-Ne per seniausiai su gausia delegacija buvote išvykę į Briuselį. Kokią žinią galima paskelbti ūkininkui? -paklausėme Žemės ūkio rūmų pirmininką Andriejų Stančiką.
-Galime drąsiai informuoti, kad iš Briuselio parvežėme 12 milijonų eurų. Lyginant su praėjusiais metais, tai yra dviem milijonais mažiau.
Tačiau pieno supirkimo kainos nukritusios žymiai daugiau, tad ir finansinių lėšų tiek, kiek norėtųsi, nepakanka.
Todėl tikimės dar gauti lėšų iš nacionalinio biudžeto – ką premjeras pažadėjo diskusijose su ūkininkais rugsėjo mėnesį Vilkaviškyje.
-Smulkieji ir vidutiniai ūkiai, nematydami kitos išeities, naikina pienines karvių bandas. Kokia išeitis, kai Briuselio išmokos needakvačios situacijai?
-Jei artimiausiu metu pienininkystės sektoriuje niekas nesikeis, o, pagal prognozes, panaikinus kvotas, 2015-2016 metai yra kritiniai metai, mūsų pieno sektorius gali labai akivaizdžiai susitraukti.
Šiandien giriamės, kad apie šešiasdešimt procentų perdirbtos pieno produkcijos eksportuojame. Kaip sako perdirbėjai, užsienio rinkos yra nepalankios, o eksportas – nuostolingas. Šitos problemos nebeliks, nes gamyba paprasčiausiai susitrauks, o pagaminamos pieno produkcijos pilnai pakaks vidaus rinkai.
-Pastaruoju metu stebimas pieno miltelių įvežimas į Lietuvą. Pagal statistikos duomenis, apie trisdešimt procentų pagaminamos produkcijos prekybai pateikiama iš pieno miltelių ir jų koncentratų. Kodėl neperkamas pienas iš mūsų ūkininkų?
-Tokių faktų negaliu nei paneigti, nei patvirtinti. To tikriausiai reikėtų klausti pienų perdirbėjų. Tačiau bandykime modeliuoti: kai kur gaminami ir pigiai nuperkami pieno milteliai ar jų koncentratai. Iš jų pagaminami produktai realizuojami ar vidaus rinkoje, ar eksportuojami. Dar pridėkime panašų – apie trisdešimt procentų įvežamo perdirbimui žaliavinio pieno kiekį iš kaimyninių šalių – Latvijos, Estijos, Lenkijos.
Mūsų ūkininkai pyksta, dėl ko yra įvežama perdirbimui pieno žaliava iš kaimyninių šalių, nors perdirbėjai komentuoja, kad yra per daug žaliavinio pieno vietos rinkoje ir dėl tos priežasties supirkimo kainos žemos.
Reikia sutikti, kad mūsų žemdirbiai šioje vietoje yra dempinguojami, įvežant kaimyninių šalių pieną.
Kita vertus, kažkada Latvijoje ir Estijoje buvo padarytų klaidų, neišvystyta perdirbamoji pieno pramonė. Jei iš tų šalių šiandien nebūtų superkamas pienas, pienininkystei būtų galas.
-Derliaus šventėje smulkieji pieno perdirbėjai teigė, kad perspektyvos neturėjimas smulkiuosius ir vidutinius pieno gamintojus veda prie bankroto.
-Prie bankroto veda bendra šalies politika. Europoje vykusiose protesto akcijose labai garsiai kalbėjo prancūzai, italai, olandai. Dėl padarytų didelių politinių klaidų, vystant žemės ūkį, kaip vieną iš didžiausių blogybių mini Rusijos embargą.
Toks kaltinimas nėra laužtas iš piršto – prarasta apie dvidešimt procentų ES rinkos. Tai milžiniškų pajamų praradimas, kuris veda į šios dienos chaosą.
Tačiau tai – ne ūkininkų problema, tokius sprendimus priėmė politikai. Tai – jų klaidos. Ir mes, pieno sektoriaus ūkininkai bei gamintojai, o taip pat ES pienininkai sakome, kad politikai turi prisiimti atsakomybę ir kompensuoti susidariusius nuostolius.
Dar iki pieno kvotų panaikinimo ekspertai prognozavo galimus praradimus. Ne kartą buvo klausiama, koks yra rizikų valdymo mechanizmas, kaip tuos neigiamus padarinius bus galima stabilizuoti. Deja, atsakymo nebuvo.
Tam ES nepasiruošė. Tam nepasiruošė ir Lietuvos valdžia. O juk dar prieš keletą metų siūlėme tuometiniam žemės ūkio ministrui K.Starkevičiui kurti stabilizacijos fondą – ar nuo pagaminto žaliavinio pieno kilogramo, ar nuo parduoto pieno kilogramo, ar nuo pagamintos produkcijos kilogramo. Tokiu atveju būtų sukaupiamos kompensacinės lėšos krizei suvaldyti ir ją amortizuoti. Tačiau į mūsų pasiūlymus tuometinė vyriausybė ir ministerija neatsižvelgė.
Dabar atėjo ta diena ir mes esame kaip toje pasakoje – prie suskilusios geldos.
Rimas Špėlis
