B.Markauskas: Šiandien pradėti verslą ir įvykdyti visus reikalavimus – tikra savižudybė

0
9
- Reklama -

Bronius Markauskas: "Mano supratimu, Lietuvoje gali vystytis dviejų rūšių pienininkystės ūkiai". R.Balsio nuotr.

Turiu pasakyti, kad šiandien pradėti verslą ir įvykdyti visus reikalavimus – tikra savižudybė, „atšoka“ bet kokia fantazija.

Mano nuomone, bet kokį verslą įgyvendinti turi būti paprasta, taip pat turėtų būtų kuo mažiau investicijų į nekilnojamąjį turtą.

Daugeliu atvejų, kiek man teko matyti pienininkystės ūkių, pastatai yra visai primityvūs, nes, jei suvokiu ir matau, kad verslas ritasi žemyn, tai pasiėmiau traktorių, nugrioviau pastatus ir galvos dėl to neskauda.

Tačiau šiame etape mūsų ekonominėje-politinėje grandinėje yra bankas.

Reikia suprasti teisingai: tie pastatai, kokius mes statome šiandien, yra labai didelė investicija. Tai milžiniškos lėšos. Jas reikia turėti, uždirbti, o jei pasiskolinai – ir grąžinti.

Kai prisimenu savo ūkininkavimo pradžią, dabar ima juokas. Stačiau tvartelį devynioms karvėms – tai buvo 1990-ieji metai. Kaimynai žiūrėjo su pavydu: „O, koks ūkininkas keliasi“. Po to pristačiau priestatą dvylikai karvių, vėliau pradėjau statyti dabartinę fermą.

Klaidų padaryta, su tuo reikia sutikti: per daug dėmesio skyriau asmeniniam darbui, o ūkis liko tik toks, kad išsilaikytų. Tuo tarpu mano kolegos nuėjo sparčiai ir labai toli į priekį. Savo rajone pažįstu daugelį ūkininkų, matau jų pasiekimus, kaip išsiplėtė pieninės karvių bandos…

Kai baigiau institutą, dirbau vyr. energetiku, tačiau mečiau darbą – nuėjau į kaimą, sau teigdamas, kad daugiau neužsiimsiu niekuo, o tik gyvulininkyste.

Tačiau, jeigu reikėtų pradėti ūkininkauti šiandien, nežinau, ar ryžčiausi šiam žingsniui.

Taip, mano ūkininkavimo pradžia buvo labai įdomu, yra ką prisiminti. Sakau, kad senatvėje reikės atsisėdus užrašyti prisiminimus, nes tais laikais buvau iš tų pirmųjų, besikuriančių ūkininkų, o ir įstatymai buvo kitokie, ir sąlygos kitokios. Tuo metu norintiems pradėti ūkininkauti reikėjo visuotino pritarimo, pagal Valstiečių įstatymą. O tai buvo nelengva padaryti – vieniems skaudėjo širdį dėl pavydo, kiti, tirėdami postkomunistinį supratimą, sąmoningai trukdė. Kūrėmės apleistame prūsų ūkyje, kur buvo likę tik pamatai, apgriuvusių pastatų sienos ir krūva šiukšlių. Su broliu tvarkėme, kasėme pamatus, klojome, mūsų manymum reikalingas komunikacijas, kaip tikri naujakuriai. Na, o šiandien jau kitos technologijos, mastai, viskas iš esmės pasikeitė nei tada.

Tai, kas atgimsta atmintyje dabar kalbant, – savotiškai įdomūs prisiminimai, šildantys širdį. Gal vaikai nėra labai patenkinti, kad tėvas ūkininkas, bet jiems visada sakau: ko besiėmiau, visada stengiausi būti geriausias.

Šiandien gerai – ir gerai, o atėjus krizei – vaitoja

Nesikuklinsiu – pieninių karvių banda tikrai gera, jai skyriau labai daug dėmesio, primilžiai – vieni geriausių ne tik rajone, bet, manau, ir respublikoje – iki 9 tonų per metus nuo septyniasdešimt karvių.

Teko patirties pasisemti Švedijoje pas vietinį ūkininką. Įdomus žmogus. Ten buvo savaitinis rajono ūkininkų leidinys, kuriame reitinguojami turtingiausi to rajono ūkininkai. Jam būdavo labai smagu atsiversi tą leidinį ir pasipuikuoti, kad jis ir šią savaitę reitinguojamas į aukščiausias vietas.

Ir pas mus rasime tokių ūkininkų. Jiems nesvarbu technologinė ekonomika ir pasiekimai, matymas, kaip tai pagerinti ir patobulinti. Dabar gerai ir gerai. O, štai, atėjus krizei, vaitoja, nes nepasiruošę.

Manau, kad visur turi būti tam tikra logika ir sveikas protas. Sakykime, 6 tonos primilžio per metus nuo kontroliuojamų karvių bandos yra praktiškai šiandien optimalus rezultatas. Šis rezultatas turėtų po truputį didėti – apie tai kalba ir tarptautiniai ekspertai, siekiant, kad ilgėtų karvės amžius ir jos produktyvumas, jei karvė nėra labai stipriai eksploatuojama.

Mano supratimu, Lietuvoje gali vystytis dviejų rūšių pienininkystės ūkiai: pirma – tai šeimos ūkis, žmona, vyras ir vaikai, kurie turi iki 100-120 karvių. Antra kryptis – kurie laiko 200 ir daugiau pieninių karvių. Tokiam ūkiui reikalingas samdomas darbuotojas, o gal ir ne vienas.

Tai – ne mano teoriniai išvedžiojimai, tai tvirtina tarptautinė praktika. Gali būti bet koks entuziastas, tokie realūs skaičiai ir gamybinės technologijos, laiko patikrintos.

Ar galima prašyti patriotiškumo iš pieno perdirbėjų?

Pastaruoju metu galima stebėti pieno miltų pastovų judėjimą. Nemanau, kad čia reikėtų kaltinti verslą. Prašyti kokio tai patriotiškumo neišeina. Kiekvienas verslas daro tai, kiek jam leidžia sąlygos ir įstatymai bei partneriai, ūkininkai, valstybė ir vyriausybė.

Tikėtis, kad tokioje situacijoje gamintojas neįsiveš ir negamins produkcijos iš pieno miltų, negalima.

Tenka tik apgailestauti, kad šioje situacijoje yra apgaudinėjamas vartotojas. Gamintojas dėl rinkoje susidariusios situacijos prieštarauja ir nesutinka ženklinti produkcijos – nurodyti, iš kokio pieno pagamintas gaminys, nes etiketėje reikia nurodyti pieno sudėties parametrus.

Kita vertus, aš nenorėčiau tikėti, kad pieno perdirbėjai galėtų būti tokie avantiūristai ir gyventi tokiu būdu – „skyles“ užkaišydami pieno miltais.

Supraskime – jeigu nebus žaliavos, nebus ir ūkininkų. Tad ir gamintojas neturi jokios ateities tokioje situacijoje.

Ar gamintojas gyvena tik viena diena? Ar gamintojas nori išspausti rinkoje pelno maksimumą? Manau, kad ne. Ir ten yra sveiko proto.

Kiekvienas galvoja apie savo ateitį

Lietuvoje pieno perdirbimo pajėgumai yra dvigubai, o gal net trigubai didesni, nei pagaminame žaliavinio pieno Lietuvoje. Jei gamintojas neįdarbina savo pajėgumų, perdirbamosios žaliavos gamybinė savikaina didėja – tai ekonominė logika.

Kiekviena įmonė galvoja apie ateitį ir nori užsitikrinti žaliavos rinką. Įžvelgčiau ir tokias tendencijas, niekam matyt nebekyla abejonių, kad pasistatys „Pienas LT“ kooperatyvas. Tada pieno žaliavos Lietuvoje dar sumažės esamiems gamintojams.

Truks plyš, savo pastangomis, mūsų pieno perdirbėjai daro visus žingsnius, kad tą rinką užkariautų, žlugdydami ir taip silpnus Latvijos ir Estijos perdirbėjus, tokiais savo veiksmais dempinguodami pieno ir pieno produktų kainas. Matyt, tokios marketinginės politikos bus laikomasi ir toliau.

Mūsų, Pabaltijo, rinka, stambiesiems pieno perdirbėjams yra labai patraukli ir jos atsisakyti, matyt neketina.

Verkšlenimas – dažnai nepagrįstas

Bet kokių derybų metu, ar teikdami technologines išvadas, turėtume kalbėti faktais ir tikrais skaičiais. Smulkieji ir vidutiniai ūkininkai, tenka pastebėti, dažnai nepagrįstai verkšlena. Vidutinė supirkimo kaina yra 0,21 EU už litrą pieno (bazinis rodiklis), jei perskaičiuosime į natūralų, gausime apie 0,24 EU už litrą pieno. Pridėkime tai, kad smulkieji ūkininkai naudoja vadinamąjį gerą pieną, jau tikrai bus ne 0,12 EU už litrą pieno, o mažiausiai 0,24 EU už litrą pieno.

Supilame sūrio pagaminimui tris, keturis litrus, apvalinu skaičius, gausime panašiai 300-400 g puikios kokybės varškės sūrį. Tai galima sutikti, kad 3-3,5 EU kainuos kilogramas sūrio.

Reikia suprasti, kad ir ūkininkas išmoko skaičiuoti. Jei tas verslas būtų toks nuostabiai pelningas, patikėkite, visi su sūrias būtų išsirikiavę prie pirkėjo, o ne pirkėjas ieškotų gero riebaus naminio sūrio.

Mūsų ūkininkai teikė įvairias paraiškas, savo ūkiuose pasistatė ne vieną perdirbimo cechą. Gamina įvairiausią produkciją, varškę, sūrius, grietinę ir jogurtus. Tai nėra taip paprasta – reikalingos žinios, reikalinga rinka, o kai tu ateini naujas, tad ir prekyba tokia, nes šiam nišiniam produktui reikia surasti vartotoją.

Mano galva, ūkininko reikalas yra prižiūrėti gyvulį, laiku pamelžti, pašerti ir parduoti pieną. Gamintojas rūpinasi kaip pagaminti skanų pieno produktą.

Bronius Markauskas

Pieno tarybos prie Žemės ūkio ministerijos pirmininko pavaduotojas,

Žemės ūkio rūmų prezidiumo narys

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą