Kas sėdi mažytėse kėdutėse?

12
16
- Reklama -
Pasirodo, kad čia - „Electric chairs“. Niekada nebūčiau pagalvojusi... Elektros kėdės. Matot, kokią dvigubą paskirtį turi toks nekaltas daikčiukas. Ir kaip nežmoniškai gali įkūnyti save simuliakrai, kurie nematomi sėdi jose laukdami valandos savo prigimčiai pasireikšti.

Gyvenu gana uždarai. Gyvenimo realybė nepalieka jokio laiko ir atima visas jėgas, kurias galėčiau skirti to laiko leidimui kaip papuola. Seniai esu priversta rinktis, kas svarbiausia, ir su tuo susitaikiau.Toks gyvenimas ne visada suteikia džiaugsmą, tačiau, antra vertus, nuo beprasmių akimirkos džiaugsmų gali apimti ne mažesnė depresija negu nuo pervargimo atliekant tik tai, kas būtina būtina būtina, ir ne visada be jokios satisfakcijos jausmams, emocijoms, maloniems pojūčiams. Tačiau toks gyvenimas turi vieną teigiamą savybę – jis atveria didelę erdvę su tolimais horizontais apmąstymams. Išvados, padarytos tyloje, naudojantis patirtimi, analize, lyginamuoju metodu, turi savo vertę, nes jos reikalauja daug nematomos medžiagos, pačios įvairiapusiškiausios, ir įpranti studijuoti gyvenimą, įvykius, jų priežastis ir pasekmes kaip kokius pribraižytus, sujauktus, beveik neįskaitomus kasdienybės dokumentus, kurių vieną šūsnį nežinomos oro srovės atnešė prie tavo durų, kiti, sumaišius adresą, atsirado tavo pašto dėžutėje netyčia, o dar kitus esi užsisakęs iš anksto, visam gyvenimui, ir gauni juos reguliariai, kaip laikraščius su iškreipta informacija.

Šie metai man priešingai, negu rašo visi horoskopai, sunkūs, ir tai tikriausiai dėl lemties – katilas, kuriame verdu, nė kiek nepriklauso nuo manęs. Būna laikotarpių, kurie padeda suprasti, kas esi, koks esi, kam esi pasiruošęs, o ko niekada nesugebėsi. Man, matyt, šie metai ir yra toks laikas. Po neįtikėtinų išbandymų pakilus iš sunkios ligos mano gyvenimo žmogui, išvažiavau keliom dienom ten, kur dukra baigė studijas, – kad padėčiau susipakuoti paveikslus.

Išvažiavau iš Vilniaus prislėgta nuotaika – sūnaus meilės istorija, apie kurią rašė “Lietuvos rytas“ bei rodė televizija, ir jos peripetijos, šizofreniškai vyniojamos ne tik merginos artimųjų, bet ir kai kurių gydytojų bei Sveikatos apsaugos ministerijos funkcionierių, padėjo pasijusti, kad gyvenu siaubo filme, kad sapnuoju, kad dalyvauju kokio nors režisieriaus teatre kaip statistė, pati to nenorėdama, bet nebeturėdama valios pakeisti erdvę bei judėjimo trajektoriją, nukirsti taip aktyviai veikiančių beprotiškų jėgų vektorius. Metaforiškai pagalvojau, kad esame kiaušiniai, suguldyti beprotnamio palatų lovose; aplinkui langai su grotomis, durys be rankenų, ten, šviesiame šilto rudens peizaže, gal ir yra kas mus myli ir kas mus dar laiko žmonėmis, tačiau apie tuos, kurie mumis tiki ir mūsų laukia, niekada nieko nebesužinosime… Nes šiame laike, šį rudenį – kelių šimtmečių senumo visuomeninės sąmonės inkliuzas, ir aš kaip tik papuoliau į jį. Iš arti pamačiau seną garsų filmą „Skrydis virš gegutės lizdo“ ir supratau, kad jis – apie realybę, kuri gali bet kada nutikti bet kam iš mūsų, kas nori tiesos, teisingumo, gėrio ir švelnumo tarp žmonių. Ne tik nori, bet ir kažką daro, kad tai įvyktų.

Nes virš visuomenės beprotnamio visada atsiras betupinti gegutė ar gegutinas (?) ir jis perės mus, perės mus ir perės, kol išsiris iš mūsų mūsų esmė. Sužinosime, kas esame. Bet ir perėtojai sužinos… Ir tada… Jei išsiris mūsų sielos, nusimetusios kūno lukštą, tikriausiai jie nesugebės mūsų užkapoti – sielų jie nemato ir nepripažįsta. O jei išsiris kažkas kita – pavyzdžiui, neviltis, liga, infarktas, kančia, protestas, nenoras gyventi brutaliame prievartos pasaulyje, jei išsiris kokia epilepsija ar kataloninis sindromas – oooo… Tada jie gydys mus nuo neurozės, šizofrenijos ir daugybės visokių kitokių ligų, nes jie moka tą daryti – nestandartinį mąstymą pavadinti liga. Tada jie gydys mus nuo mūsų jausmų – pačių geriausių ir tyriausių, nes jie jų neturi ir yra nepažinūs jiems. Turėtų praeiti keli šimtai metų, kad mūsų mąstymas sutaptų. Kad ligoninių, beprotnamių ar ministerijos gegutės imtų mąstyti kaip žmonės. Bet jiems tada reiktų ir gyventi kaip žmonėms, o ne kaip žinduoliams.

Taip jaučiausi…

Taip pasijutau. Skridau pas dukrą, norėjau matyti mažos moters didelius paveikslus, kuriuose, kaip ji pati sako, nutapyti prisiminimai, ir kai juos pamačiau, supratau, kodėl ji vienoje drobėje vieną ant kito užtapo kokius keturis ar šešis paveikslus. Tikriausiai užtapo tai, ko nenori prisiminti. Kad aš taip mokėčiau. Pertapyčiau ne tik savo, bet ir savo valstybės gyvenimą.

Vaikščiojau didžiuliuose nuostabiuose turtuolio filantropo Edvardo Džeimso rūmuose, grožėjausi senoviniais baldais, XVI amžiaus gobelenais, biblioteka su senoviniais foliantais ir galvojau, kad tos vietos grožis – kaip kaukė ant lopinėlio pasaulio veido. Apačioje – romėnų ginklai, tikriausiai ir kaulai… Viršuje – nerimas dėl ateities, nes oro uosto tarnybų išdidintas dėmesys rankiniams bagažams, kuris nemandagiai perkėlė nepigius mano kvepalus iš rankinuko į šalia stovinčią šiukšlių dėžę (kad iš jų sėdėdama lėktuve nepagaminčiau sprogmens) tik patvirtino jausmą, jog gyvenu antiestetiškame, pošlykščiame filme. Ir ne tik tai…

Iš studijos grįžusi dukra pasakė, kad Delfis mirga “kažkuo apie mane“, o draugai paskambino ir pranešė jog „kažkokia“ žurnalistė Sotvarienė vėl „aria“ signatarams skirtus sklypus. Tapo viskas aišku. Lietuviškas mentalitetas ir jo diktuojami papročiai atsekė net čia, atsivijo, susirado vaikščiojančią tarp žmogaus ūgio gėlynų ir bando sujaukti pirmas kitokias dienas šiais metais, neleidžia ištrūkti, nori laikyti savo išrūgose, kad ir nuo manęs sklistų jų kvapas per pusę pasaulio. Bet neišdegs. Rugsėjo pabaigos šviesa, slėniai pilni baltų avių kamuoliukų, medžiai suvežti iš viso pasaulio, ramūs, besišypsantys žmonės, be jokio triukšmo tvarkantys aplinką, titnaginiai statiniai… Šio žemės lopinėlio kaukė šypsojosi man. Ir staiga… Staiga sustojau. Kažkokia giluminė mintis… Svarbi ir nenuginčijama. Kaip priešnuodis ar ginklas…

Takelio posūkyje beveik po gazono gėlyno lapais pamačiau kojytėmis į žemę įsmeigtas septynias metalines kėdutes… Tai buvo labai grubiai iš kampuoto strypo suvirinti dirbiniai – matyt, kažkas mokėsi dirbti su metalu – mažyčiai dirbiniai, kokių penkiolikos cm aukščio. Aprūdiję, suvirinimo vietos švytėjo beveik mėlynai. Jei jos būtų išbaigtos ir gražios – tai būtų elfų kėdutės… Bet jos buvo grubios, neišbaigtos, primityvios – tik rėmas, brutalus ir nemalonus rėmas. Jei jos būtų didelės – kas jose sėdėtų, kam jos būtų pritaikytos? Simuliakrų kėdės?.. Tie, kurie jomis naudotųsi, būtų tokie pat – brutalūs ir baisūs. Bet jos buvo mažytės. Kaip reliktas ar atgyvena. Prievartos kėdės… Inkvizicijos…

Nuėjau tolyn jausdama, kad blogiui tarsi vaiduokliui lemta susitraukti tiek, kad jis tilptų po gėlės lapu. Jaučiau, kaip jis traukiasi, išsišiepęs, besimuistydamas… Jaučiau, kad jis prilipęs prie tos grubios formos. Jaučiau, kad tos kėdutės ne šiaip sau atsirado mano takelyje, jos pagimdė mintį-metaforą: vaiduoklio esmė negali pasitraukti nuo grubios, jėgą įkūnijančios formos- jie tebesėdi. Bet jie nepavojingi. Tiesiog – per maži prieš visą augantį ir žydintį pasaulį.

Mintis, jog užtapyčiau viską, ko nenoriu žinoti, iš karto nulėkė į šalį ir įstrigo tarp rudenėjančių didžiulių nepažįstamo medžio šakų. Delfio margumynai – veidrodis, kad visuomenė pažintų save.

Yra žmonių, kurių religija – laikraštis. Yra žmonių, kurie maitinasi laikraštiena arba laikraštine žmogiena. Yra, kurie vos pabudę puola prie interneto, kad galėtų ką nors kapoti ir palesti. Kadaise, kai gyvenau viename šlykščiame bendrabutyje, mačiau, kaip kalėjimo prižiūrėtojai, girti grįžę namo, tarpdury spardo nėščią katę, ir ji išsprūdusi bėga visa kreiva, trankydamosi nuo vienos sienos i kitą, o per nasrus išlindę pusė kačiuko. Jie tuo metu šaukia : „Udrala svoločj…“

Žinoma, labai norint kartais galima pasijusti ir spardoma kate, juo labiau, kai visada kažkas panašiai šaukia, nes yra žmonių, kurie labiausiai neapkenčia nepabaigto mėgiamo darbo. Tačiau turiu imunitetą. Be to – nekariauju ir, kaip žinia, neįmanoma nugalėti to, kuris nekariauja. Tiesiog esu rašytoja, o jei bent kiek susipažinę su filosofija, tai žinote, kuris filosofas teigė, kad poetas (na, sakykim – menininkas) kalba ne savo, o tautos vardu. Taigi, anot šio filosofo, esu jūsų žodžiai, kurių dar neišmokote ištarti. O dar esu ir Signatarė to Akto, kurį, kaip kai kas sako, galėjo pasirašyti ir prie Parlamento suplūdusi minia, ir TSRS kariuomenė nuo to pasirašymo būtų išžingsniavusi iš Lietuvos – top top top… O Delfyje teko kadaise „sužinoti“, kad prieš dvidešimt metų, vesdama į darželį savo vaikus, apvogdavau ir svetimas spinteles… Žmonės, kada jūs užaugsite?.. Ar šiame gyvenime jums ateis į galvą, kad neįmanoma knygas rašančio žmogaus pritraukti ir sugretinti su tuo, kuris kas rytą „palesa“ laikraštinės žmogienos? Su jo interesais… Žmogieną lesantis žmogus niekada neįsivaizduos, kuo gyvena menininkas, kuriantis menininkas. Ir nesvarbu, kokių „siaubiakų“ apie jį prirašytumėte, vis tiek nepataikysite į dešimtuką, nes paprasčiausiai žmogieną lesančio žmogaus tiek realybė, tiek fantazija nesigano vienose lankose su kuriančiojo. Kaip ir neįmanoma susigretinti su jauna mergaite žurnaliste, kuri rašo užsakytus straipsnius. Ji yra tik ruporas tos galios, kuri nematoma sėdi ant grubių metalinių kėdučių. Taip, ji būtų baisi, jei būtų didelė ir turėtų kūną, veidą, vardą… Bet – vardo nėra. Sotvarienė – ne tas vardas, kuris užsakė straipsnį. Sotvarienė, šiuo atveju – tik ranka, kaip „Adamsų šeimynėlėje“. Kaip senoje V. Žilinskaitės humoreskoje. Dėl tos žemės – niekam nesijaučiu nusikaltusi, atvirkščiai – seniai pasakiau, kad esu dėkinga visiems, kurie signatarus pagerbė tuo įstatymu ir tą žemę leido nusipirkti – pirkau kaip įmanydama. Ir nė kiek nesigėdiju. Ir pasielgsiu su ta žeme taip, kaip, esant reikalui, diktuos gyvenimiškos aplinkybės ir leis įstatymai.

Viskas, ponia Sotvariene.

Taškas.

Tačiau tarp sotvarienių, tarp vasaros, kurią iškentėjau drauge su sergančiu savo gyvenimo bendrakeleiviu, tarp mano sūnaus ir jo mylimos Ievutės skausmingų peripetijų yra labai tamprus ryšys ir, nokautavus kokią nors sotvarienę per spaudą, niekas nepasikeis.

Lietuvoje vyrauja prievartos mentalitetas…

Žmonės Lietuvoje nebenori gyventi ramiai ir švelniai. Čia nevertinama egzistencija apskritai. Čia didžiajai daugumai žmonių visiškai bevertis buvimas pasaulyje tarp reiškinių, daiktų, gamtos, suvokiant savo, kaip vyraujančios sąmonės, atsakomybę. Čia nebekyla klausimai: Kas aš esu? Iš kur atėjau? Kur einu? Kam aš čia?

Čia žmonės išreiškia save tik susitapatindami su kautynių procesu ir pritapdami prie vienos ar kitos pusės. Jei nekariauji, jei nieko nepalaikai ar nieko nepuoli – tavęs nėra… Kautynių formos – šlykščios ir žemos: klasta, apgaulė, siekiant pasipelnyti, masiniai apgaudinėjimo seansai per rinkimus. Milijonai žmonių įsukami į įvairiausių kautynių verpetus, įmetami į nesibaigiančių intrigų katilus, nors tai nieko bendra neturi su jų asmeniniu gyvenimu. Kur beeitum, ar Seimo rūmuose, ar ligoninės koridoriumi daktaro kabineto link, visur gali susidurti su nematomu smogiku, kuris smūgiuos tavo tiesai, tavo vertybėms, tavo gyvenimui ir likimui šiaip sau, vien dėl to, kad jam nepatinka tavo pavardė arba kad jis mano, jog nesi nusipelnęs būti žinomu labiau, negu žinomas jis. Brutali griovimo, naikinimo, prievartos, netolerancijos energija apsėmusi mus ir tapusi visko varikliu. Kuriame blogį taip sau, iš inercijos. Arba, kad išreikštume save. Kaip gaila… Jaunas žurnalistas, kuris gal galėtų kai ko ir pasimokyti iš vyresnės ir kur kas labiau patyrusios savo kolegės rašytojos, savo noru tampa įrankiu paties kvailiausio simuliakro. Užuot prieš kalbindama rašytoją ir Nepriklausomybės akto signatarę telefonu, perskaitęs nors keletą jos knygų, ir pabandęs perprasti būsimo pašnekovo vertybes, mąstymą, individualumą, net neatsiprašęs telefonu paskambina einančiai per miestą rašytojai ir, paklausęs nuvalkiotą klausimą, rašo … Dar reikėjo girdėti to klausimo toną… Tačiau ką padarysi – čiukčia nie čitatielj, čiukčia pisatelj. Paskutinį žodį siūlau suprasti amato prasme – rašinėtojas. Suprantu, kad yra žmonių, kurie neskaito knygų, o pasiūlyti jiems paskaityti, ką rašai pats, verta pasityčiojimo…

Čia aš ne dėl to, kad didžiuočiausi, ką nors parašiusi. Tik dėl to, kad priminčiau, jog yra tokie dalykai kaip padorumas, etika, paprastas žmogiškas mandagumas… Ir kad nebėra kas auklėtų neišauklėtus žmones. Demokratija yra demokratija, o subordinacija yra subordinacija. Būti kriu kriu – niekada nereikš aukštos kokybės.

Tačiau žymiai smagiau ir įdomiau atrasti ryšį tarp to straipsnio pirmame „Lietuvos ryto“ puslapyje ir mano straipsnių „Karštame komentare“. Rašydama apie Valstybės saugumo departamentą kaip apie patį kvailiausią simuliakrą ir apie jo pastangas pritaikyti nusikalstamos prieš valstybę veiklos modelį „Karšto komentaro“ redaktorei Giedrei Gorienei, švelniai šypsojausi. Nes įtariau, kad jie ten irgi skaito šypsodamiesi. Juk po tokio „susimovimo“ galima tik juoktis patiems iš savęs. Aš gi praėjusiame „Karšto komentaro“ numeryje kažkaip pasišaipiau iš mūsų seklių Morkų – šio departamento darbuotojų ir jų darbo metodų. Bet sekliai morkos, atrodo, humoro jausmo neturi. Ir iš kur turės? Humoro jausmas būdingas inteligentams. Mokėti kritiškai ir su humoru žvelgti į save – intelekto požymis. Bet manau, kad į tai jie sureagavo.

Ak, kokie jie jautrūs, tie vyrukai iš VSD. Ak, kokios pareigingos tos jų melnikaites ir kosmodemjanskajos žurnalistės – kankinkit, nedejuosiu!.. Prarasiu viską, ką turiu – garbę, sąžinę, žmogišką objektyvumą, pasirodysiu kvaila, kaip “čebato” aulas, bet parašysiu, broliai, tikrai parašysiu! Viską, ką liepiate… Ginsiu jus, apginsiu nuo priešų, kurie mūsų valstybės viduje! Kurie bjauroja kelių užsieniečių apšlapintą mūsų valstybės fasadą! Apginsiu!.. Parašysiu!.. Demaskuosiu!.. Apsaugosiu!.. Ypač nuo tų raštingų, nes jie jums pavojingiausi. Ir ypač – nuo priešių, signatarių ir rašytojų. Nuo šitų gyvačių!.. Nuo šitų akiplėšų!.. Kurios demaskuoja mūsų drauges, draugai… Kurios demaskavo mūsų vieną draugę, infiltruotą į „Karštą komentarą“ ir sužlugdė jai patikėtą užduotį, draugai…

Kaip pažįstama…

Iki šlykštumo, iki koktumo pažįstama, „draugai“…

Kaip pažįstama…

Niekas privers rimtai bežiūrėti į šio straipsnio užsakovus. Reikėtų, kad visi VSD darbuotojai vienu metu būtų atleisti ir kiti priimti naujai… Tačiau ši įstaiga nėra tokia išmintinga, kad jai būtų labai svarbi viena netradicinė, atvira ir neapsimestinė nuomonė, ir todėl jie nedarys jokių reformų dėl kažkokių straipsnių. Jie keršys. Gal užsakys kokiai Sotvarienei surasti kokių sulaužytų degtukų, nuorūkų, šiukšliukų ir lieps įmesti pro langą, gal kokiame šaligatvyje pastatys žmogėną su fotoaparatu, kad jis pliaukšėtų praeinant, kaip jau yra nekartą buvę. Bet gyvenu po stoglangiais, deja… Matau tik dangų. Visos saugumiečių nuorūkos – pro šalį. Už stoglangio rėmo užkliūva tik vienas klausimas: kodėl žmonės taip nemėgsta saugumiečių? Juk jie dabar savi? Juk jie turėtų dirbti mūsų valstybės naudai. Ir pagal pagrindinį patriotizmo dėsnį, kad geriau durnas, bet savas, dabar beveik kiekvienas turėtume būti laimingi, galėdami prisidėti prie švento tėvynės gelbėjimo nuo priešų uždavinio… Prie piliečių saugumo. Prie visų saugumo…

Tad kodėl vis tik taip žmonės nemėgsta saugumiečių?

Manau, kad dėl darbo metodų, kurie labai jau paveldėti.Manau, kad dėl paveldo… Klausytis per rakto skylutę, sekti, šnipinėti, provokuoti… Sukurti dirbtines situacijas, kur žmogus pasielgtų ne tradiciškai, o pagal įpirštą modelį, pagal dirbtines aplinkybes… Manau, kad sekimas, šnipinėjimas, skundimas, apsimetinėjimas, klasta, be kurios to nepadarysi – tokie šlykštūs normaliai žmogaus prigimčiai, kad pati saugumo idėja prapuola joje kaip purviname akivare. Mes nenorime nieko šnipinėti. Mes nenorime nieko sekti. Mes nenorime gyventi klastoje ir su klasta. Nenorime nešioti akmens užantyje. Nenorime netikėti, įtarinėti ir ieškoti patvirtinimų mūsų įtarimams. Mes norime tikėti. Mes norime žmogui žiūrėti į akis ir nematyti ten klastos. Ir kad jis mūsų akyse to nematytų.

Jei tarp mūsų atsirastų tas, kuris vaikščiojo apsirengęs baltu rūbų ir atskyrė tiesą nuo netiesos, jis ištartų:

-Kaip dažnai mokiniai praauga savo mokytojus… Iš tiesų, iš tiesų sakau jums…

Ir aš sakau – praaugo „draugai“ savo mokytoją Feliksą Edmundovičių. Jis tikrai neužsakinėdavo straipsnių – likviduodavo iš karto. Tikrai praaugote – kiek humanizmo jūsų metoduose ir kiek pedagogikos visiems didesniems laikraščiams: štai kas laukia, tų, kurie užstos Aurimą Drižių…

Bet aš gi rašiau ne apie Drižių ir ne dėl Drižiaus… Aš apie kvailybę. Apie sistemą, kurios faktiškai nėra. Apie VSD simuliakrą. Jeigu ši sistema būtų, niekas manęs šiandien neužsipuldinėtų. Jei ta sistema būtų pakankamai protinga, ji net užsakytų kritinių straipsnių savo atžvilgiu įvairių visuomenės sluoksnių nuomonei tirti ir juos išsamiai studijuotų.

Tad pastudijuokite, ką rašau ir aš, – leidžiu naudotis be specialaus užsakymo, „draugai“. Vardan mūsų visų saugumo mūsų valstybėje, „draugai“. Kurią jau saugo Nato ir, atrodo, kad toliau nelabai esate joje ir reikalingi. „Lietuvaaa grobikų jau nebiiiijooo, – budriai saaaaugo milžino jėgaaaaa“, – atsimenate, kaip dainuodavo prieš dvidešimt metų? Ar jūs būsite, ar ne, vis tiek Nato už sargybą atsirėš sau pusantro procento nuo valstybės biudžeto. Egzistuojate, kurdami vidaus priešus ir „modelius“ jiems pagauti. Tvirkinate žurnalistes, užsakinėdami joms banalius straipsnius, imituojate „glasnostj“, demokratiją, demonstruojate politinį iškrypimą. Varote iš proto laikraštienos šlemštikus, sudarydami visiškai neteisingą racijoną ir iliuziją, kad jie tuojau pat galės iki valios prisikapoti šių eilučių autorės kūno, kraujo ir likimo. Tad gal pasidomėkite verčiau, kur panaudojami tie 700 000 000 (taip, taip, nesuklydau – septyni šimtai milijonų dolerių, – beveik du milijardai litų), kuriuos Lietuva gauna iš Rusijos už tranzitą per mūsų šalį. Perskaičiau ir susimąsčiau… Gal galėtų kokios nors sotvarienės pasidomėti ir apie tai pranešti Lietuvos žmonėms,- kur tie pinigai panaudojami? Man tikrai būtų įdomu žinoti.

Ir dar… Kas valdo laikraščius? Ar tai nepavojinga valstybei? Ar tikrai nepavojingas valstybei tas „herojus“, kuris niekaip neatsisako iliuzijos tapti Lietuvos Prezidentu? Kas šios idėjos variklis? Visiškas „susimovimas“ politikoje ar neatidirbti darbai šeimininkams? Kas laukia Lietuvos, jei prezidentais tampa svetimų valstybių kumečiai? Gal galėtų ir viena kita sotvarienė taip originaliai?.. Į tašką?.. Nebijodama. Pasidomėti ir parašyti.

Tačiau simuliakras simuliakrui nepavojingas. Pavojingas nepriklausomas laikraštis. Kadangi daugiau tokių adrenalino fanatikų nėra, reikalinga ir redaktorė, iš kurios unikalių informacijos šaltinių neatimsi…

Tačiau Lietuvoje vis tik kažkas vyksta. Tai yra nuopelnas ir to laikraščio, kur kartkartėmis parašinėja ir šių eilučių autorė. Štai, prabilta viešai apie Juro Abramavičiaus nužudymo bylą. Kažkas išdrįsta jau viešai sukritikuoti ir p. A. Sadecką, kaip galima įtarti – A. Paulausko dešiniąją. Netrukus pamatysime ar kokie nors poslinkiai į gerą vyksta prokuratūroje, – tą parodys G.Beresnevičiaus žūties aplinkybių tyrimas, kurio Prokuratūra kol kas neišdrįsta paskelbti ir dėl to įtariu, jog ten kruvinas reikalas siūtas per daug baltais siūlais. Čia sklypai, kuriuos valstybė leido nusipirkti signatarams visiškai nekelia niekam jokio pavojaus. Pavojus visiems – prievartos mentalitetas, kuris tvyro virš visų sistemų, struktūrų, žinybų, nes jis būdingas didžiajai mūsų šalies žmonių. Tie, kurie ką nors prievartauja viešai, pasinaudodami valdžia, sudaro klaidingiausią pasaulyje iliuziją, kad jėga ir prievartos galimybė garantuoja žmogaus gyvenimo saugumą, užtikrina ramią egzistenciją. Tie, kurie ką nors prievartauja viešai, įtvirtina prievartą kaip reiškinį, užrašo prievartos galimybių kodą sąmonėje, ypač – bręstančioje ir besivystančioje. Iš čia išbujoja nesiskaitymas su žmogumi, su socialine žmonių grupe, su tauta. Šalia egzistuojančios Žmogaus teisių gynimo institucijos neturi jokios efektyvios galios, nes prievartautojo ir Žmogaus teisių gynėjų kalbos skirtingos. Mūsų valstybėje nėra jokios institucijos, kuri pasakytų paskutinį žodį Įstatymo vardu ir tauta žinotų, jog tai Įstaymo žodis. Už kiekvieno itin svarbaus teismo sprendimo visada matosi kurio nors aukšto rango prievartautojo šešėlis, o už jo – dažnai tolimas, svetimas ir pavojingas politinis simuliakras.

Apie prievartą medicinos įstaigose, mokykloje rašysiu dar ne kartą. Pavyzdžių, su kuriais susidūriau asmeniškai – per akis. O ką geriau gali analizuoti, negu tai, su kuo susidūrei pats. Laikraštinės žmogienos mėgėjai galės sotintis kiek nori, – svarbu, kad ką nors suvoktų.

Kad negulėtume po kraujasnapėmis gegutėmis kaip kiaušiniai, pilni skausmo, tvindančios neteisybės ir bejėgiškumo. Arba kaip paralyžiuotos lėliukės, iš kurių niekada nebeišsiris drugiai.

Svarbu, kad matytume duris iš realybės, kuri kartais panaši į beprotnamį, į savo galimybių erdvę, kuri duota kiekvienam, kurioje kiekvienas gali augti, ir į kurią neturi teisės veržtis nei brutalumas, nei prievarta, nei svetimas noras panaudoti šias galimybes savo tikslams.

P.S. Ir čia dar ne viskas, – kaip pasakytų televizijos reklama. Ir čia dar ne viskas… Šio laikraščio redaktorės Giedrės skambutis vakar vakare sudrumstė mintis, – ką ir besakyti. „Nuotykį“, kurį išgirdau, vargu galima pavadinti nuotykiu. Manau, kad turi būti parašyta apie tai labai viešai. Aš, žinoma, to padaryti negalėsiu, tačiau vis dėl to…

Kėdutės, kuriose sėdi nematomi vaiduokliai, matyt, ne veltui pasipainiojo po kojomis. Ko gero, neregimybė siunčia ženklus mokantiems juos skaityti. Tikriausiai dabar – svarbiausia kėdutės, kuriose sėdi nematomos jėgos…

Ir Giedrei vakar jos pasirodė keturiais veidais, pasivertusios visiškai realiais keturiais vyriškiais, o vienas iš jų, kaip ji pati sakė, –Vytautas Eidukaitis, kurį pažinojau Atgimimo laikais ir pirmais Nepriklausomybės metais kaip šaunų žmogų. Paskui girdėjau, kad jis turi glaudžius ryšius su Čečėnija, kad parašė knygą apie čečėnų kovą už laisvę… Kad yra Džocharo Dudajevo patarėjas…

Taigi Giedrė susitiko su juo žurnalistiniais tikslais ir uždavė keletą klausimų. Reakcija buvo: nerašyk, tai vos ne valstybinė paslaptis… Paslaptis galėjo turėti kriminalines peripetijas. Kavinės kampuose, kur buvo savo pašnekovo pakviesta Giedrė, sėdėjo dar trys vyrai. Pokalbis tęsėsi ta pačia tema: nerašyk… Buvo užsisakyta arbatos. Giedrė pastebėjo, kad jos arbata, kuriai būdinga raudona spalva, keistai „išblyškusi“. Pašnekovas tuo tarpu gėrė visiškai „sveiką“ arbatą. Vyrai kampuose stebėjo tylėdami. Giedrė ilgai maišė savo puodelį, laikė uždengtą, bet arbata raudo labai nenoriai.

Neįsivaizduoju, kodėl ji tą puodelį pakėlė prie lūpų… Kodėl šiek tiek atsigėrė…

Artimam žmogui paskambinti dar suspėjo. Jis suspėjo ir atvažiuoti. Vienas iš sėdinčių vyrų skubiai pasišalino, du liko sėdėti.

Giedrė išėjo didžiuliame šoke…

-Ko gi tu klausei savo pašnekovo? – niekaip negalėjau suvokti. –Ant kokios valstybinės paslapties užmynei?

-Ant kokios? Klausiau, ar jis negalėtų paaiškinti, kaip atsitiko, kad Džocharo Dudajevo vyriausiam sūnui Jo Ekselencija mūsų Prezidentas suteikė pilietybę ypatingos skubos tvarka, o pasas buvo išduotas per dvidešimt keturias valandas. Kokia čia „valstybinė…“?

Iš tikrųjų…

Net sąrašą savo akimis mačiau, kur asmenų, gavusių Lietuvos pilietybę, buvo ar tik ne apie aštuoniadešimt. Jų tarpe – net kūdikiai. Įvairiausių tautybių… Už nuopelnus Lietuvai. Tas sąrašas keliavo per rankas rinkimų į prezidentus metu. Kokia čia paslaptis, kad net arbata prarado savo spalvą? Ir jaunesnysis Dudajevas studentavo Gedimino universitete inžinerinės informatikos specialybėje ir, sako, buvo galvotas ir gabus vyrukas.

Bet jeigu nuo gurkšnio arbatos ima mirgėti akyse ir pajunti, kad apleidžia sąmonė,- gal vis tik yra kažkokia paslaptis?

Štai ir užduotis sotvarienėms ir Valstybės saugumo departamentui: kad aplink mus metaforinėse kėdutėse sėdi metaforiniai tipeliai – neįrodysime. Tačiau – kas sėdėjo kavinės kampuose? Kokį tai turėjo ryšį su p. V. Eidukaičiu, su Dž. Dudajevo vyresniuoju sūnumi ir su Giedrės klausimu? O tada – ir su pačiu Jo Ekselencija?..

Tautų „vadas“ Josifas Visarionovičius suklydo sakydamas, kad nėra žmogaus – nėra problemos. Anos Politkovskajos problema liko aktuali. Ir liks aktuali tol, kol egzistuos mafija, korupcija ir jos šaknų suvarpytos auščiausių politikų galvos.

Politikų ar kumečių?

Gal Lietuva – iš tikro kumetynas, kur atidirbinėja savo skolas politikos vyrai?  Kokio dydžio tos skolos, kam ir už ką?

P.P.S. Atsiprašau… Kai atsisiunčiau kėdučių nuotraukas, pasirodė, kad jos vadinasi „Electric chairs“… Niekada nebūčiau pagalvojusi… Elektros kėdės. Matot, kokią dvigubą paskirtį turi toks nekaltas daikčiukas. Ir kaip nežmoniškai gali įkūnyti save simuliakrai, kurie nematomi sėdi jose laukdami valandos savo prigimčiai pasireikšti. Elektros kėdės… Kam?

O gal jau juos pačius, tuos simuliakrus, krečia gyvybės, gamtos ir švarios ateities elektra? Ji juk tvyro pačioje pasaulio prigimtyje…

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą