- Reklama -

Vytenis Paulauskas

Šiemet, kaip ir kiekvienų metų pabaigoje, apibendrinami praėjusiais metais įvykę pokyčiai valstybėje, o taip pat, tvirtinant valstybės biudžetą, nubrėžiamos gairės ir sekantiems metams. Su tuo būna susijęs ir politikų padidėjęs aktyvumas, kurį, be to, didina ir sekančių metų pradžioje įvyksiantys savivaldybių rinkimai.

Už biudžetą tradiciškai šiemet balsavo valdantieji Seimo nariai, o opozicija, išskyrus A. Vinkų, taip pat tradiciškai nebalsavo. Taigi, nieko naujo, viskas vyksta taip pat, kaip ir visada. Vyksta eilinis spektaklis, kuriame dalyvaujantys artistai – politikai atlieka savo roles.

Valdantieji aiškina, kad viskas Lietuvoje vyksta labai gerai, kad dar niekada nebuvo taip gerai, o opozicija, priešingai, sako, kad valdantieji viską daro blogai ir kad viską reikėtų daryti atvirkščiai negu daro valdantieji.

Vis dėlto, jeigu po sekančių rinkimų opozicija pasikeičia vietomis, tai opozicija, tapusi pozicija, netaiso buvusios valdžios tikrų ar tariamų klaidų, kurias ji anksčiau įvardino, tačiau pratęsia buvusios valdžios darbus.

Politikų tarpusavio pasistumdymas yra ne dėl jų turimų skirtingų pažiūrų, bet tik dėl siekio laimėti konkurencinėje kovoje tam, kad būtų prieita prie valdžios lovio. O, patekę į valdžią, jie ima improvizuoti priklausomai nuo esamos situacijos. Tiesa, jie žino tam tikras savo veikimo ribas, kurių nevalia peržengti. Tos strateginės gairės yra sugalvotos ne Lietuvoje, jos yra atėję iš užsienio – iš Vakarų.

Svarbiausias reikalavimas, atėjęs iš Vakarų – atlikti Lietuvos homoseksualizaciją. Jeigu sovietiniais laikais vadovais galėjo dirbti tik tie, kurie priklausė Komunistų partijai, tai dabar kilti karjeros laiptais negali tikėtis tas, kuris laikosi senovinių pažiūrų – kad šeima, kaip sako ir Lietuvos Konstitucija, susideda iš vyro ir moters, o ne iš vyro ir vyro arba iš moters ir moters, ir viešai tokias savo pažiūras deklaruoja.

Kam ir kaip ruošiama dirva

Sakoma, kad medį reikia lenkti, kol jis jaunas. Akivaizdu, kad ir Lietuvoje propaganda didžiausią įtaką daro jaunimui. Būtent jaunimas daugiausia ir balsavo už Laisvės partiją, kurios tikslas įteisinti Lietuvoje vakarietiškas vertybes – visuomenės homoseksualizaciją ir narkotikų legalizavimą.

Šiuo metu vyksta intensyvi propaganda siekiant diskredituoti tradicinę šeimą, susidedančią iš vyro ir moters. Jau gana ilgą laiką aiškinama, jog būtent šiose šeimose yra nuolat smurtaujama.

Yra sakoma, kad šį smurtą būtų įmanoma išnaikinti tik tuo atveju, jeigu būtų įgyvendinta Stambulo konvencija, kuri faktiškai leistų įteisinti homoseksualias santuokas. O dabar propagandistai sugalvojo, kad tradicinėse šeimose vyksta ne tik smurtas, bet ir nuolatiniai prievartavimai. Suprantama, kad tokioje vietoje, kur vyksta smurtas ir prievartavimai, vaikams gyventi yra nesaugu. O štai apie homoseksualias vadinamąsias šeimas galima kalbėti tik gerai arba nieko. Tokiu būdu ruošiama dirva tam, kad būtų lengviau atimti vaikus iš tradicinių šeimų ir perduoti juos homoseksualioms šeimoms.

Ko gali išmokti jaunimas iš tokios valdžios?

Žiniasklaida pranešė, kad Lietuvos ir užsienio teisėsaugininkai išaiškino ir sulaikė tarptautinę nusikaltėlių organizaciją, kuri dideliu mastu vykdė narkotikų kontrabandą. Sakoma, kad tie nusikaltėliai labai laukė Lietuvos Seimo priimamo narkotikų dekriminalizavimo įstatymo, kuris būtų leidęs tiems nusikaltėliams iš nusikaltėlių pavirsti garbingais verslininkais, dėka narkotikų didinančiais Lietuvos bendrąjį vidaus produktą.

Laimei ir nusikaltėlių nelaimei teisėsaugininkai aplenkė Lietuvos Seimą ir dabar nusikaltėlių laukia ilgi metai kalėjimo.

Vis dėlto padėtis gali pasikeisti, jeigu Seimo nariai pasiduos Laisvės partijos šantažui ir narkotikams Lietuvoje bus uždegta žalia šviesa.

Liberalai mėgsta sakyti: reikia ne drausti, bet auklėti. Ir iš tikrųjų – auklėjama. Ko gali išmokti jaunimas, jeigu Seimo narė giriasi, kad, nuvykusi į tas šalis, kuriose narkotikai yra legalizuoti, ji ir pati smaginasi narkotikais ir aiškina, kaip tai yra puiku?

Vakarietiškuose filmuose taip pat dažnai rodoma, kaip jaunimas svaiginasi narkotikais ir kaip jiems nuo to linksma ir gera. Jaunimo dievukais padaromi ir Vakarų dainininkai, kurie vartoja narkotikus. O jeigu dainininkas ne tik narkomanas, bet ir homoseksualas, tai jau jis tikras genijus, kurį jaunimas turi dievinti ir iš jo mokytis.

Ar iš tikrųjų valstybė – blogis?

Aiškios Lietuvai nubrėžtos gairės ne tik dvasinėje, bet ir materialinėje sferoje. Šiuo atveju Lietuvos politikai turi vadovautis pagrindine liberalų dogma, kad valstybė yra blogis, todėl būtina visas valstybines, strategines įmones, o taip pat valstybės funkcijas privatizuoti arba prichvatizuoti. Valstybinės įmonės prichvatizuojamos pagal labai paprastą schemą – valstybinės įmonės paverčiamos akcinėmis bendrovėmis, įmonių valdymas perduodamas nepriklausomiems (saviems) valdytojams, ir darbas atliktas – valstybė savo įtaką įmonėje praranda.

Šliaužiančią privatizaciją valdžia vykdo ir švietimo bei sveikatos apsaugos srityse. Tai daroma diskredituojant šias sritis ir neskiriant joms reikiamo finansavimo. Nesant finansavimo blogėja paslaugų kokybė, o tai leidžia teigti, kad valstybė šiose srityse negali veikti efektyviai, o efektyvumą, paslaugų kokybę gali garantuoti tik privatus švietimas ir privati medicina.

Siekdama pabloginti švietimo kokybę, valdžia naikina mažas mokyklas, didina mokinių skaičių klasėse, didina mokytojų darbo krūvius neskirdama tuos krūvius atitinkančio atlyginimo. Dėl to neatsiranda pakankamai norinčių dirbti norinčių mokytojais, kurie turėtų reikiamą kvalifikaciją. Dėl visų šių priežasčių didėja privačių mokyklų populiarumas, kuriose ir mokinių skaičiaus klasėse valdžia nereguliuoja, ir į kurias įmanoma pritraukti aukštesnės kvalifikacijos mokytojus mokant jiems didesnius atlyginimus negu valstybinėse mokyklose. Tiesa, visa tai padaryti įmanoma tik todėl, kad tėvai privačioms mokykloms turi mokėti kelis kartus didesnes įmokas už savo vaikų mokslą negu valstybė moka valstybinėse mokyklose.

Gelbėti gyvybes ar „sumaitinti“ infliacijai?

Panaši padėtis yra ir sveikatos apsaugoje. Ir šioje srityje valdžia stengiasi uždaryti kuo daugiau medicinos įstaigų, ir neskirti joms pakankamai finansavimo. Televizijos laidoje buvo pasakojama apie reta liga sergančią ligonę, kurios gydymui reikalingus vaistus Sveikatos apsaugos ministerija atsisakė įtraukti į kompensuojamų ligų sąrašą. Motyvuojama buvo tuo, kad tai valstybei per brangiai kainuotų. Atseit visai nesvarbu, kad jeigu gautų tuos vaistus, ligonė gyventų, o be vaistų – mirs.

Kaip teigė sveikatos apsaugos ministras A. Dulkys, 2017 metais retų ligų gydymui buvo skirta 5 mln. eurų, o kitais metais bus skirta daugiau kaip tris kartus daugiau lėšų. Taigi, padėtis gerėja didžiuliais tempais, o, jeigu koks nors ligonis ir mirs dėl lėšų trūkumo jo ligoms gydyti, tai tik to paties ligonio problema.

Vis dėlto A. Dulkys pripažino, kad „mes skiriame sveikatos apsaugai pusę to, ką skiria EBPO šalys“.

Nėra tiesa tai, kad nėra daugiau lėšų gydymui. Šiuo metu privalomojo sveikatos draudimo fondo rezerve guli užšaldyta apie pusė milijardo eurų, kurių dėl neva kažkokių priežasčių negalima panaudoti ligonių gydymui, o geriau ligonius numarinti.

Jeigu šiuo metu metinė infliacija sieks apie 20 %, tai reiškia, kad iš tų pusės milijardo eurų po pusės metų faktiškai liks 100 mln. eurų mažiau. Tad gal geriau tuos 100 mln. eurų, kol jie dar turi vertę, panaudoti ligonių gyvybių gelbėjimui?

Kam pinigų negaila

Jeigu ligonių gyvybėms gelbėti Lietuvos valdžia pinigų „neturi“, tai kai kam ji pinigų negaili. Kiekvienais metais valdžia kelis šimtus milijonų eurų iš valstybės biudžeto skiria privačių pensijų fondų šelpimui. Iš to naudos turi tik pensijų fondų valdytojai, kurie sau gali išsimokėti didžiulius atlyginimus, neprisiimdami jokios atsakomybės už savo veiklą. O savo klientams – pensininkams per 18 metų, kai veikia privatūs pensijų fondai, jie sugebėjo sugeneruoti tik tokio dydžio pensijas, kurių geriausiu atveju užtenka tik vienam kartui nueiti į parduotuvę.

Kitos valstybės, kurioms vadovauja protingesni valstybės vadovai negu Lietuvos ir kurioms taip pat buvo įpiršta ši pensijų reformos idėja, jos jau seniai atsisakė ir privačius pensijų fondus panaikino. Deja, Lietuvos valdžia kiekvienais metais vis kiša ir kiša šimtus milijonų eurų finansiniams aferistams. Matyt, Lietuvos valdžiai bankininkų mafijos įtaka yra labai didelė.

Šiemet visi privatūs pensijų fondai patyrė nuostolius, dėl ko jų turimos lėšos sumažėjo maždaug 15 %, nors, esant infliacijai, jos turėjo padidėti bent tiek, kad kompensuotų nuostolius, patirtus dėl infliacijos. O jeigu tie pinigai, kuriuos kitais metais valdžia planuoja padovanoti privatiems pensijų fondams, būtų skirti pensininkų pensijoms didinti, tai tas pensijas papildomai būtų galima padidinti 30 eurų.

Mobingas – baisesnis negu bet kada?

Net ir tokią sritį, kaip valstybės tarnyba, valdžia nori pertvarkyti pagal privataus verslo modelį. Valstybės tarnyboje esantys vadovai tokiu atveju turės faktiškai neribotą valdžią savo pavaldiniams: galės jiems nustatyti darbo sąlygas, darbo krūvius, savo nuožiūra mokėti jiems atlyginimus.

Tokia įteisinta savivalė nepadidins valstybės tarnautojų darbo efektyvumo, bet sudarys sąlygas klestėti dar didesniam mobingui negu yra dabar. Kas yra mobingas akivaizdžiai pademonstravo pati Vidaus reikalų ministerija, būtent kuri ir ruošė valstybės tarnybos reformą. R. Pociaus pavaldiniams atstovaujančios profsąjungos aiškino, kad dėl R. Pociaus vykdyto mobingo daug darbuotojų buvo priversti išeiti iš darbo. Savo ruožtu R. Pocius skundėsi tuo, kad jis pats buvo priverstas išeiti iš darbo dėl ministrės A. Bilotaitės prieš jį vykdyto mobingo.

Jeigu dabar vyksta tokie dalykai valstybinėje tarnyboje, tai kas bus tada, kai vadovams bus suteikta dar daugiau teisių elgtis taip, kaip jie nori?

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą