Black Sabbath – Black Sabbath (arba Daužyk galvą į sieną tol, kol pradėsi matyti vaiduoklius)

0
16
- Reklama -
Albumo viršelis
Albumo viršelis

Gediminas Radvila 

Dėl aiškių priežasčių aš prieš kelias savaites pradėjau rašyti legendinių praeities albumų sąrašą su jų išleidimo datomis. Nežmoniškai ilgą laiką kūriau tą sąrašą, bet kažkokiu magišku būdu sugebėjau praleisti vieną iš svarbiausių ir mano mėgstamiausių įrašų – „Black Sabbath“. Gaila, nes jei būčiau prisiminęs, tai straipsnis būtų pasirodęs kaip tik per albumo penkiasdešimtmetį. Tačiau nieko tokio. Nors ir kiek pavėluotai, aš vis tiek nepraleisiu galimybės pakalbėti apie šią tikrų tikriausiai magišką muziką.
1970 metais tuo metu nežinoma grupė iš Birminghamo išleido savo pirmąjį albumą, pavadintą pagal save. Albumas po truputį užslinko į Anglijos topų aštuntą vietą, o Amerikoje – į topų keturiasdešimtuką. Tuo metu tu galėjai manyti, kad tas įrašas buvo kaip pirstelėjimas vėjyje – jis buvo parduotas vidutiniškai daug egzempliorių ir kritikai jo labiau nemėgo nei šuns išmatų. Tačiau jis pradėjo vieną iš didžiausių muzikinių karjerų ir visiems žinomą žanrą – metalą.
Tuo metu muzika slinko vis sunkesniu garsu. Bitlų „Helter Skelter“, Steppenwolf „Born to be Wild“ ir Led Zeppelin ankstyvieji albumai inkorporavo elektrines gitaras, energingus vokalus ir bliuzo įkvėptas gitaros solo. Toks sunkusis rokas buvo labai įžymus ir įkvėpė daug to, kas atėjo po jo. Tačiau ta muzika sklido masinio populiarumo keliu ir, nors ir kokia gera buvo, jai tiesiog kažko trūko.
Ir, štai, pasirodė „Black Sabbath“. Jie paėmė mano visus minėtus elementus ir uždėjo sluoksnį tamsumo, tamsesnio už naktį Sibire, ir pykčio, kuris susikaupė per ilgus metus, praleistus grupei gyvenant viename iš tamsiausių ir labiausiai užterštų miestų Anglijoje, bei tuo metu visu galingumu degančiu Vietnamu karu.
Grupės dainininkas Ozzy Osbourne dainavo apie košmarus, magus, velnius ir didelį blogį, o gitaristas Tommy Iommi grojo šiurpulius keliančius rifus ir solo. Tad tas albumas buvo natūrali muzikinė evoliucija, kuri surinko visus populiarius elementus, apvertė aukštyn kojom ir perdažė juodai.
Tas įrašas buvo gūsis naujo oro ir toks geras, kad sukūrė vieną iš populiariausių žanrų. Nors ir jis buvo tuo meto muzikinė aukštuma, jis neprilygo Led Zeppelin ar Deep Purple įrašų populiarumui ir pačių „Black Sabbath“ buvo aplenktas po tik kelių mėnesių, kai jie išleido savo antrą, nepakartojamą albumą – „Paranoid“.
Asmeniškai man geriausia „Black Sabbath“ pirmo albumo daina – „N.I.B“. Tai nuostabiai tamsus, ganėtinai sudėtingas ir neapsakomai įsimintinas kūrinys. Daina prasideda su bosinės gitaros dalimi, o po jos įsispiria Tommy Iommi legendinis gitaros rifas. Žodžiai primena meilės istoriją, tačiau giliau įsiskaičius aiškiai matosi, kad daina yra apie meilę pačiam velniui. Priedainis yra labai įsimintinas ir man skamba lyg kelionė per dykumą prie saulėlydžio.
Daina tiesiog puiki – tam metui naujoviška, bet ne avantgardiška ir baisiai gerai atlikta – taip pat, kaip dauguma „Black Sabbath“ dainų.
Kaip jau daug minėjau, šis, jau penkiasdešimtmetį atšventęs albumas, paliko didelį palikimą – dėl jo „Black Sabbath“ išgyveno gigantišką karjerą ir iš jo kilo visas kitas metalas. Galima drąsiai sakyti, kad šis įrašas labai geras, atlaikė laiko išbandymą ir nebus niekada pamirštas.

Pagal “Karštas komentaras” Nr.5 (2020 02 28 – 03 13) 

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą