijos“ eksportu besirūpinantis nėra visiškas idiotas, tai puikiai supranta, kad Baltarusija šiandien vis tiek žmogaus teisių prasme atrodo vis tiek geriau nei Turkmėnistanas, Saudo Arabija, Uzbekija arba Pakistanas, tačiau juk pastarųjų nevalia garsiai peikti.

Kaip tik dabar mes jau ir turime puikią to iliustraciją. Kuomet ES pašonėje pakvipo, beje, iš dalies ne be paties Briuselio pastangų, paraku, tuomet į Minską lekia aukšti sąjungos politikai, nes jiems Lukašenka tampa išsigelbėjimu. Ir jo tikra ar tariama „diktatūra“ tampa stabilumo garantu regione. Be to, dabar dar Baltarusija tapo ir europietiškų prekių tiltu į Rusiją. Ir kas įdomu – šioji „landa“ veikia tuo pačiu ir su nebyliu Rusijos pritarimu, tačiau tai jau atskira tema.

Tai, kad oficialus požiūris į Baltarusijos valdžią keisis, jau kurį laiką buvo akivaizdu. Kuomet Lukašenka buvo „demokratijos“ eksportuotojų taikinys Nr.1, tuomet Lietuvos ambasadoje Minske ir vadinamosios opozicijos mokymai vyko, ir pinigai per mūsų šalį tekėjo. Tekėjo net lagaminėliuose grynais, kol tai vieną kartą virto daugeliui žinoma anekdotine istorija su pinigų sulaikymu pasienyje. Lietuvoje pradėjo veikti net kelios opozicijos organizacijos ir net atidarytas, o tiksliau perkeltas po uždarymo Baltarusijoje, visas universitetas. Matėsi, kad būsimi Baltarusijos „spalvotosios“ rengėjai turi ne tik gerą politinį „stogą“ Lietuvoje, bet ir gerą finansinį užnugarį.

Tačiau kuomet prasidėjo įvykiai Šiaurės Afrikoje, o Baltarusijoje, nepaisant milžiniškų investicijų, taip ir nepavyko įsiūbuoti padėties , dėmesys Lukašenkai atslūgo, o ir pernelyg gausios Baltarusijos disidentų ir „disidentų“ pajėgos tapo neparankios.  Galiausiai kaip besisuk, Baltarusija yra svarbus ekonominis partneris, tranzito šalis, krovinių Klaipėdos uostui tiekėja ir t.t.  Kai kurie Baltarusijos opozicijos atstovai leido sau mokyti ne tik jų šalies, bet ir Lietuvos valdžią , o tai, sutikite, pastarajai negalėjo patikti. O kur dar bendri branduolinės energetikos interesai?

Čia juk tik viešai buvo teigiama, kad Visagino AE avantiūra yra atsakas į Rusijos ir Baltarusijos projektus. Realybėje galiojo nebylus susitarimas jokiu gyvu netrukdyti vienas kito projektams. Juk visi 3 AE projektai buvo abejotini ir jiems kategoriškai nepritarė dauguma piliečių ne tik Lietuvoje, tačiau ir Baltarusijoje ir Rusijos Kaliningrado srityje. Anokia paslaptis, kad, pvz., Lietuvos valdžia nedarė net to, kas leistina pagal tarptautines normas norint užtikrinti savo saugumą, kuomet kaimynai stato pavojingus objektus šalies pasienyje.

Puikiai prisimenu, kaip į Lietuvos Seime rengiamą tarptautinę konferenciją vykusiems Baltarusijos aktyvistams Tatjanai Novikovai ir Mikalajus Ulasevičius buvo uždrausta įvažiuoti į Lietuvą, kur jie turėjo pristatyti pranešimą apie Ostroveco AE projektą. Ir, beje, duris į mūsų šalį jiems buvo užtrenktos būtent valdant konservatoriams ir viskas tik todėl, kad baltarusių medžiaga apie jų atominį projektą galėjo sutrukdyti Visagino AE aferai.

Tuo pačiu drįsiu priminti, kad ir Alesių Beliackį ne Baltarusijos KGB Vilniuje pagrobė , o jis buvo perduotas Lietuvos ir, beje, konservatorių -liberalų valdymo laikais. Be abejo, nesu tiek susipažinęs su jo byla, kad vertinčiau, kaltas jis ar ne, tačiau pats tylus ir skubus perdavimas man priminė filmus , kur buvo rodoma kaip apsikeičiama šnipais.  Taigi nenustebčiau, jei mainas į Lietuvą buvo kas pargabentas.

Na, o pabaigai – labai iškalbinga nuotrauka iš piketo, kurį š.m. birželio mėn surengė Lietuvoje veikiančio ir kažkada labai daug dėmesio net iš aukščiausių politikų sulaukdavusio Europos Humanitarinio Universiteto dėstytojai. Pasirodo, dalis jų ne tik negauna net ir minimalios lietuviškos algos , tačiau gali būti atleisti bet kurio momentu ir išsiųsti atgal į Baltarusiją.  Štai, jums ir neįvykusios revoliucijos įkaitai, ant kurių pečių politinį ( ir manau, ne tik politinį) kapitalą pasidarė ir jų „opozicijos“ lyderiai, ir demokratijos eksportuotojai iš Lietuvos. Taip ir norisi prisiminti: „Mauras padarė savo darbą – mauras gali išeiti“.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą