“Golgotos vynuogės”: Maldos (3)

14
17
- Reklama -

Nepriklausomybės akto signatarė, rašytoja Vidmantė Jasukaitytė

amžina vienatvė čia laukia to, kurs tave išpažįsta

Tėve mano, gerasis ir mylintis Tėve, kurs kūrei mane pasitikėdamas manimi, kad kada nors vėl būsiu vienybėje su Tavimi…

Išgirsk mane šią nepakeliamo sunkumo akimirką, – aš Tau noriu pasakyti, kad dabar, kai, atrodo, jokios atramos ir jokios paguodos nebejaučiu aplinkui, nesijaučiu vieniša, nes turiu Tave ir todėl tvirtai žinau, kad materijos pasaulis ir jo kunigaikštis manęs nenugalėjo.

Aš Tau noriu pasakyti, mano Tėve, Kūrėjau ir Viešpatie, kad turiu amžinybės pojūtį, kurį Tu man davei, ir žinau, kad pats nepakeliamiausias skausmas čia yra laikinas, pati skaudžiausia vienatvė yra trumpalaikė, o didžiausios netektys ir praradimai yra tiktai būtinos sąlygos, kad įgyčiau Tavo dovanas, kurių dar nesu turėjusi, kurias tik neaiškiai nujaučiu ir kurios laukia manęs tą laimės valandą, kuri ateis, Tau panorėjus, ir atlygins mano iškankintai sielai už viską.

Todėl nesiguodžiu Tau šiandien, ne prašau, o dėkoju, nuoširdžiausiai dėkoju Tau už viską, ką leidai patirti, už visus atradimus ir praradimus, už kelius ir už klystkelius, už džiaugsmo akimirkas ir už netektis – už visus sunkumus, kuriuos sutikau Tau leidus.

Labiausiai dėkoju Tau už blogį, kurio nuodą patyriau ir pažinau jo beširdiškumą.

Dėkoju Tau, mano Viešpatie, už draugų klastą, už visiškai nepažįstamų žmonių neapykantą, už melą, neištikimybę, kerštą, žiaurumą, patyčias – už viską, kas mane skriaudė, naikino, skaudino, vertė kentėti. Nes be to aš niekada nebūčiau supratusi, kad nieko nėra šiame pasaulyje, ko negalėčiau netekt, ir kad čia aš nepriklausau niekam, kaip ir niekas nepriklauso man.

Be to blogio ir neteisybės, kurią leidai patirti, nebūčiau žinojusi, kad vienintelė paguoda – ryšys su Tavimi ir kad amžina vienatvė čia laukia to, kurs Tave pažįsta, tačiau ta vienatvė – tai šviesi ir skaidri erdvė, kur jau niekas nebetrukdo bendrauti su Tavimi, guostis Tau, šauktis tavęs, atsiverti Tau.

Be to blogio, kuriam neuždraudei įeiti į mano gyvenimą, būčiau daug labiau vertinusi šio gyvenimo vienadieniškumą, būčiau tebebijojusi mirties, būčiau taip stipriai pririšta prie vienadienės tuštybės.

Dabar esu rami ir nebesirūpinu, kaip įrodyti savo teisumą ar nekaltumą, nes tai būtų tiktai duoklė didybei, kuri yra daugybės nuodėmių gimdytoja. Nebesirūpinu dabar teisybe ir teisingumu, nes esi Tu, kuris visada įrodai teisybę, kuris atlygini pagal nuopelnus, ir aš žinau, kad atstumtas ir kenčiantis visada bus Tavo paguostas ir priglaustas.

Todėl ačiū Tau už priešus, už nedraugus, nesusipratėlius, stiprius ir žiaurius, valdančius materijos atplaišas ir manančius, kad rankose laiko visą pasaulį, kuriems Tu leidai atsirasti mano kelyje į Tave ir nuo kurių tiek kentėjau.

Nebausk jų per smarkiai už sukeltą skausmą, nes jie tik vykdė Tavo išmintingą valią, – grūdino mane kaip deimantą, kad mano nervai ir protas įgytų deimanto stiprumą, o siela taptų deimanto skaidros.

Tu leidai visa tai, Viešpatie, žinodamas, kad aš ištversiu, ir pažinusi Tavo leistus išbandymus, dedu šiandieną savo kentėjimą prie Tavo Sūnaus kojų ir tegul tai prisideda prie pasaulio šviesėjimo.

Juk niekas pasaulyje nėra patyręs tokios neteisybės, nes niekieno skleidžiama šviesa nebuvo tokia didelė ir amžina, tačiau Jis nugalėjo, nes Jis ir Jo šviesa buvo iš Tavęs ir Tu buvai su Juo.

Tad būk ir su manimi, mano Tėve, ir pridenk mano širdį ta pačia meile, kurią skleidė Tavo Sūnus, kad ji neplyštų nuo klastos ir neteisybės, o sugebėtų spinduliuoti ramybę ir susitaikymą, kuris yra kelias į amžinybę.

Ir palaimink, Viešpatie, visus, kurie nors širdies kamputyje užjautė mane, ištarė paguodos žodį ar ištiesė ranką. Sugrąžink jiems jų pasiųstą gerumą. Sugrąžink, pridėk ir padaugink jį nesuskaičiuojamą daugybę kartų jiems, jų vaikams ir provaikiams, kad jų sielos patirtų, kokius didelius dvasios turtus duoda kad ir mažas gėrio grūdelis.

Tavo Sūnaus kūno ir kraujo aukos galybe teįvyksta tai, tebūnie jiems atlyginta taip, kaip tu man davei žodžio galią Tau melstis, prašyti ir dėkoti, amen.

tegul siela ir protas sutartinai eina į šviesą ir tegu neįvyksta nieko, kas pasitarnautų blogiui

Mano Tėve, kuris valdai laiką ir atveri kelius į amžinybę, kuris esi viso pasaulio ir visos visatos Tėvas, padėk man geriau pažinti Tave ir prie Tavęs dar labiau priartėti. Kol aš esu išryškėjusi šiame pasaulyje, pažįstu tik šią žemiškąją erdvę ir šį laiką, kuris yra tik mirksnis amžinybėje.

Tačiau Tu nesi išryškėjęs žmogaus akims. Jei Tu būtum išryškėjęs, Tu turėtum pradžią ir pabaigą, bet Tu neparodai savo veido materijos pasauliui.

Tu nesi išryškėjęs ir neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tu esi virš erdvės ir virš laiko, arba tiksliau – laikas ir erdvė yra Tavyje.

Todėl žmogui sunku Tave suvokti, o geriausiai Tave pažinti gali ta mūsų esybės dalis, kuri šiame materijos pasaulyje liko neišryškėjusi taip pat, kuri liko paslėpta, neįsikūnijusi ir prie materialių ženklų pripratęs mūsų protas dažnai neatpažįsta Tavęs, o sielos kalbos, kuri nuolatos apie Tave byloja, jis nesupranta.

Bet aš suvokiu Tave kaip savo sielos namus.

Aš, nors ir apsirengusi materija ir dėviu ją kaip drabužį, kuris paslepia mano sielą, gyvenu Tavyje, mąstau Tavyje, myliu ir kankinuosi Tavyje, atlieku savo žmogiškąjį pašaukimą, skirtą tam pasauliui, kurį Tu sukūrei, žinodamas viso to prasmę.

Aš Tavyje randu idealo šviesą, tame laike, kuriame mane pasėjo Tavo sukurtos visatos dėsniai, aš bręstu drauge su tuo laiku ir su viskuo, kas mane supa, perimu praėjusio laiko patirtį, sielos nuojauta man atveria kelius, kuriais eidama galiu sėkmingiau augti ir tobulėti, ir visa tai vyksta Tavyje.

Todėl prašau, Tėve mano, leisk man visada išlikti atvirai Tavo valiai ir, nors tu palikai žmogui pasirinkimo teisę, neleisk, gyvenant Tavyje, užsiverti nuo Tavęs. Aš neturiu kitų norų, išskyrus vieną, – eiti tuo keliu, dėl kurio mano siela įsikūnijo į tą pavidalą, kuriuo dabar esu aš. Juk ji tai darė vykdydama Tavo valią, todėl dabar tegul atlieka savo paskirtį teisingai.

Mano siela yra Tavo kūrinys ir pažįsta Tave geriau, negu mano sąmonė, todėl visada ją vesk tenai, kur Tavo valia ir galybė, ir garbė per amžius.

Neleisk man rinktis. Nes aš galiu suklysti dėl sąmonės netobulumo. Sąmonė gali nurodyti iškreiptą kryptį. Padaryk, mano Tėve, kad užtvara, kuri yra tarp kiekvieno žmogaus sąmonės ir sielos, man būtų beveik nejaučiama ir kad mano protas aiškiai girdėtų sielos balsą.

Juk protas yra iš Tavęs, mano Tėve, Tu per jį kalbi su mane supančiu pasauliu ir per jį tą pasaulį kuri ir tobulini toliau, be jo pasaulis Tavęs negalėtų išgirsti. Tad padėk mano protui nepasiklysti materijos ženklų brūzgynuose, o leisk jam nuolatos girdėti sielos balsą, įvertinti jį ir sutartinai veikti, kad aplinkui esantis pasaulis taptų dvasingesnis ir labiau priartėtų prie Tavęs.

Tegul mano protas būna panardintas į mano sielą. Tegul jis būna Tavo valios perkeistas, kad nuolatos suderintų savo galias su sielos poreikiais. Neleisk man rinktis, o padėk man atsirasti prieš savo paskirtį taip, kad kito kelio nebūtų, tik vykdyti Tavo valią. Leisk pasauliui kalbėtis su Tavimi per mano protą, kuris būtų sušildytas ir apšviestas mano širdies ir meilės Tavo sukurtam pasauliui šviesos.

Tegul gamta, daiktai, reiškiniai ir visa, kas yra aplinkui, kalba Tau apie mano meilę jiems. Tegul įsivyrauja harmonija tarp paties aukščiausio, šviesiausio ir tobuliausio – Tavo dieviškųjų savybių ir tarp paties grubiausio – daiktų ir žmogaus santykio su gamta.

Padėk man išvengti šėtoniškos didybės, kuri primygtinai skatina valdovo požiūrį į žmogų supantį pasaulį. Padėk man nuolatos jausti gamtoje Tavo dieviškąją išmintį, ramybę ir tvarką.

Padėk man būti vieningai ir broliškai su mineralų pasauliu, su vandens, oro, ugnies ir žemės stichijomis, su gamtos ciklais ir jų kaita. Iš viso to, kas slypi žemėje, ant žemės, augmenijoje, vandenyje, ore ir danguje, tegul sruvena į mane draugiškumas, gėris ir grožis.

Vėjas, nubanguojantis pievos paviršiumi ir priverčiantis vilnyti žolę, vasaros liūtis, kaip griausmas pasipilanti iš dangaus į perdžiūvusią žemę, karčiai kvepianti apynio spurga, nuo sunkumo nulinkusi ar skubanti bręsti javo varpa tegul nuolat man kalba apie Tave ir neleidžia pamiršti tavo buvimo šalia ir Tavo rūpinimosi viskuo, kas žmogui reikalinga.

Veidrodinis ežero paviršius, audringa, tarsi neregimomis vėtros žagrėmis suarta jūra prieš saulėlydį ar ryškios žvaigždės giliame nakties danguje, tarsi žvelgiančios į mus ir laukiančios, kad mes suprastume jų kalbą, tegul nė akimirksniui neleidžia pamiršti, kad Tu esi tas, kuris teikia energiją, jėgą ir galią nuolatiniam vyksmui, augimui ir keitimuisi, ir kad Tavo sukurtas pasaulis su visomis nematomomis jo galybėmis stebi mus ir nė vienas mūsų neteisingas žingsnis nelieka nepastebėtas ir nesulaukęs atsako, kaip ir teisingas.

Neleisk, mano Tėve, man užsikrėsti didybės virusu prieš gamtą ir galvoti, kad žmogus yra pats galingiausias pasaulyje, nors gamtoje kiekvienam, net ir menkiausiam Tavo kūriniui yra duota paskirtis, ir nei aš, nei vikšras, miegantis lėliukėje prieš tampant gražuoliu drugiu, nei mažas miško gyvulėlis ar galingas plėšrūnas Tavo duotų galimybių ribos neperžengiame.

Padėk man niekados neprarasti pagarbos visoms regimoms ir neregimoms gyvybės formoms, kurias Tu sukūrei aplink mane, kad drauge gyventume ir tobulėtume.

Padėk man šiandien užverti blogiui visus kelius į save, kad nespinduliuočiau į aplinką pykčio energijos ar griovimo jėgos ir kad nedrumsčiau harmoningų ryšių tarp žmogaus ir pasaulio. O Tu, mano Tėve, kalbėk į jį mano protu, mano siela, mano jausmais.

Atverk, ir stiprink mano intuiciją, kad ji sujungtų protą ir sielą ir kad mano pasaulio suvokimo ribos išsiplėstų nepalyginamai daugiau.

Savo noru ir savo valia sakau šiandieną: tegu neįvyksta mano gyvenime nieko, kas pasitarnautų blogiui, o mano protas ir siela tegu sutartinai veda mane į šviesą, kur Tu esi ir viešpatauji per amžius, ir lauki manęs, kol aš tapsiu švari lyg pasaulio rytmetis ir savo šviesa papildysiu pasaulio šviesą, amen.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą