- Reklama -

Šis straipsnis prieinamas tik prenumeratoriams

Norėdami skaityti mokamą svetainės turinį, tapkite Karštas Komentaras Ekstra prenumeratoriumi!

Ar jūs įsivaizduojate darboholikę ir atostogas viename? Asmeniškai man žodis „atostogos“ su mano persona atrodė niekaip nesuderinamos. Ne tik neatrodė, bet apie atostogas apskritai net negalvodavau. Tai buvo kažkam kitam, bet ne man. Nes man – laikraštis, TV laidos, TV laidos, laikraštis… Sukausi kaip ta voverė rate. Ir jei kada kokias kelias dienas ir turėdavau laisvas, tai atostogomis tai pavadinti negalėčiau, tiesiog tai būdavo kelių dienų poilsis smegeninei ir tiek.

Todėl kai iš Graikijos man paskambino bičiulė Ligita ir pasakė, kad išnuomojo butą ir kad pirkčiausi bilietus nuo rugpjūčio vidurio ir keliaučiau ten, kad man reikia pailsėti, nes aš ten, Lietuvoje, ardama kaip arklys ir dar tokioje toksinėje politinėje aplinkoje, nuprotėsiu, mane ištiko šokas. Pirmiausia šokas, paskui – panika. Kaip aš net dviem savaitėms paliksiu darbus (tarsi Lietuva be manęs sugriūtų)! O antra, be abejo, finansinis klausimas – puikiai visi žinome kainas Lietuvos pajūryje: kiek kainuoja poilsis Nidoje, Juodkrantėje, Palangoje ar Šventojoje. O ten, Graikijoje, kviečiama atvykti į graikiška Nida vadinamą kurortą net dviem savaitėms!

Bet mano abejonės buvo išsklaidytos labai greitai. Pasirodo, buto nuoma dviem savaitėms šitame graikiškame kurorte kainuoja tiek pat, kiek, pvz., Šventojoje namelis 3-4 dienoms! Butas – vos dvi minutės nuo jūros, vaizdai – fantastiški, maistas – sveikas ir natūralus. „Pamatysi, tu pasijausti visai kaip kitoje planetoje – kas čia atvažiuoja, niekas nenori išvažiuoti“, – pasakė Ligita, laikinai išvykusi pagyventi į senovės Graikijos dievų kraštus.

Abejonių neliko. Todėl atsidariusi skrydžių portalą išsirinkau pigiausius bilietus iš Vilniaus į Atėnus ir… Viskas. Bilietai nupirkti, vadinasi, darboholikė skrenda ilsėtis.

Ačiū bičiulei, kad pastatė mane prieš faktą. Nes jeigu ji būtų pasakiusi: „gal nori atvykti“ vietoj „pirktis bilietus ir skrisk čia“, mano kairysis smegenų pusrutulis šimtu procentu būtų sugalvojęs, kodėl man atostogauti nereikia – ir dar taip toli, Graikijoje (nes vien nuo tos minties, kad reikės palikti darbą, man darėsi bloga! Gydytojai turbūt pasakytų, kad man – sunki darboholizmo forma). O kai pasakė: „Pirkis bilietus ir kraukis daiktus“, tai įsijungęs dešinysis smegenų pusrutulis bandančiam maištauti kairiajam irgi griežtai nukirto: „Užsičiaupk. Darbas – ne vaikas, o ir Lietuva be manęs nesugrius“.

Nusipirkus bilietus, kitas iššūkis – susikrauti lagaminą. Kadangi Graikijoje nuolat geras oras (čia ne taip, kaip Lietuvos pajūryje, kuomet iš anksto užsisakai namelius prie jūros ir, koks bus oras, yra loterija – gali susimokėti iš anksto, pvz., už lietų ir rudenišką orą), ten vykti gali bet kada. Lagaminas nedidelis, nes šiltų rūbų nereikia – tik pliažinių. Tai koks gi iššūkis, sakysit.

Perkant bilietus, buvo atsiųsti ir nurodymai: kokių išmatavimų turi būti lagaminas, jeigu jį pasiimsi su savimi į lėktuvo saloną (taip, beje, patogiausia, nereikia laukti kosminių eilių prie bagažo pridavimo). Ir aš, kaip sąžiningumo įsikūnijimas, pradėjau su liniuote matuoti (taip, taip, tik jau nesijuokit iš manęs) namie esančius lagaminus – tas per mažas, tas per didelis, o šitas, va, kaip tik. Ir galit įsivaizduoti, kaip atvipo mano žandikaulis, kai oro uoste mano lagamino niekas nei svėrė, nei su centimetrais matavo… Vėliau sužinojau, kad kartais būna, jog ir pasveria, ir dydžius pamatuoja, bet čia jau kaip ta troleibusų ar autobusų kontrolė – kaip papulsi…

Kitas iššūkis buvo taksi. Oro uoste Vilniuje reikėjo būti ketvirtą ryte, o nuo trijų nakties – jokio taksi. Niekas nevažiuoja, nors tu ką! Nors sostinėje taksi per naktį iki paryčių pilna, į mano kraštus niekas važiuoti nenorėjo. Ir kai jau buvau beprarandanti viltį, atsirado vienas, kuris užsakymą priėmė. Atvyko mandagus ir paslaugus juodaodis, matyt, nelabai gerai žinantis Vilnių, nes į oro uostą nuvežė „per aplinkui“ – kaip vedė jį kažkokia taksistų turima programėlė. Bet viskas baigėsi gerai – oro uoste buvau laiku. Gana sparčiai praėjus muitinės patikrą, netrukus jau segiausi saugos diržą lėktuve. Trys valandos ir… „Gerbiami keleiviai, sveiki atvykę į Atėnus!“ – pranešė lėktuvo kapitonas.

Dvylikos dievų krašte

Nepraeina ir pusantros valandos, ir aš jau Peloponeso pusiasalyje. Bičiulė jau laukia kieme: „štai jūsų butas, persirengiat ir – prie jūros“.

Nors prieš kelionę girdėjau, kad Graikijoje rugpjūtyje tiesiog neįmanoma, esą nepakeliamas karštis, asmeniškai man per kaitras yra karščiau Lietuvoje. Sakau, nes jau galiu palyginti, kadangi Vilniuje „ant asfalto“ yra beprotiškai karšta, o čia – kurortas palei pat jūrą, vėjukas, todėl „toks“ karštis nelabai ir jaučiasi.

Tiesą sakant, kur konkrečiai vykstu, nežinojau, kaip ten kas, irgi, tačiau pasitikėjau bičiule, kuri su pertraukomis ten jau „bazuojasi“ penkerius metus.

Taigi, jūra. Šilta kaip arbatėlė. Krantas akmenuotas, todėl vieni (vietiniai ar atvykę iš Atėnų, nes tas kurortas vadinamas „graikiška Nida“) atsineša sulankstomas kėdes ar tiesiog pasitiesia vadinamuosius „jogos kilimėlius“, o kiti sugula ant kavinei priklausančių gultų prie pat jūros. Atskiro mokesčio už gultą nėra, bet, kad galėtum gulėti ant gulto ir naudotis kavinės tualetu, turi kažką nusipirkti iš kavinės. Pvz., kava čia kainuoja 3,50 euro, bet pasiėmus vieną puodelį gali tįsoti ant gulto nors ir visą dieną – kiek tik norisi būti čia.

„Oho!“ – štai tokia reakcija buvo pamačius firminį kavinės patiekalą – burgerį su bulvytėmis. Lietuvoje visi burgeriai tokie „snargliukai“, ir gana brangūs, o čia… Sumokėjęs 7 eurus, vienas tokio „arkliško dydžio“ dydžio burgerio, ir dar su bulvytėmis, neįveiksite, bet dviem žmonėms – kaip tik.

Beje, kurorte, ant jūros kranto, yra ir baseinas. Jame – tas pats jūros vanduo. Staliukai, gultai, restoranas. Įėjimas čia nemokamas. Sąlyga, kad galėtum čia būti – kaip ir prie gultų ant pačios jūros kranto – tiesiog ką nors nusipirkti: kavos (kurią užsisakius atneša ir buteliuką vandens), bealkoholinio alaus (labai čia paplitęs) ar šiaip ką pavalgyti. Užsisakęs gali būti baseino teritorijoje kiek širdis geidžia.

Grįžtant nuo jūros pasitinka buto savininkė Kristina (jai su broliu priklauso daugiabutis, kuriame ir nuomojami butai poilsiautojams). Su dovanomis. Jos rankose – kiaušiniai. Pusiau angliškai, pusiau graikiškai paaiškina, kad laiko tris vištas ir kad šitie kiaušiniai – jos vištų. Palinki skaniai pavalgyti.

Kitą dieną pasitinka su vienu graikišku patiekalu, dar kitą dieną – dar su kitu, o grįžus nuo jūros, tai ant durų rankenos, tai prie durų ant kilimėlio – malonios staigmenos: tai figos, tai vynuogės… Irgi iš pačios Kristinos su Kostu (jos brolis) sodo.

Ir tos dovanos – ne tik prie mano, bet ir prie kitų butų nuomotojų durų.

Ir tai nėra marketingas – jeigu kas nors nematėte graikų, tai jie be galo nuoširdūs žmonės. Ir tie Kristinos mums pagaminti graikiški patiekalai – iš visos „dūšios“!

„Valgykit, valgykit, sveiką ir skanų maistą, nes grįžę į Lietuvą vėl valgysit juodą duoną, rūkytą mėsą ir „medines“ daržoves“, – pavaišindamas spurgomis su varške pasakė kepyklos savininkas.

Beje, ar tai tavernos, ar restoranai, ar kepyklos, ar mini parduotuvės, kiek pastebėjau, – šeimos verslas. Ir net sušilę sukasi ten visi šeimos nariai – pvz., restorano savininkas pats ir patiekalus į namus pagal užsakymus su „motorinke“ išvežioja, ir užsakymus prie stalelių priima, ir patiekalus atneša, vaikai stalus padengia (ant medžiaginių staltiesių, prisėdus prie stalelio klientams, užtiesiama speciali popierinė staltiesė, kuri po valgio nuimama – ir staltiesė lieka švari, ir nauja popierinė (nepralaidi, jei netyčia išpiltum padažą ar pan.), po valgio stalus nurenka, o žmona su mama virtuvėje pluša.

Per dieną miestelio gatvėmis ratus suka automobiliai, o per garsiakalbius kviečiama nusipirkti ar tai duonos bei duonos kepinių, ar tai šviežios žuvies (sudėta didelėse dėžėse tarp gausybės ledukų).

Taip pat graikai, pasirodo, patys kavą išsivirti ne mėgėjai – paskambini telefonu ir kavą tau pristato kur tau reikia. Kaip pasakojo vietinė gidė lietuvė Daiva, ir į alyvuogių laukus buvo atvežę. „Vaikščiojom kartą, užsimanėm kavos, paskambinau ir atvežė – net į alyvuogių laukus“, – apie vietinės kavos gaminimo/negaminimo ypatumus pasakojo prieš 25 metus į Graikiją emigravusi šiauliškė.

„Ar viskas gerai?“ – prieina tavernos prie jūros „Peri Anemou“ savininkas Periandros. Čia taip skanu, sakau, kad jaučiu, jog į Lietuvą grįšiu „pasitaisiusi“. „Nekreipkit dėmesio“, – juokiasi graikas.

Net keista, kad dar turi jėgų juokauti, nes visa šeima sukasi kaip bitės: tavernoje galima nusipirkti jų bičių medaus (skaniausias ir geriausias, sakė, čiobrelių, todėl pats brangiausias – 12 eurų kilogramas), jų pačių auginamų ir vakuotų bei marinuotų alyvuogių, visą diapazoną įvairiausių džemų (nuo vyšnių, abrikosų, apelsinų, bergamotų iki braškių ir pan.) – aišku, jų pačių augintų ir gamintų, namų gamybos citrinos limonado, vynuogių sulčių (kuriomis apšlakstoma raudona mėsa prieš baigiant kepti – tai graikų gaminimo viena iš sultingos ir skanios mėsos kepimo paslapčių), jų gamybos vyno bei kitos jų pačių gamintos produkcijos.

Stovėjau, į visas šitas gėrybes žiūrėjau ir negalėjau patikėti – štai ką reiškia Graikija, demokratijos lopšys! Turi bičių, medaus? Augini apelsinus, citrinas, vynuoges ir t.t.? Valio – gaminkis džemus, vakuok alyvuoges ar spausk alyvuogių aliejų, gamink sultis ar limonadą, ar vyną ir savo produkcija prekiauk. Periandro žmona Stavroula niekaip negalėjo suprasti, apie kokias „sanepidemijas“ aš jos klausiu: pagamino džemus, užklijavo pavadinimus ir kainas ant stiklainių ir prekiauja savo tavernoje. Visame Peloponeso pusiasalyje žino, kad šios šeimos pagaminta produkcija gera ir skani, ir perka. Viskas. Elementaru.

O Lietuvoje ar tokį dalyką mūsų lietuviškosios darbščiosios rankos įsivaizduoja? Kad skaniai primarinuotum ar privakuotum savo daržo gėrybių ir prekiautum – ar tai savo kavinėje, ar restorane, ar dar kur? Ar tiesiog iš savo vynuogių gamintum vyną? Tiesiog, štai taip, paprastai, kaip graikai? Taip supultų „sanepidemijos“, „mokesčiai“, „policijos“ ir t.t., ir pan., kad atšoktų fantazija ne tik savo produkciją pardavinėti, bet ir apskritai gaminti, ir būtų tik vienas noras – savo daržus žolėmis užleisti arba… tiesiog susikrauti lagaminus ir emigruoti.

Oi, vos nepamiršau turgaus! Turgus čia būna penktadieniais. Kainos… 15 kg arbūzas – 6 eurai, trešnės – po 2 eurus kg. Visokių šviežiausių gėrybių, įvairiausių riešutų – tik gyvenk, kaip sakoma, ir žvenk!

Beje, kalbant apie šeimos verslą – ir restoranuose ar tavernose gaminama mėsa įprastai būna iš pačių šeimų ūkių. O tais atvejais, jei mėsa – ne pačių ūkyje išauginta, ji perkama iš ūkininkų. Tarp kitko, Lietuvoje nebuvau didelė avienos gerbėja dėl specifinio jos kvapo. O Graikijoje teko ragauti

ją taip gerai ištroškintą (vienoje tavernoje – apelsinų sultyse), tokią minkštą, be to specifinio avienos kvapo, kad net pati burnoje tirpo! Nėra abejonių – skanesnės mėsos gyvenime nebuvau valgiusi!

Rytai prasidėdavo buto terasoje – su kavos puodeliu, graikišku jogurtu, tsidziki (panašūs į mūsų žiogus) griežimu ir vaizdu į beveik kilometro aukščio kalną su vienuolynu pačiame kalno viršuje. Ten užkilti pasisekė jau pirmomis atostogų dienomis. Vežė Kostas, Kristinos, buto šeimininkės, brolis. Pėsčiomis, ožkų keliais, tiesiau, bet įkopti į kalno viršūnę reikėtų keturių valandų. Siauru keliu kilti į kalną automobiliu gaunasi 20 km, bet įvažiuoji per pusvalandį.

Kaip tik patekau į vienuolių atliekamas apeigas. Iš graikų kalbos išvertus tas vienuolynas vadinasi „Šv.Mergelės Marijos“, jame – vienuolės moterys.

Vakarais ant kalno viršūnės užsidega didelis kryžius, kuris spingsi tarsi koks laimės žiburys, esantis aukštai, aukštai ant kalno – iš kurios pusės į ką kalną bepažvelgsi. Anksčiau tas kryžius šviesdavo visą naktį, bet ir į Graikiją atėjus brangios elektros laikams (pas juos tas „brangu“ kelis kartus pigiau nei pas mus), vienuolyne įsijungė taupymo režimas – vidurnaktį kryžiaus šviesa išjungiama…

Nors kylant į kalną nuo aukščio galva kartais ir susisukdavo, o ausis užguldavo tarsi lėktuvo pakilimo metu, baimės nejaučiau: prieš posūkius Kostas papypsėdavo (kad, jei atvažiuoja iš priekio mašina, girdėtų), vežė saugiai, ramiai ir atsakingai. Ir visą kelią kažką pasakojo, pasakojo, pasakojo… Graikiškai, angliškai įterpdamas tik vieną kitą žodį.

Vėliau atradau, kaip susikalbėti: per interneto vertėją – parašau sakinį lietuviškai, ir vertėjas išverčia jį į graikų kalbą. Ypač tai padėdavo nedidelėse parduotuvėlėse, kurių savininkai – vyresnio amžiaus žmonės, mokantys tik savo, graikų kalbą.

Štai ir vėl susiduriame su smulkiuoju verslu – ar tai būtų nedidelė miestelio parduotuvėlė (didesnis prekybos centras „My market“ stovi miestelio pakraštyje, centre – tik mažos parduotuvėlės, kepyklos ir maitinimo įstaigos), ar, pvz., ledų rojus (taip pavadinau nuotraukoje matomą ledainę) – čia darbo valandų nerasite. Prireikė nusipirkti ką nors pirmą valandą nakties? O gal naktį norite pasėdėti ledainėje ant jūros kranto ir pasmaližiauti? Jokių problemų – kol yra žmonių, tol ir dirba.

Beje, graikai – tikri patriotai. Nuo Atėnų iki Peloponeso pusiasalio niekur nemačiau jokių Ukrainos vėliavų, ant daugelio namų – graikiškos vėliavos, negirdėjau per radijas jokių ukrainietiškų dainų, o prie parduotuvių durų kelio neužtverdavo jaunuoliai su aukų dėžėmis: „Paaukokite“. Visose tavernose ar restoranuose bei pliažuose skamba graikiškos dainos. Karas Ukrainoje pas juos gyvena televizoriuose. Ta pati propaganda, kaip ir pas mus. Todėl daugelis jų televizorius tiesiog išjungę – nenori pasiduoti emocinei psichozei, džiaugiasi vasara, daug laiko leidžia su vaikais, maudosi jūroje, nes, sako, „karas Ukrainoje – tai Rusijos ir Amerikos reikalai, kai jie nuspręs, tai karas ir baigsis, ir mums dėl to verkti ir rautis plaukus nuo galvos nereikia“.

Ir iš tiesų – Graikija nuostabi vieta pailsėti nuo mūsų psichiką prievartaujančios ir mūsų emocijomis manipuliuojančios Lietuvos politikos.

Turbūt ne vienas jūsų matėte garsųjį „Skrydį virš gegutės lizdo“ su Džeku Nikolsonu: kai Nikolsono herojus suorganizuoja pabėgimą iš beprotnamio ir beprotnamio gyventojai vieną dieną mėgaujasi laisve – plaukioja kateriu ir laimingi džiaugiasi gyvenimu? Taip jaučiausi ir aš – tarsi ištrūkusi iš „beprotnamio“, kuriam vadovauja kolektyvinė „gerovės valstybė“ su „karo partija“ priešakyje…

Apie paslaptingas ir ypatingas Graikijos vietas ir žodžiais neapsakomas patirtis ir pojūčius – kitame numeryje.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą