Teisinis reguliavimas, susijęs su reikalavimu pasitikrinti dėl užkrečiamosios ligos norint dirbti nustatytus darbus ar užsiimti tam tikra veikla, neprieštarauja Konstitucijai

0
181
KK nuotr.
- Reklama -

Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu Konstitucijai neprieštaraujančiomis pripažino Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 1 dalį ir Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies nuostatą „Darbuotojas, atsisakęs nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, <…> perkeliamas toje pačioje darbovietėje į kitą darbą, kurį jam leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę, o jeigu tokių galimybių nėra, nušalinamas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio“.

Ši konstitucinės justicijos byla nagrinėta pagal pareiškėjos Seimo narių grupės prašymą. Konstitucinis Teismas vertino, ar Įstatymo 18 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, įtvirtinančiam asmenų lygiateisiškumo principą, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <…> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas“, taip pat ar Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies nuostata „Darbuotojas, atsisakęs nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, <…> perkeliamas toje pačioje darbovietėje į kitą darbą, kurį jam leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę, o jeigu tokių galimybių nėra, nušalinamas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio“ neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę <…> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 18 straipsnyje, kuriame reguliuojamas privalomas sveikatos tikrinimas dėl užkrečiamųjų ligų, be kita ko, ginčytoje jo 1 dalyje, nustatytas reikalavimas darbuotojui privalomai pasitikrinti sveikatą, o Vyriausybei yra pavesta nustatyti Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, sąrašą ir Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, pasitikrinusiems ir (ar) periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, sąrašą, taip pat juose nurodytų darbuotojų tikrinimosi, ar neserga minėtomis užkrečiamosiomis ligomis tvarką.

Spręsdamas dėl ginčytos Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <…> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas“, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, be kita ko, reiškiantis, kad draudžiama poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykius, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymais. Įstatymuose nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka. Konstitucija nereikalauja įstatymu reguliuoti tam tikrų su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių, jie gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais aktais – aktais, reglamentuojančiais žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius, atskirų žmogaus teisių įgyvendinimo tvarką ir pan.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, suponuoja ir valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos įgyvendinti šią teisę. Įgyvendindamas iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies kylančius įgaliojimus, atsižvelgiant į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygas, įstatymų leidėjas kartu turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos įgyvendinti ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žmogaus konstitucinę teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, siekdamas, kaip nurodyta ginčyto teisinio reguliavimo parengiamuosiuose dokumentuose, užkirsti kelią užkrečiamųjų ligų plitimui ir užtikrinti visuomenės sveikatą bei saugumą, Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje pavedė Vyriausybei nustatyti minėtus sąrašus, taip pat šiuose sąrašuose nurodytų darbuotojų tikrinimosi, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, tvarką, taip sudarydamas prielaidas įgyvendinti Įstatymo 18 straipsnio nuostatose įtvirtintą bendrą reikalavimą darbuotojams privalomai pasitikrinti, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, be kita ko, tomis, dėl kurių paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas.

Taigi, priešingai, nei teigė pareiškėja, ginčytoje Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas ne pavedė Vyriausybei nustatyti teisinį reguliavimą, kuris gali būti nustatytas tik įstatymu, o sudarė prielaidas įgyvendinti minėtą Įstatyme įtvirtintą bendrą reikalavimą darbuotojams privalomai tikrintis sveikatą ir detalizuoti, kokiose darbų ir veiklos srityse dėl jose galimos didesnės užkrečiamųjų ligų išplitimo rizikos šis reikalavimas yra taikytinas, taip pat reglamentuoti šio reikalavimo įgyvendinimo tvarką, procedūrinius santykius.

Vadinasi, įtvirtindamas tokį ginčytą teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas vykdė, be kita ko, iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies kylančią pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos įgyvendinti žmogaus konstitucinę teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Įstatymo 18 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <…> turi turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas“.

Konstitucinis Teismas nutarime taip pat pabrėžė, jog ginčytas Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas savaime nereiškia, kad kurie nors asmenys yra diskriminuojami arba kad kuriems nors asmenims yra suteikiama privilegijų. Šioje ginčytoje Įstatymo nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos įgyvendinti Įstatymo 18 straipsnyje įtvirtintą bendrą reikalavimą darbuotojams privalomai pasitikrinti, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis: siekiant suvaldyti užkrečiamųjų ligų plitimą, Vyriausybei pavesta nustatyti darbų ir veiklų sritis, kuriose užkrečiamųjų ligų išplitimo rizika gali būti didesnė ir kuriose visiems dirbantiems asmenims minėtas reikalavimas taikomas vienodai. Todėl, Konstitucinio Teismo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu pažeistas Konstitucijos 29 straipsnis.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad ginčyta Įstatymo 18 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <…> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas“.

Spręsdamas dėl ginčytos Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies nuostatos atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę <…> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti ribojama, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus. Apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Pagal konstitucinį proporcingumo principą, teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti. Tai suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.

Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta konstitucinė žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą aiškintina kartu su šioje dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teise turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas; konstitucinė teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas suponuoja darbdavio pareigą užtikrinti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, taip pat valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų sudarytos teisinės prielaidos įgyvendinti šią teisę. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas šią pareigą, gali nustatyti, kad tose darbovietėse, kuriose nustatytas staigus užkrečiamosios ligos išplitimas, būtų taikomos tam tikros teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygos, susijusios su žmonių užkrečiamųjų ligų plitimo valdymu (kontrole), be kita ko, reikalavimas įgyvendinti priemones, kurių privaloma imtis siekiant suvaldyti užkrečiamosios ligos staigų plitimą ir sumažinti riziką kitiems asmenims, be kita ko, darbuotojams, užsikrėsti plintančia liga. Atsižvelgiant į žmonių užkrečiamųjų ligų įvairovę, jų ypatumus, išplitimo mastą ir keliamą riziką sveikatai ir gyvybei, jų valdymui (kontrolei) darbovietėje gali būti taikomos tiek bendro pobūdžio priemonės (kaip antai reikalavimas darbuotojui pasitikrinti, ar neserga plintančia užkrečiamąja liga), tiek specialios priemonės, kurių pasirinkimą nulemia tam tikros užkrečiamosios ligos ypatumai.

Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad ginčytoje Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį darbuotojas, atsisakęs nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, arba nepasitikrinęs be labai svarbių priežasčių, nušalinamas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio, iki tos dienos, kol jis pasitikrins, ar neserga užkrečiamąja liga, jeigu nėra galimybių skirti jį dirbti nuotoliniu būdu arba perkelti toje pačioje darbovietėje į kitą darbą. Tokiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas, siekdamas konstituciškai svarbaus tikslo – užkirsti kelią užkrečiamųjų ligų plitimui ir užtikrinti visuomenės sveikatą bei saugumą, nustatė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygą, t. y. reikalavimą darbuotojui nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, taip pat šio reikalavimo nesilaikymo padarinius. Vadinasi, įstatymų leidėjas įgyvendino ir iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies kylančią pareigą sudaryti teisines prielaidas užtikrinti konstitucinę teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad, pagal Įstatymo 18 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, darbuotojas yra nušalinamas nuo darbo nemokant jam darbo užmokesčio tik tuo atveju, kai nėra galimybių taikyti kitų toje Įstatymo nuostatoje nustatytų priemonių – atsižvelgiant į darbo pobūdį, skirti darbuotoją dirbti nuotoliniu būdu arba perkelti jį toje pačioje darbovietėje į kitą darbą, kurį jam leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę. Taigi, pagal ginčytą teisinį reguliavimą, darbuotojo nušalinimas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio, iki tos dienos, kol jis pasitikrins, ar neserga užkrečiamąja liga, taikomas tik tokiu atveju, kai, atsižvelgiant į darbo pobūdį ir sveikatos būklę, siekiant užkirsti kelią užkrečiamųjų ligų plitimui ir užtikrinti visuomenės sveikatą bei saugumą, toje darbovietėje nėra galimybių taikyti kitas priemones ir jam leisti dirbti nesukeliant grėsmės kitų darbuotojų sveikatai ir saugumui.

Be to, pagal ginčytą Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies nuostatą, darbuotojas yra nušalinamas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio, tik laikinai, t. y. iki tos dienos, kol jis pasitikrins, ar neserga užkrečiamąja liga, o terminas, per kurį darbuotojas negauna darbo užmokesčio, priklauso nuo paties darbuotojo, t. y. nuo to, kada jis įvykdys pareigą minėtais atvejais privalomai pasitikrinti sveikatą. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad ginčytoje Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu yra paneigiama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos žmogaus teisės laisvai pasirinkti darbą prigimtis bei jos esmė, kad yra nesilaikoma konstitucinio proporcingumo principo, be kita ko, iš jo kylančio reikalavimo įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus.

Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, pagal ginčytą Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies nuostatą, darbuotojas, nesant galimybės kitomis priemonėmis užtikrinti, kad nekiltų grėsmės kitų darbuotojų sveikatai bei saugumui, yra nušalinamas nuo darbo nemokant jam darbo užmokesčio tik todėl, kad jis neatitinka įstatymų leidėjo, siekiant konstituciškai pagrįsto tikslo užkirsti kelią užkrečiamųjų ligų plitimui ir užtikrinti visuomenės sveikatą bei saugumą, nustatytos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygos, t. y. reikalavimo darbuotojui nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas nurodė, kad, pagal Konstituciją, be kita ko, jos 28 straipsnį, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, be kita ko, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, 53 straipsnio 1 dalies garantuojamos kitų darbuotojų teisės į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas.

Taigi pagal ginčytą Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies nuostatą tuo laiku, kai yra nušalintas nuo darbo, darbuotojas neatlieka jam pavesto darbo ir toks nušalinimas nemokant jam darbo užmokesčio, yra taikomas laikinai, t. y. iki tos dienos, kol jis pasitikrins, ar neserga užkrečiamąja liga, ir toks nušalinimo terminas priklauso nuo paties darbuotojo.

Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad yra pažeidžiama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata „kiekvienas žmogus <…> turi teisę <…> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“.

KT inf.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą