Seimas jus privalomai rašo į organų donorus – kur atsisakyti?

1
16267
- Reklama -

Ada Sabaitytė

Daugelį neramina vis didėjantis „medicininis spaudimas“ žmonėms. Valdžia, kaip institucija, rodo vis didesnį rūpestį ne tik žmogaus sveikata, bet nori, kad tas žmogus pirmiausiai pasirūpintų visais kitais, o tik po to pačiu savimi. Pasiekti tokiam tikslui skleidžiamos tos vadinamos socialinės reklamos, kuriose sakoma: „tu privalai dėl kitų“ arba „būkime socialiai atsakingi“, „rūpinkimės kitais“ ir pan.

Kadangi tokie pasakymai yra mažų mažiausia veidmainiški ir visai netinkami tokioje sistemoje, kur viskas yra perkama ir parduodama, nenuostabu, kad žmonės, turintys sveiką mąstymą, labai atsargiai vertina tokius pasisakymus ir tokias akcijas.

Tikrai keistai skamba, kai valdžioje esantys veikėjai suka žmonėms galvas, vis pasakodami apie kažkokius „taupymus“ ir visur kaišiodami sąvokas „ekonomiška – neekonomiška“. Taip mūsų valdantiesiems „betaupant“, prisigyvenome iki to, kad neapsimoka, t.y. „neekonomiška“ turėti tiek vaikų darželių, mokyklų, ligoninių, bankomatų (ar šiaip bankų skyrių), policijos padalinių, budinčių visą parą, vaikų namų, šauktinių karių (atsimenate, kaip Landsbergio partijos narė Juknevičienė pasisakinėjo prieš šauktinių kariuomenę ir sakė, kad, kai reikės, pasisamdysime profus!), pašto skyrių, be to, neapsimoka turėti valstybinių įmonių, kurios valdytų ir saugotų strategiškai svarbias valstybės ūkio šakas (pvz.: energetikos įmonės, miškai, geležinkeliai ir kt.), o kaimo žmonėms kalama į galvas, kad neapsimoka laikyti gyvulių, turėti daržų ir pan. Be to, kaip suprantu, jau neapsimoka turėti vaikų (child free), o greitai „suprasime“, kad ir senius labiau apsimoka išvežti į mišką vilkams suėsti (tik priminsiu, kad reikia rogučių nepalikti miške) ir t.t. ir pan.

Ir taip smarkiai „betaupant“ ir „ekonominant“ visose žmonėms svarbiose gyvenimo srityse, valstybės skola kažkodėl auga ne dienomis, o valandomis!

Taigi, iš vienos pusės, Lietuvoje triūsiantys seimūnai, vyriausybės ir visokios kitokios valdžios veikėjai su tauta kalba labai paprastai: apsimoka – neapsimoka – ir tiek žinių. Iš kitos pusės, staiga ima suokti apie artimo meilę bei rūpestį kitais ir tai daro, sakyčiau, labai iškreiptomis formomis. Užtenka vien prisiminti šūkį „Geri vaikai tėvų nelanko“ arba būtiną skiepijimą, kuris, pasirodo, kad visai nebuvo privalomas, o savanoriškas(?) ir skiepytis mes turėjome net ne dėl savęs, o „dėl kitų“!? (Tik nepasako, kas tie „KITI“?)

Normalus, eilinis pilietis, turintis atjautą ir suprantantis, kad reikia rūpintis ne vien savimi, bet ir artimaisiais, visada žodį „kiti“ supras, kad kalbama apie kitus žmones. Tuo tarpu vertinant, kad ir paskutinę, porą metų trukusią akciją su skiepais, kyla negera mintis, kad tie „kiti“, vardan kurių buvome taip raginami skiepytis, yra ne mūsų kaimynai ar šiaip, gatvėje sutinkami žmonės, o tie, ką kiekvieną vakarą eilinis Lietuvos gyventojas mato TV ekranuose. Štai jie ir yra tie „KITI“, kurių gerovei užtikrinti būtinai reikėjo, kad visi būtume paskiepyti daugybe „ukolų“, pavadintų visokiais gražiais vardais: Sustiprinančioji, Patvirtinančioji, Aktyvinančioji ir t.t. Dulkys net pavadinimų būtų pritrūkęs, jei nebūtų kilęs karas ir skiepytojai nebūtų kiek atsitraukę.

Tačiau ta miela kompanija niekaip nerimsta ir dabar, atvirai, įstatymų lygmenyje, sako, kad mes esame buki, kvaili, nežinantys kas ir kaip ir, savaime suprantama, „elgiamės neekonomiškai“, nes numirę nenorime, kad mus išmontuotų ir Daktarai atsirinktų dar geras „atsargines dalis“, esančias mumyse, t.y. širdį, gal ragenas, o gal ir inkstus ar kokias kepenis – maža ko gali prireikti!

Tuo tarpu, mirusieji ir jų artimieji, mano, kad tie organai yra jų ir nori visa tai pasiglemžti ir nusinešti su savimi į kapus, nesuprasdami, kad tai irgi yra gryni pinigai ir pelnas. Tai yra NEEKONOMIŠKA!

Matyt, tai tikrai yra svarbus ir visaapimantis klausimas, nes juo prieš kiek laiko be galo susirūpino tokios, iš pirmo žvilgsnio, skirtingų politinių ir vertybinių nuostatų atstovės, kaip ponia Širinskienė ir ponia Sejonienė. Ponia Širinskienė teikė, deja, nesėkmingai, įstatymo projektą, kuriuo norėta suaktyvinti donorystę Lietuvoje. Ją tikriausiai paveikė tobulinimasis Amerikoje, Džordžtauno universitete.

Ponia Širinskienė, kaip gabi mokinė, matyt, gerai perprato tobulą „laisvojo pasaulio“ modelį, todėl savo teikiamo įstatymo aiškinamajame rašte ir nurodė JAV, kaip sektiną pavyzdį donorystės reklamos ir aktyvinimo srityje. Be to, poniai Širinskienei labai rūpėjo ir, manyčiau, teberūpi, kaip padaryti plataus masto, nuolat veikiančią donorystės reklamą Lietuvoje. Be to, suprantama, ta reklama turi būti valstybinė!

Tai iš vienos pusės, visi tie, kas yra „prie valdžios“, sako, kad reikia mažinti valstybės dalyvavimą strategiškai svarbių sričių valdyme (geležinkeliai, laivynas, miškai ir t.t.t ir pan.), o iš kitos pusės bandoma užmesti Valstybei naštą kažkokių donorystės skatinimo reklamų, visokių e-sveikatų ir panašių virtualių kontorų, kurias, pagal jų pobūdį, reikėtų sujungti į kokį holdingą, jį pavadinti „Ragai, nagai ir kanopos“ – būtų gražu, šiuolaikiška ir atitiktų esmę.

Tik gaila, kad ponia Širinskienė, taip gerai pasitobulinusi, buvo nustumta kitos savo bendražygės – ponios Sejonienės, kuri „išstojo“ su dar griežtesniu šio įstatymo patobulinimu. Aišku, esant tokioms aplinkybėms, abi bendradarbės negalėjo laimėti – laimėjo tik viena. Tačiau svarbu, kad siekiai yra bendri – abi seimūnės mato ir žino, kad tik organų transplantacijos aktyvinimas išgelbės visuomenę. Gal taip nutiko todėl, kad ponia Sejonienė save geriau pareklamavo? O ji apie save pasakė štai ką: „Svarbiausia – esu patriotė ir tikiu, kad galiu dirbti Seime ne tik medikų, bet visų tautiečių labui“, o ponia Širinskienė nesugebėjo sukurti tokio opuso.

Įvertinus tai, kad visi buvo išgąsdinti tokio Seimo narių išpuolio prieš savo piliečius, įstatymiškai įteisinant nuostatą, kad žmogus, neparašęs nesutikimo būti donoru, automatiškai tampa potencialiu donoru, iš kurio, esant poreikiui, galima išsipjauti tai, ko daktarams tuo metu prireiks, „Karštas komentaras“ pateikė Nacionaliniam transplantacijos biurui ir Sveikatos apsaugos ministerijai klausimus apie naujas įstatymo nuostatas.
Atsakymą atrašė Nacionalinis transplantacijos biuras. Atsakymo rengėjas nepasirašė po savo raštu, bet jį išsiuntė iš šios kontoros oficialaus elektroninio pašto adreso.

Primename, kad šiam biurui vadovauja direktorė Audronė Būdziuvienė, kuri, reikia manyti, yra daktarų bendruomenės atstovė. Kadangi atsakymo raštas nėra pasirašytas, vadinasi, pagal bendrą tvarką, galime laikyti, kad atsakymą parengė pati direktorė Audronė Būdžiuvienė (bet tada reikia pastebėti, kad atsakymas nėra nei teisiškai, nei administraciniu požiūriu raštingai parašytas. Matant nekompetenciją tokiame paprastame dalyke, tikrai negalime būti tikri, kas vyksta, o kai taip, taip, tai visada geriau atsisakyti to, ko tau tikrai nereikia).

Iš pateiktų atsakymų kaip ir aišku, jog atsisakymą galima parašyti bet kada ir nėra prievolės jį parašyti būtinai iki liepos 1 dienos. Tačiau šiame įstatyme slypi kur kas didesnės grėsmės: visų pirma, tai visai nežmoniška nuostata, kuri sako, kad tėvai už savo nepilnamečius vaikus negali parašyti atsisakymo nuo donorystės! KODĖL? Kodėl tėvai, būdami teisėti vaiko atstovai, yra apribojami tokiuose svarbiuose dalykuose?

Tuo tarpu kituose įstatymo punktuose atsiranda tokios formuluotės, kad esant kažkokioms aplinkybėms (nusakoma, kokios jos), sutikimą dėl vaiko pavertimo donoru, sutikimo klausiama tėvų??? Arba kitų vaiko atstovų?? Kažkaip nesiriša tie dalykai.

Kitas grėsmingas dalykas yra draudimas bet kokių komercinių sandorių ir už tai grasinama baudžiamąja teise, bet nedraudžiama išvežti donorų organus į užsienį…

O įvertinus tai, kad tokiam, chrestomatiniu pavyzdžiu tapusiam, Deividui Rokfeleriui buvo atliktos 6-9 širdies persodinimo operacijos*, mes niekada negalime žinoti, kam ir ko iš mūsų gali prireikti. O ,,užsienis“ yra užsienis – ten ir galimybės, ir pinigai kitokie ir, beje, įstatymai.

Atsisakymus reikia teikti tam Nacionaliniam transplantacijos biurui prie Sveikatos ministerijos. Aktyvi nuoroda yra pateikiama straipsnio pabaigoje.

Dėl vaikų – reikėtų, kad tėvai vienytųsi ir reikalautų iš Seimo narių, jog jie įteisintų galimybę tėvams parašyti atsisakymą už savo vaiką ir tas atsisakymas turėtų galioti iki vaiko pilnametystės. Jų aiškinimas, kad, kai vaikas „užaugs, tai tada galės parašyti atsisakymą dėl donorystės“ – čia yra ne kas kita, kaip marketinge naudojamas pratinimas prie vadinamų „mikroįsipareigojimų“.

Daug rimtesnis argumentas turėtų būti toks: vaikas užaugęs ir sulaukęs pilnametystės galėtų pats apsispręsti tapti donoru ir išsiimti tą Ponios Širinskienės trokštamą donoro kortelę.

Beje, dėl įstatymo pataisymo šia linkme galima būtų kreiptis į pačią ponią Širinskienę – ji tikrai yra dora krikščionė, visur besirūpinanti žmonėmis, be to, teisininkė – tikrai labai rimtai reikėtų apsvarstyti galimybę visiems kreiptis į ją, kad sutvarkytų įstatymą šiuo aspektu.

Dar teisingesnė įstatymo nuostata būtų tokia, kad vaikai iki pilnametystės JOKIOMIS aplinkybėmis negali būti naudojami kaip donorai! Ir jokia daktarų ar vaiko teisių komisija ar kas bebūtų tie „teisėti vaiko atstovai“ negalėtų duoti jokių sutikimų dėl vaikų donorystės.

Beje, neteko matyti ar girdėti, o kaip yra su Seimo nariais? Ar jie visi, balsavę už tokias prievartines įstatymų nuostatas, turi asmenines donorų korteles? Gal kur nors reklamavosi ir rodė, kaip aktyviai jie patys dalyvauja donorystės programose? Ar jų vaikai ir kiti artimieji yra aktyvūs donorai ir yra įsitraukę į donorų registrą?

„KARŠTO KOMENTARO“ KLAUSIMAI, PATEIKTI NTB (Nacionalinis transplantacijos biuras)

Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės ir transplantacijos įstatymo pakeitimai neramina didelę visuomenės dalį, apie ką sprendžiame iš užduodamų klausimų. Esant tokioms aplinkybėms, kreipiamės į Jus, ir prašome atsakyti į pateiktus klausimus:

1. Ar yra nustatytas terminas iki kurio gyventojai turi pateikti atsisakymą dėl organų donorystės,( pvz.: iki 2023 m liepos 1 dienos), nes vėliau to nebebus galima padaryti?

2. Jeigu taip, tai iki kokios nustatytos datos tai reikia padaryti?

3. Ar, praleidus tokią datą, yra numatoma kokia nors galimybė vėliau išreikšti savo valią, atsisakant „numanomo“ sutikimo?

4. Ar įstatymo pakeitimai dėl privalomos/ numanomos donorystės (kai atsisakymo nepateikimas yra traktuojamas, kaip pasyvus sutikimas ) yra taikomas ir vaikams, bei kūdikiams?

5. Jeigu taip, tai kokius dokumentus turi užpildyti ir pateikti tėvai, norintys pateikti atsisakymą dėl savo vaikų donorystės?

6. Gal norite pridėti savo komentarą, šiuo klausimu?

NTB ATSAKYMAS:

Laba diena,
Pateikiame NTB atsakymus.

1,2,3 klausimai:
Kiekvienas veiksnus asmuo, būdamas gyvas, gali pareikšti nesutikimą organų donorystei po savo mirties. Galimybė išreikšti nesutikimą yra dabar ir išliktų, jeigu Seimas pritartų donorystės modelio pakeitimui į numanomo sutikimo modelį bei modeliui įsigaliojus.

4, 5, 6 klausimas

Vien tik tai, kad žmogus mirė, nereiškia, kad jis automatiškai tampa/taps organų ir/ar audinių donoru. Donorystės procesas įmanomas tik reanimacijos skyriuje konstatavus smegenų mirtį arba negrįžtamai nutrūkus kraujotakai ir kvėpavimui (neplakančios širdies donorystė) t.y. nustačius mirties faktą. TAČIAU artimųjų sutikimas yra BŪTINAS net ir tais atvejais, kai žmogus yra pasirašęs donoro kortelę ir išreiškęs savo norą po mirties tapti donoru. Pavyzdžiui, praėjusiais metais potencialiais donorais tapo 117 žmonių (jiems buvo nustatyta smegenų mirtis ar negrįžtamai nutrūkusi kraujotaka ir kvėpavimas). 46 žmonių artimieji pritarė donorystei ir jie tapo efektyviais donorais. 35 žmonių artimieji nepritarė donorystei ir organų donorystės procesas nebuvo vykdomas. 36 žmonės po savo mirties negalėjo tapti organų ir/ar audinių donorais dėl savo sveikatos būklės t.y. turėtų kontraindikacijų organų donorystei. Statistiką galite pamatyti čia: https://ntb.lrv.lt/lt/statistika/donoryste

Lietuvos Respublikos žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės ir transplantacijos įstatymo 5 straipsnio 3 dalis nurodo, kad mirusiojo artimųjų dėl organų donorystės atsiklausiama tokia pirmumo tvarka: sutuoktinio, pilnamečių vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių (seserų). Gavus vieno iš šių asmenų sutikimą nustatyta pirmumo tvarka, kitų mirusiojo artimųjų sutikimo neklausiama. Gavus vieno iš šių asmenų nesutikimą nustatyta pirmumo tvarka, mirusio asmens audinius, organus paimti ir atiduoti transplantacijai draudžiama.

Tais atvejais, kai smegenų mirtis konstatuojama vaikams, donorystės procesas priklauso nuo tėvų (įtėvių). Jiems nepritarus donorystė nevykdoma. Tai nesikeistų ir tuo atveju, jeigu įsigaliotų numanomo sutikimo modelis.

Vaikams esant gyviems pareikšti nesutikimo nėra galima, kadangi valią dėl organų donorystės po mirties būdami gyvi gali išreikšti tik 18 metų sulaukę asmenys ir tik už save.

Taip pat labai svarbu nesusimaišyti tarp sąvokų. Žmonės būdami gyvi gali pasirašyti nesutikimą/sutikimą, kuris įsigaliotų TIK jų pačių mirties atveju. Žmonės tai maišo su gyvosios donorystės sąvoka. Organų donorystė esant gyvam donorui yra galima tik išskirtiniais atvejais. Lietuvoje gyvosios organų donorystės pagalba inkstą dovanoti galima tik artimam šeimos nariui ar sutuoktiniui.

Gyvoji organų donorystė – kai transplantacijos laukiančiam žmogui (recipientui) persodinamas gyvo artimo šeimos nario ar sutuoktinio inkstas arba gali būti persodinama dalis kepenų (Lietuvoje dalies kepenų transplantacijos neatliekamos, recipientai vaikai tokioms transplantacijoms yra siunčiami į užsienio klinikas, kur jų donorais tampa artimiausi šeimos nariai).

Donoru gali tapti tik pilnametis artimas giminaitis arba sutuoktinis, kuris sutiktų dovanoti inkstą.

Gyvas nepilnametis asmuo gali dovanoti tik kraujodaros kamienines ląsteles, kurios išgaunamos iš kraujo ar kaulų čiulpų. Transplantacija iš nepilnamečio gyvo asmens gali būti atliekama tik broliui, seseriai ar tėvams ir tik tais atvejais, kai nėra tinkamo suaugusių kraujodaros kamieninių ląstelių donoro. Tokių atvejų nuo 2018 metų buvo 14.

Svarbu suprasti, kad jeigu gydytojai su žmogumi nėra aptarę gyvosios donorystės galimybės, nes jų pačių tėvams, vaikams, broliams ar sesėms nėra reikalinga inksto ar kamieninių ląstelių transplantacija, tuomet gyvosios donorystės galimybės ir nėra.

*Įvairūs šaltiniai nurodo, kad šiam turtuoliui buvo atlikta nuo 6 iki 9 širdies persodinimo operacijų.
_____________________________________________________________________
Nuoroda atsisakymo pateikimui:
https://ntb.lt/Donors/Refusals/Create

- Reklama -

1 KOMENTARAS

  1. Laba diena. Nacionalinio transplantacijos biuro vadovė buvo paskirta š.m. gegužės 26 d. Atsakymai buvo rengti ir teikti žymiai anksčiau, todėl vadovės – Audronės Būziuvienės (beje, du kartus minima pavardė yra parašyta su klaidomis) nekompetentingu atsakymu kaltinti negalite, kaip ir atstovavimu medicinai.

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!