Apie agurkus ir žirkles

5
27
- Reklama -

Staigiai atsiskleidusi tiesa, kurios anksčiau niekas nematė, vadinasi atradimu. Visuomenė visiškai teisėtai gerbia tuos žmones, kurie pirmiau už visus pamatė šią tiesą ir atvėrė akis kitiems. O kaip vadinti reiškinį, kai viešai kartojama visiems jau nuo seno žinoma tiesa, kuri yra paviršiuje ir nė nebando slėptis nuo žmonių žvilgsnių bei protų? Aišku – banalumu.

Deja, turime pripažinti, jog visuomenė niekuomet nestokojo tokių veikėjų, kurie mėgsta pateikti banalumą kaip savo atradimą. Štai ir mūsuose ženklios Kovo 11-osios datos proga Lietuvos demokratijos tėvas, tautinio atgimimo „stachanovietis“, mūsų epochos protas, garbė ir sąžinė staiga ištarė žodžius, kurių būtų galima tikėtis iš bet kurio kito, tik ne iš jo. Žodžius, kurie nuskambėjo kaip atradimas, netgi apreiškimas – apie "mūsų pseudodemokratinę, pseudoteisinę ir amoralią valstybę". Lyg tai anksčiau apie tai nežinojo niekas! Tačiau … ar tikrai niekas?

Ar nežinojo apie kompiuterius, kurie genda prezidento rinkimų metu? Nežinojo apie Prezidento Pakso nušalinimo „demokratinių priemonių“ arsenalą? Nežinojo apie Kauno savanorių ginkluoto pučo, diversijos prie geležinkelio tilto per Bražuolę, saugumiečių karininko Juro Abromavičiaus nesurastus ir nenubaustus organizatorius bei užsakovus? Nežinojo apie nesurastus ir nenubaustus "Mažeikių naftos" direktoriaus G.Kiesaus, kuris kliudė padovanoti įmonę Amerikos sukčiams, nužudymo užsakovus? Nežinojo apie pelningų valstybės įmonių "Telekomas", "Vilniaus energija" pardavimą už grašius? O apie machinacijas su žemės sklypais?

Viešpatie! Norint viską išvardinti, neužtektų nei laiko, nei popieriaus. Taigi, kokios gali būti kalbos apie demokratiją, teisę ar moralę?

Ne, neįmanoma patikėti, kad p. Landsbergis iki šiol apie tokius faktus ničnieko nežinojo. Todėl neįmanoma netgi per klaidą sutikti, kad jo žodžiai – atradimas ar apreiškimas. Ir čia nėra nieko juokingo. Apgailėtina.

Tačiau kalbant apie tai, prisiminiau vieną sovietinių laikų anekdotą.

Anka ir Petka kreipiasi į savo vadą:

– Vasilijau Ivanovičiau, atspėk mįslę: be durų, be langų pilna troba riešutų. Kas tai?

– Subinė!

– Ne, draugas vade, tai agurkas. Tuomet atspėk kitą: du žiedai, du galai, vidury – vinelė.

– Na, tai jau tikrai subinė!

– Ne, tai žirklės.

– Va, koks gudrus mūsų jaunimas! Einu, iš Furmanovo pasijuoksiu…

– Komisare, atspėk, kas tai yra: be langų, be durų pilna agurkų rūra?

– Tikrai, Vasilijau Ivanovičiau, neatspėsiu.

– Et tu, komisare, tai žirklės!

Kuo čia dėtas tas anekdotas? Paaiškinsiu.

Ne kartą mūsų pokalbių metu rašytojas V.Petkevičius klausė: sakyk, ar teko girdėti, kad per visus mūsų nepriklausomybės metus kas nors iš mūsų politikų bent vieną kartą pacituotų bent vieną lietuvių literatūros klasiką? Klausimas tikrai retoriškas, nes atsakymas buvo žinomas iš anksto – ne! O čia – še tau! Kovo 11-ąją pats V.Landsbergis prisimena literatūros klasiką, netgi nevisiškai lietuvišką – N.Gogolį ir jo "Mirusias sielas". Tiesa, tai nenuostabu: juk šis žmogus garsėja kaip didelis pasaulinės literatūros žinovas ir netgi nemirtingo poezijos rinkinio "Intermezzo" autorius, kurio kūrybai rašytojas V.Petkevičius skyrė atskirą studiją neseniai išleistoje knygoje "Prakeiktieji ir pateptieji". Tačiau mūsiškis pateptasis truputį suklydo, kai paminėjo vietą, kurioje N.Gogolis (kuris yra nelabai N.Gogolis, o viso labo tik M.Saltykovas-Ščedrinas) rašo savo "Mirusiuose sielose", kurios iš tikro vadinasi "Vieno miesto istorija", apie kėdę su valdininku, kurio iš tikrųjų toje kėdėje nėra.

Žirklės!

Ir vaikšto dabar mūsų europarlamentaras su "žirklėm", pilnom agurkų! Netgi V.Uspaskichui nedalyvaujant. Kaip ten jis rašė savo "Intermezzo"?

Žviegė saulė
Ir mėnulis liepoj kudakavo…

Valentinas Merkys

2009-04-07

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą